Naujame „Nemuno“ albume – kultūros žmonių maištas cenzūros sąlygomis

Rengiant leidinį buvo tyrinėti 285 žurnalo numeriai, juose rasta daugiau kaip 400 fotografų, iš jų albume pristatomi 43 aktyviausi autoriai. Prie tyrimo prisidėjo ne tik „Nemuno“ redakcija, bet ir Kauno kolegijos Menų fakulteto dėstytojai, fotografijos studentai. Leidinio sudarytojos – Eglė Petreikienė ir Svetlana Batura, dizaineris – Darius Petreikis.

Nuo 2017 m. kultūros ir meno žurnalo „Nemunas“ redaktore dirbanti Erika Drungytė susirinkusiesiems akcentavo, kad anuometinio Kauno ypatingoji žinutė visai Lietuvai ir Sovietų Sąjungai buvo maištaujantis žodis ir fotografijos. Tam reikėjo daug drąsos ir ryžto. Tekstuose pasitelkta Ezopo kalba.

„Kaunas tikrai buvo maišto miestas. Daugybė čia vykusių dalykų buvo daromi todėl, kad čia yra Kaunas. Ne tik dėl to, kad čia buvusi Lietuvos sostinė, bet todėl, kad čia labai ilgą laiką išliko senoji smetoniškoji inteligentija. Jos pasėti daigai, mintys persmelkė šio miesto visuomenę. Didžioji jos dalis turėtų būti vadintina nepaklusniaisiais. Sovietų valdžia Kauną stipriai industrializavo, stengėsi kultūrininkus pristabdyti, suvaržyti jų galias, bet jie visur buvo, visur dygo. Kai 1972 m. užsidegė Romo Kalantos fakelas, vienas iš apkaltintųjų subjektų buvo „Nemuno“ žurnalas. Kaltino, kad žurnalas su visais pankais, rokeriais, reportažais iš Amerikos sudarė prielaidas tokiems dalykams įvykti. Laisvės alėja, „Laisvės“ paminklas, sovietmečiu Karo muziejuje nestovėjęs, bet buvęs atmintyje visą laiką – tai Vytauto Didžiojo miestu arba Mažuoju Paryžiumi vadinamas Kaunas. Būtent jis tarpukariu sukūrė didžiulį Lietuvos kultūros kūrėjų žiedą. Cenzūros sukaustytu sovietmečiu menininkams buvo sudėtinga reikštis, bet kaip tik tuomet „Nemunas“ atkreipė dėmesį į fotografiją ir pradėjo maištauti vaizdais. Žinoma, pirmasis „Nemuno“ redaktorius – jaunas poetas Antanas Drilinga už tai gerokai prisikentėjo“, – kalbėjo E. Drungytė.

„Nemuno“ rinkodaros vadovas Justinas Kisieliauskas akcentavo, kad 24 maišto metai rodo, jog nuo seno kultūros atstovai kovojo ir dėjo stiprius žingsnius teisingesnės, laisvesnės ir šviesesnės visuomenės gyvenimo labui.

Viena iš albumo „Nemuno“ veidai. 24 maišto metai“ sudarytojų „Nemuno“ Meno redaktorė Eglė Petreikienė pažymėjo, kad yra beveik žurnalo vienmetė, šį leidinį ji prenumeruodavo, kartu su juo užaugo.

„1967 m. „Nemune“ radau į lietuvių kalbą išverstą „Vestsaido istoriją“, taip pat išverstą interviu su Džimu Morisonu ir Yoko Ono – ir visa tai Sovietų Sąjungoje! „Nemune“ buvo kitokios fotografijos, nei mano tėvų prenumeruotuose žurnaluose „Švyturys“ ir „Tarybinė moteris“ ar brolio pamėgtose „Jaunimo gretose“. Skirtumas – laisvume. Anuomet leidinyje publikuoti autoriai yra mūsų šiandieninės fotografijos lopšys. Neįtikėtina, kad „Nemunas“ buvo pasiekęs daugiau kaip 90 tūkst. vnt. tiražą! Šiandien nežinau leidinio, kuris tokį tiražą turėtų“, – sakė E. Petreikienė.

Poetą, buvusį „Nemuno“ bendradarbį Vidmantą Kiaušą prie leidinio prisijungti pakvietė Algimantas Mikuta. Čia jis darbavosi 1991 ir 1996 m. Tuomet žurnalo tiražas siekė net 94 tūkst. vnt.

„Tokį tiražą leisti buvo sudėtinga, nes vyko Atgimimas, popieriaus deficitas, bet reikėjo jo kažkaip gauti, ir gaudavome. Vieną numerį atspausdinti prireikdavo tiek popieriaus, kiek telpa į mašiną su priekaba“, – sakė jis.

Rašytojas Jonas Vabuolas į „Nemuną“ atėjo dirbti iš „Kauno tiesos“ (dab. „Kauno diena“), kur darbavosi kelerius metus po lietuvių kalbos ir literatūros studijų Vilniaus universitete. Jis pakeitė literatūros kritiką Valdemarą Kukulą.

„Nemune“ pribloškė atmosfera: ji buvo laisva, demokratiška“, – akcentavo J. Vabuolas.

Kaip pavykdavo peržengti galima-negalima ribą, kai tame pačiame aukšte dirbo cenzorius?

„Visi žinojo, kas tas žmogus Lietuvos rašytojų sąjungoje. Jis kalbėdavosi su leidinio vadovais“, – pažymėjo V. Kiaušas.

„Mūsų aukšte buvo ir „Vakarinių naujienų“ redakcija, keli ELTOS darbuotojai. Ideologiškai patys save cenzūruodavome, žinojome, kas galima ir kas ne, bet viskas buvo potekstėse“, – sakė J Vabalas.

„Nemune“ didelis dėmesys buvo skiriamas jauniems fotografams, naujiems vardams.

„Nemunas“ buvo tikras Kauno šviesulys. Leidinį kūrė jauni žmonės: redaktoriui A. Drilingai buvo 31 m., R. Rakauskui – 26-eri. Sovietų Sąjungoje buvo du žurnalai, spausdinę fotografijas: „Sovetskoe foto“ su Leninu, statybomis bei pan. ir „Nemunas“ – kultūros ir meno skleidėjas. „Nemune“ atspausdinta menininko kūryba turėjo didžiulę vertę, tai buvo didžiulis apdovanojimas“, – teigė VDU prof. fotografas Romualdas Požerskis.

Pasak jo, norint, kad nuotraukos patektų į užsienį, reikėdavo pereiti cenzūros filtrus: „Reikėdavo gauti tris parašus: iš Fotografijos sąjungos pirmininko, Kultūros ministerijos ir cenzorių. Tik tuomet buvo galima nešti fotografijas į paštą ir siųsti į užsienį, parodon“, – aiškino R. Požerskis.

Fotografas Arūnas Kulikauskas mena, kad nebuvo galimas joks nuokrypis nuo taisyklių.

„Nuotraukose negalėjo būti nei kryžių, nei vargšų, nei susivėlusių, nei išgėrusių žmonių. Realybės, kuri buvo aplink mus – fotografuoti nebuvo galima. Reikėjo fiksuoti linksmuosius dalykus, pvz., Rugsėjo 1-ąją ir pan. Šiek tiek socialinės fotografijos atsirado L. Brežnevo vadovavimui einant į pabaigą“, – sakė A. Kulikauskas.

Renginio metu „Nemuno“ bendradarbiai dalinosi atsiminimais apie fotografą, Iliustracijų skyriaus redaktorių Romualdą Rakauską, leidinyje dirbusį 1967-2004 m. Jis – pirmo „Nemuno“ viršelio autorius, įamžinęs aktorę Gražiną Balandytę.

Jo dėka „Nemunas“ tapo pirmuoju Tarybų Sąjungos meno leidiniu, publikavusiu moterų aktus.

Įdomu, kad leidinyje maišto metu reiškėsi ir fotografas slapyvardžiu Jonas Dabikinis, tik po tyrimo pavyko išsiaiškinti, kad tai – R. Rakauskas.

Viena iš albumo „Nemuno“ veidai. 24 maišto metai“ sudarytojų Kauno kolegijos dėstytoja, fotografė Svetlana Batura pažymėjo, kad su šiuolaikiniais studentais buvo iššūkis tirti žurnalo sovietmečio numerius ir bandyti atpažinti maištą, nes jaunoji karta to laikmečio nepatyrė.

„Išskirtinė, skandalinga buvo Vito Luckaus fotografija iš ciklo „Mimai“ 1970 m. spalio mėn. numerio viršelyje. Tas mėnuo ypatingas – visi viršeliai turėjo būti raudoni, su vėliavomis, juk Spalio revoliucijos metinės! Bet vienintelis „Nemunas“ nepakluso šiai taisyklei ir išspausdino susiglaudusią, gulinčią porą. Žinoma, tai buvo akibrokštas „Glavlitui“, – sakė S. Batura.

Beje, maišto laikotarpiu – 1967-1990-aisiais – rasta daugybė nuotraukų tuo pačiu pavadinimu: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“. Tai – privalomas sovietmečio šūkis, tačiau fotografijose – maištas.

2027 metais legendinis kultūros ir meno žurnalas „Nemunas“ minės 60-metį.