Lietuvos katalikių moterų draugijos vadovė, pedagogė M. Draugelytė-Galdikienė: daug nuveikė valstybės labui, bet atminimas menkas

Šįmet minimos 135-osios Lietuvos katalikių moterų draugijos vadovės, pedagogės, aktyvios visuomenės veikėjos Magdalenos Draugelytės-Galdikienės gimimo metinės. Nors sukaktis iškalbinga, tačiau iki šiol ši asmenybė nėra deramai įamžinta ir atminta.

Su Istorinės LR Prezidentūros Kaune istorike dr. Ingrida Jakubavičiene, Lietuvos moterų istoriją ir jų biografijas tyrinėjančia jau daugiau kaip penkiolika metų, kalbamės apie daugybę darbų Lietuvos labui nuveikusią asmenybę – Magdaleną Draugelytę-Galdikienę (1891-1979).

– Peržvelgus visą M. Galdikienės gyvenimo kelią matyti, kad svarbiausiomis asmenybės kolonomis jai visada buvo tikėjimas (buvo giliai tikinti krikščionė), darbas (dirbo nuolat ir įvairaus pobūdžio darbus, nebijojo imtis ir visai naujų veiklų), meilė aplinkiniams (buvo labai atsidavusi savo šeimai, savo vadovaujamų draugijų narėms) ir aktyvumas/iniciatyvumas veikti čia ir dabar.

– Pirmiausia Magdaleną Galdikienę matome kaip ypač aktyvią ir ilgametę politikę bei visuomenės veikėją. Ji 1920 m. gegužę buvo išrinkta į Steigiamąjį Seimą, kuris tapo institucija, kūrusia ir reguliavusia jauną valstybę. M. Galdikienė atstovavo krikščionių demokratų partijai, kartu ji atstovavo ir krikščionišką moralę bei krikščioniškas vertybes, o Steigiamajame Seime ji labai aktyviai gynė moterų lygias pilietines teises. M. Galdikienė dirbo įvairių Steigiamojo Seimo komisijų darbe, ypač susijusių su moterų, šeimų, socialinių reikalų problemomis, tad ji plušo darbo ir socialinės apsaugos, sveikatos, švietimo, ligoninių kasų ir panašiose komisijose. Ji aktyviai dalyvavo rengiant įstatymų projektus ne tik moterų lygių teisių, bet ir šeimų, moterų darbo sąlygų ir uždarbio, jaunimo mokslo klausimais. Tuo metu tai buvo labai opios problemos, nes moterims už darbą mokėjo 3 kartus mažiau nei vyrams, o po karo buvo daugybė 16-20 metų jaunuolių, nebaigusių net pradinės mokyklos, todėl tapo būtina organizuoti kursus suaugusiesiems, pasirūpinti neturtingais jaunuoliais, atvykusiais į miestą dirbti. M. Galdikienė tapo pačia įžymiausia politike tarpukario Lietuvoje. Ji buvo visų Seimų – Steigiamojo, I, II ir III Seimo nare. Seimų darbe ji dažnai teikė pasiūlymus švietimo, naujų mokyklų steigimo klausimais. Švietimo klausimus ji puikiai suprato, nes kartu su vyru Adomu Galdiku dirbo mokytojais: vyras dėstė Kauno meno mokykloje, o ji nuo 1918 m. „Saulės“ gimnazijoje mokė vokiečių kalbos ir nuo 1923 m. tapo Švč. Jėzaus širdies kongregacijos mergaičių gimnazijos bei mokytojų seminarijos direktore. Taigi, M. Galdikienė puikiai suprato švietimo svarbą kuriamai valstybei. Anuomet būnant Seimo nariu turimos tarnybos palikti nereikėjo, svarbu buvo tik suderinti tiesioginį darbą su Seimo posėdžiais, todėl M. Galdikienė ir toliau dirbo mokyklose. M. Galdikienė II Seime buvo paskirta eiti Seimo sekretorės pareigas, o III Seime 1926 m. buvo išrinkta Seimo vicepirmininke – tai buvo labai svarbus jos darbo ir kompetencijos įvertinimas.

M. Galdikienė mums paliko iki šių dienų visoje Lietuvoje švenčiamą Motinos dieną! Nors pati vaikų nesulaukė, tačiau motinų, vaikų ir šeimų klausimai jai visada buvo patys svarbiausi. Tai jos pasiūlymu 1928 m. pirmąjį gegužės sekmadienį buvo paskelbta apie Motinos dieną – tuo stiprinant motinos vaidmenį, pagerbiant jos svarbų indėlį ne tik kiekvienam vaikui, šeimai, bet ir valstybės kūrimui. M. Galdikienė 1922 m. svarstant valstybės Konstituciją aktyviai pasisakė moterų teisių lygybės klausimais, socialinės ir šeimų gerovės klausimais. 1925 m. Seime svarstant aukštesniųjų mokyklų įstatymo projektą M. Galdikienė pateikė pataisas, kad berniukų ir mergaičių gimnazijos būtų steigiamos atskirai, bet su vienoda mokymosi programa. Tais pačiais metais svarstant valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų įstatymo projektą ji reikalavo, kad gimdančioms moterims valstybės tarnautojoms būtų skirta pilnai apmokamos 8 savaičių atostogos, o mirusių valstybės tarnautojų našlėms skiriamos pensijos – juk jos likdavo be šeimos maitintojo. M. Galdikienė visuomet labai karštai pasisakydavo ir prostitucijos reglamentacijos klausimais.

– Nuo 1919 m. Lietuvių katalikų moterų draugijos kongerese M. Galdikienė buvo išrinkta draugijos pirmininke ir šias pareigas ėjo iki pat 1940 m. sovietinės okupacijos, kada ši organizacija buvo likviduota. Kai buvo išrinkta pirmininke, ši draugija turėjo tik 39 skyrius, o per trejus metus veikla buvo išplėsta tris kartus ir net 100 skyrių atskiruose miesteliuose ir kaimuose vienijo tūkstančius moterų. Tai buvo gausiausia moterų organizacija, o dėl aktyvaus Galdikienės vadovavimo draugija plėtėsi aritmetine progresija: 1922 m. buvo 4 tūkst. narių, 1926 m. – 12 tūkst., 1929 m. – 18 tūkst., o 1940 m. – daugiau nei 40 tūkst. narių. M. Galdikienė daug dėmesio skyrė mergaičių ir jaunų merginų švietimui, ypač provincijoje.

Magdalena pasiūlė steigti mergaitėms skirtas žemesniąsias žemės ūkio mokyklas ir tokie mokomieji ūkiai-mokyklos buvo įsteigti Balbieriškyje, Rietave, Salamiestyje. Čia merginos mokėsi pažangaus ūkininkavimo, apskaitos, namų ruošos – visa tai joms turėjo atverti kelius į tarnybą steigiamose pieninėse, žemės ūkio bendrovėse, galiausiai padėjo supratingai tvarkyti savo šeimos ūkį. Galima daug kalbėti ir rašyti apie jaunų moterų nedarbo ar neteisingo atlyginimo problemas, apie moterų dorovę, jų išsilavinimą ir M. Galdikienė taip pat tai darė – ji ne tik redagavo katalikėms moterims skirtą žurnalą „Moteris“, bet ir rašė straipsnius į kitus katalikiškos pakraipos laikraščius apie moterų teises, moterų, motinų ir šeimos problemas. Kita vertus, M. Galdikienė ne tik rašė, bet ir ėmėsi drąsių iniciatyvų praktiškai spręsti problemas – padėti merginoms, išmokyti jas, suteikti žinių. Žinoma, M. Galdikienė šioje organizacijoje nebuvo viena, tačiau ji buvo puiki ir įkvepianti lyderė – tą būtina akcentuoti.

– M. Galdikienė mirė 1979 m. emigracijoje JAV. Ji palaidota Niujorke, Bruklino kapinėse, greta savo vyro Adomo Galdiko. Lietuvoje M. Galdikienės atminimas nėra tinkamai įamžintas. Jos veikla yra tik aprašyta LR Seimo parengtuose žinynuose, jos ir kitų Steigiamojo Seimo narių–moterų portretas puošia Seimo koridorius, tačiau be keleto trumpų biografinių aprašų Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje bei kituose nepriklausomos Lietuvos Seimų narių žinynuose, M. Galdikienės vardą sunku surasti. Ši spraga iš dalies užpildyta plačiau papasakota Galdikienės biografija Anelės Butkuvienės parengtoje knygoje „Garsios Lietuvos moterys“, tačiau tai ir tik tiek. Ji paminima visose moterų teisių klausimus nagrinėjančiose knygose ar straipsniuose, ji pristatoma rengiamose parodose apie tarpukario Lietuvos moterų organizacijas, bet vietos, kur galėtume nulenkti galvą šiai moteriai nėra. Net ir Adomui bei Magdalenai Galdikams priklausęs namas Kaune ilgus dešimtmečius stovėjo tuščias ir apleistas. M. Galdikienę visi prisimename per Motinos dieną – būtent jos didžiausias nuopelnas, kad ši šventė yra mūsų kalendoriuje.