Lietuviškos
Velykos neįsivaizduojamos be margučių, tačiau vienas archajiškiausių ir vaizdingiausių papročių yra kiaušinykas – tradicinė Velykų eglutė. Balio Buračo negatyve užfiksuotas kiaušinykas yra kruopštus lietuviško Pasaulio medžio modelis, kuriame kiekviena detalė perteikia gilią pavasario atgimimo ir kosminės tvarkos simboliką.
Tradiciškai lietuviška velykinė eglutė – tai nedidelis, išmoningai sukonstruotas medelis, skirtas ne tik puošybai, bet ir margučių eksponavimui bei dovanojimui.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose saugomas Balio Buračo negatvyas – Radviliškio valsčiaus Jaugėlų kaime 1934 m. fotografuotas kiaušinykas.
Vaizde matoma Velykų eglutė suskirstyta į tris sferas: požemį (žemę), gyvųjų pasaulį ir dangų. Eglutės pagrindas – masyvus, raštuotas riestainis arba duonos kepalas – simbolizuoja derlingą žemę, sotumą ir šeimos gerovę, kartu tarnaudamas kaip stabilus pamatas visam kiaušinykui. Virš jo kyla ašis, aplink kurią horizontaliai išsidėsčiusios šakelės suformuoja „gyvųjų erdvę“. Svarbiausias eglutės elementas yra šakelių galuose suformuojami specialūs „lizdeliai“, į kuriuos tvirtai įstatomi pilni, dažniausiai gražiausiai numarginti kiaušiniai. Tikėta, kad magišką galią turi skaičiai 9 arba 12, todėl būtent tiek kiaušinių paprastai puošdavo tokį medelį. Lizdeliuose įdėti margučiai, puošti saulės ir augaliniais motyvais, reprezentuoja potencialią gyvybę. O centrinis eglutės stiebas papildomai dekoruotas popierinėmis gėlėmis, kurios pabrėžia pavasarinį gamtos žydėjimą.
Pačioje kiaušinyko viršūnėje puikuojasi pati svarbiausia kompozicijos dalis – ant pusmėnulio (dangaus skliauto simbolio) tupintis stilizuotas paukštis. Ši figūra, dažniausiai lipdyta iš tešlos ar drožta iš medžio, simbolizuoja dangaus sferą, dieviškąją apsaugą ir pavasario pranašą, sugrąžinantį saulę ir šviesą. Virš paukščio kylančios karklo šakelės su sprogstančiais pumpurais („kačiukais“) užbaigia kompoziciją, nurodydamos į nuolatinį gyvybės augimą ir vertikalų ryšį tarp žemės ir dangaus. Toks vientisas vaizdinys ne tik puošė stalą, bet ir veikė kaip sakralus objektas, turėjęs užtikrinti namų ūkiui sėkmingą žemdirbystės metų pradžią.