Kauno valstybinis muzikinis teatras: Tarptautinę šokio dieną švęskim šokį

Tarptautinę šokio dieną – balandžio 29-ąją – Kauno valstybinis muzikinis teatras kviečia švęsti šokį: gyvą, pulsuojantį, jautrų ir nepakartojamą. Dviejų dalių šokio miniatiūrų vakaras pagal klasikinių ir šiuolaikinių kompozitorių muziką, skatins patirti vidinę transformaciją per jausmą, išgyvenimą ir atvirą savęs pažinimą. Scenoje – 23 KVMT baleto trupės artistai, šoks 2024 metų kompoziciją „Trupė“ ir pirmą kartą pristatomą „E-MOTION“. Abu sukūrė choreografas Gintaras Visockis ir šokio dramaturgė, libretistė bei kostiumų dailininkė Viltė Kazlauskaitė-Visockienė.

„Trupė“ – choreografinis pasakojimas apie baleto trupę kaip organizmą: ne institucijos portretą, o žmones, kasdien sukančius tą patį ratą su užsidegimu, viltimi, pykčiu, nepasitikėjimu, džiaugsmu ir troškimu atsiduoti scenai visa esybe.

Dramaturginis karkasas – Maxo Richterio interpretuoti Antonio Vivaldi „Metų laikai“, kurių cikliškumas atspindi teatro sezono ir žmogaus gyvenimo pulsą. „Šokiu – gyvenu. Net ir kai pats nešoku“, – sako choreografas; jo teigimu, paveikslai, kuriuos piešia choreografija, gali nutikti bet kurioje teatro trupėje.

„Trupė“ – tai patrauklus šviesių akvareliškų judesių sluoksniais grįstas abstraktus pasakojimas apie Šokį, Artistą ir Artistus. Šokėjų kostiumų sijonams parinktas šilkas spektaklyje funkcionuoja kaip papildomas šokėjas, ore piešiantis savo choreografinę liniją.

„Viltė gilinasi į koncepciją, pastatymo psichologiją, charakterius, emocijas, atrenka muziką – man lieka lengvoji dalis, choreografija“, – sako G. Visockis. Kazlauskaitė-Visockienė nesutinka: „Nesutinku, kad tai lengvoji dalis“. Bet būtent ji kuria visą vakaro vizualinį identitetą – kostiumus, stilistiką, erdvinę logiką, jai talkina scenografas Vaidotas Jakutis ir šviesų dailininkė Monika Šerstabojevaitė.

„E-motion“ kilo iš klausimo, kurio atsakymas nustebino: kokios emocijos dažniausiai priverčia žmogų šokti? Sėdus prie psichologijos, neurologijos ir šokio tyrimų, neigiamų emocijų – sielvarto, baimės, agresijos – spektras ryškiai viršijo tai, ko buvo tikėtasi. Iš to išauga dvylikos scenų šokio miniatiūrų struktūra. Tačiau tai tik vienas iš klodų. „E-motion“ turi daugybę sluoksnių, kuriuos galima lupti ir lupti, – sako dramaturgė, – žiūrovas renkasi, kiek giliai nori žvilgtelėti“.

Pavadinime užkoduota daugiau nei viena prasmė. Brūkšnelis tarp „E“ ir „MOTION“ – ne stilistinis sprendimas, o pati spektaklio koncepcija: ne tik užuomina į elektroninį judesį ir judančią energiją, bet ir perskeltas žodis kaip perskelto ryšio tarp žmogaus ir jo kūno simptomas. Dabartinio pasaulio kontekste žmonės vis labiau persikrausto į galvas, analizuoja ir simuliuoja tai, kas kitados tekėjo kūnu, kvėpavimu.

Emocija iš natūralios išraiškos virsta valdoma forma. „DI gali idealiai sugeneruoti judesį, atkartoti algoritmą, – sako V. Kazlauskaitė-Visockienė, – bet jis niekada neturėjo priežasties šokti, jis nejaučia skausmo, nevilties ar euforijos“.

Scenoje šokėjus lydės du balsai, kuriuos žiūrovas girdės, bet nematys. šie nebylūs veikėjai, tai Sistema ir Neo Sapiens, kurių dialogą įgarsins aktoriai Ridas Žirgulis ir Pijus Narijauskas. Garsiniame pastatymo audinyje skambės tikras – biologinis, ne sintetinis širdies plakimas ir kvėpavimas.