Į ažiotažą dėl „Lietuviškų Vėlinių“ sureagavo režisierius

Lapkričio pabaigoje Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvykusi „Lietuviškų Vėlinių“ premjera sulaukė prieštaringų reakcijų. Vieni žiūrovai gyrė spektaklį už novatoriškumą, sudėtingų temų nagrinėjimą, kiti teigė, kad spektakliu paniekinama Lietuva.

„Lietuviškose Vėlinėse“ deginama šalies vėliava, iš sovietinius karius vaizduojančių personažų lūpų skamba paniekinantys žodžiai šalies istorijai. Vėliau spektaklyje rodomuose vaizduose demonstruojami lytiniai organai.

Nors spektaklio premjeros vyko pilnose salėse ir baigėsi ovacijomis žiūrovams atsistojus, vėliau viešojoje erdvėje pasirodė komentarų, kad spektaklyje tyčiojamasi iš Lietuvos.

Reaguodamas į neigiamas reakcijas, teatras antradienį išplatino režisieriaus komentarą.

„Visų pirma noriu pabrėžti, kad šis spektaklis yra mano pagarbos Lietuvos tautai, jos istorijai ir kultūrai, taip pat rūpesčio dėl jos ateities išraiška“, – komentarą pradeda režisierius.

Pasak jo, negalima teigti, kad spektaklio „Lietuviškos Vėlinės“ metu buvo niekinami Lietuvos valstybės simboliai. Režisierius primena, kad tiek teatro svetainėje, tiek spektaklio programėlėje, tiek interviu prieš premjerą buvo skelbiama, kad spektaklyje yra scenų, galinčių sukelti stiprių emocijų.

Režisieriaus teigimu, per daugiau nei metus trukusį kūrybinį procesą – dirbtuves ir tyrimus – jis pajuto, kad Lietuvoje labai gyva karo ir galimos naujos Rusijos okupacijos baimė, todėl norėjo apie tai kalbėti.

„Dėl šios priežasties spektaklyje pasirodo scenos, vaizduojančios sovietų karių sugrįžimą į Lietuvą. Jie nutraukia pagarbiai atliekamą Lietuvos himną ir sunaikina teatrinį rekvizitą, kurį žiūrovai gali sieti su nacionaliniais simboliais. Tačiau noriu pabrėžti, kad šių scenų tikslas nėra įžeisti lietuvius, o priminti sunkią praeitį, kuri gali pasikartoti, jei nebūsime vieningi ir sąmoningi dėl kylančių grėsmių“, – scenas, kuriose sudeginama Lietuvos vėliava, komentavo režisierius.

Pasak jo, lietuvių publika puikiai suprato šias prasmes, už ką teigia esąs jai labai dėkingas.

„Visos trys premjeros vyko pilnutėlėje salėje ir baigėsi ilgomis ovacijomis atsistojus. Nė vienas žiūrovas nepaliko salės ar nesutrukdė spektaklio minėtose scenose. Tai rodo, kad kartu su Nacionaliniu Kauno dramos teatru sukūrėme aktualų, nors ir daugeliui skausmingą kūrinį“, – konstatuoja J. Skrzywanekas.

Paskelbtame komentare režisierius dar kartą pabrėžia, kad „spektaklis jokiu būdu nesiekė ir nesiekia įžeisti Lietuvos tautos“.

„Kaip Krokuvos Senojo teatro meno vadovas puikiai suprantu, kokia svarbi yra nacionalinė tapatybė ir jos simboliai. Lenkijos ir Lietuvos geras vardas man yra itin svarbus. Kartu ginu meninę laisvę, kuri tam tikruose kontekstuose leidžia kurti scenas, galinčias sujaudinti, sukelti skausmą ar paskatinti apmąstymus – remiantis išankstiniu kūrėjo ir žiūrovo susitarimu“, – teigia J. Skrzywanekas.

Jis sako, kad pastatydamas spektaklį pagal lenkų–lietuvių autoriaus Adomo Mickevičiaus „Vėlines“, siekė ne tik papasakoti sudėtingą šių dviejų tautų istoriją, paženklintą karų, okupacijų ir nusikaltimų, bet ir priminti laikus, kai Lenkija ir Lietuva brolybėje sudarė vieną valstybę.

„Dėkoju Nacionalinio Kauno dramos teatro komandai ir mūsų partneriams iš Lenkijos ir Lietuvos, įskaitant abiejų šalių Kultūros ministerijas. Kviečiu žiūrovus į kitus spektaklius sausį ir vėlesniais mėnesiais“, – komentarą baigia J. Skrzywanekas.