Grafo Tiškevičiaus medžioklio tarnyboje

Visuomet džiugina netikėtai atsiradusi galimybė išgirsti autentiškus liudijimus apie praeities pasaulį. Tyrinėdama Raudondvario (Kauno r.) grafų Tiškevičių gyvenimą XIX–XX a. sandūroje, atkreipiau dėmesį į ilgamečio dvaro sodininko, kilusio iš Hanoverio, An­drzejaus Beuermanno (apie 1820–1890) šeimą. Šis žmogus, rūpinęsis rečiausiais augalais pono oranžerijoje, puoselėjęs Raudondvario dvaro aplinką, buvo vedęs grafo ūkvedžio dukrą Joaną Zavadzkytę, jie susilaukė trijų sūnų – Liudviko (1921 m. tragiškai gyvenimą baigusio buhalterio), Andrzejaus bei Otono. Apie pastarojo šeimos gyvenimą ir yra šis pasakojimas.

Raudondvario, Babtų apylinkėse XIX a. gyveno nemažai šlėktų. Užusieniuose, akalicose, vienkiemiuose jie kūrė gausias šeimas. Viena tokių – bajorų Pranckevičių – gyveno Babtų parapijoje. Čia 1898 m. Padaugupio užusienyje kilmingiems Feliksui ir Antaninai (Ambrazevičiūtei) Pranckevičiams gimė dukra Elena (vadinta Halina). Mergaitės tėvas buvo kilęs iš dabar jau išnykusio Vidriškių užusienio (Babtų par.), motina – iš Gailiušių akalicos. Pranckevičių šeimoje be Elenos gimė dar penki vaikai: Jad­vyga, Boleslovas, Jonas, Aleksandras, Feliksas.

Kaip pasakojo Elenos (Pranckevičiūtės) Šabonienės anūkas Artūras Birbilas, Feliksas Pranckevičius buvo raštingas, tad jį po kaimus vežiodavę vaikus mokyti rašto. Visgi, dėl silpnos tėvo sveikatos Elenos likimas buvo nulemtas – ją pas save gyventi pasiėmė Raudondvario grafo Benedikto Jono Tiškevičiaus medžioklio Otono Beuermanno šeima, gyvenusi Laučagrodo dvare. Mergaitės tėvas Feliksas mirė 1915 m.

Laučagrodo (arba Laučogrado) užusienis ir Raubatonių Būda minimi jau 1874 m. grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus turto sąraše. Tuo metu šias vietoves iš grafo nuomojosi jo vyriausias medžioklis Jurgis Poplavskis. Net vietovardis (Łowcze Gród, Łowczy-gród – medžioklio pilaitė / sodyba) byloja, kad veikiausiai tai buvo medžioklio rezidencija. Pasak Kultūros paveldo departamento informacijos, Laučagrodo dvaras įkurtas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, išlikę jo statiniai – rūmai, arklidė ir svirnas Godėnuose, kumetynas – dabartiniame Padauguvėlės kaime. Ši valda priklausė grafui B. J. Tiškevičiui. Pokariu dvaro rūmuose veikė aštuonmetė mokykla, vėliau rūmai paversti daugiabučiu gyvenamu namu.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Raudondvario apylinkėse, grafo B. J. Tiškevičiaus valdose vykdavo įspūdingo masto medžioklės. Savo pasiekimais šioje srityje didikas nevengdavo pasipuikuoti ir to meto spaudoje. Štai Varšuvoje leisto savaitraščio „Świat“ priedo „Przegląd Sportowy“ 1913 m. gruodžio numeryje publikuota fotografija su fazanų medžioklės Raudondvaryje prie Kauno dalyviais: kunigaikščiu A. Lubomirskiu, markgrafu Aleksandru Wielopolskiu, baronu Rothu ir kitais kilmingais svečiais. Leidinyje „Wieś i Dwór“ (1913 m. Nr. 24, p. 55) išvardijamas šios medžiok­lės laimikis: 1005 fazanai, 645 kiškiai, 25 jerubės, 66 kurapkos, 23 stambesni žvėrys. Grafas Tiškevičius turėjo įsirengęs nuosavus fazanynus (bażantarnia). Paryžiuje ėjusio iliustruoto dvisavaitinio žurnalo „Armes et sports“ 1905 m. spalio 5 d. numeryje (p. 381) publikuota nuotrauka, vaizduojanti grafą su palydovais Naugardo gubernijoje greta sumedžioto būrio meškų. Net siaučiant Pirmojo pasaulinio karo audroms grafas B. J. Tiškevičius nusiraminimo ieškodavo savo Vialos rezidencijoje (dab. Baltarusijos teritorijoje), sengirės apsuptyje.

A. Birbilas pasidalino savo mamos pasakojimais apie Laučagrodo dvarą XX a. pradžioje. Otonas Beuermannas, atrodo, buvo atsakingas už didikų medžioklių organizavimą. Tai patvirtina kraštotyrininkės, etnografės Marijonos Čilvinaitės užrašyti duomenys iš Jadvygos Juškytės pasakojimų: „Otonas buvęs Tiškevičiaus girininkas Vilkijos miškuose.“ Medžioklio rūmų aplinką puošė sodas, gražus gėlynas, kurį buvo galima apvažiuoti arkliais. Verandą dabino vazos. Dvare, kaip pasakojama, buvo 11 krosnių.

O. Beuermannas 1901 m. Kauno šv. Kryžiaus bažnyčioje vedė bajoraitę Kazimirą Giliarą Legeckaitę. Pora susilaukė berniukų Česlovo (g. 1901) ir Mariano (g. 1903). Kaip pasakojo A. Birbilas, jo močiutės Elenos ponai Beuermannai iš pradžių nespaudė prie darbų, o po truputį visko mokė, kad ji būtų „gaspadinė“. Mergina lenkiškai skaitė ir rašė, buvo susipažinusi su Elizos Orzeszkowos, Helenos Mniszek kūryba, o iš ponaičių prisiklausiusi pasakojimų puikiausiai išmanė Lenkijos istoriją. Ponia Kazimira buvo gera šeimininkė, pati sunkių darbų nesiėmė, bet atidžiai prižiūrėjo tarnaites, kad darbai nestotų ir valgis būtų tinkamai gaminamas.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pasak A. Birbilo, jo močiutę Eleną ponai Beuermannai traukdamiesi pasiėmė kartu su savimi į Minsko guberniją. Jie visiškai pasitikėjo globotine (pvz., palikdavo saugoti ją daiktų, o patys išeidavo savo reikalais). Beuermannų šeima bėgo per Belovežo girią, tad galėjo bent laikinai apsistoti ir Vialos rezidencijoje (šalia Nalibokų miškų) pas Tiškevičių, kur ponas kilus karui evakavo nemažą dalį Raudondvario rūmų tarnautojų. Rytuose pabėgėliai išbuvo trejus metus, o karui pasibaigus, grįžo į Lietuvą.

Tiesa, 1919 m. Laučagrode netikėtai mirė ponas Otonas – Raudondvario bažnyčios metrikuose rašoma, kad nuo širdies ligos (vitium cordis). Ir iš tiesų, pateikėjas A. Birbilas prisimena močiutės pasakojimą, kaip viskas vyko: „Beuermannas jojo žirgu ir jį ištiko širdies smūgis. Ponas vežė grafui Tiškevičiui pinigus. Nukritus nuo žirgo, jis ranką kišo į užantį, todėl aplinkiniai žmonės išsigando, kad ponas gali išsitraukti ginklą ir nesuteikė jam pagalbos.“ M. Čilvinaitė užrašė kiek kitokią šios istorijos versiją: „Norėdamas įsiteikti Tiškevičiui, Otonas /…/ buvęs žiaurus nuomininkams; beskriausdamas žmones, Bejermanas palydėjęs savo galvą Vilkijos miškuose – 1919 m. radę jį užmuštą miške.“

Našle likusi ponia Kazimira su dviem sūnumis ir globotine Elena apsigyveno Laikinojoje sostinėje. Kaip liudija A. Birbilas, „ponia Kaune buvo atidariusi koldūninę ir mano močiutė kurį laiką dirbo pas ją. Pasakojo, kad pilną patiekalą sudarė 24 koldūnai. Galima buvo užsisakyti pusę. Valgyti rinkdavosi daugiausia karininkai ir valdininkai.“ Vėliau moterys darbavosi ir skrybėlių parduotuvėje.

Panašu, kad XX a. 4 dešimtmetyje Beuermannų šeima nutarė persikelti į Vilnių, o Elena Pranckevičiūtė sukūrė šeimą. 1933 metais Babtų bažnyčioje ji ištekėjo už ūkininko Juozo Šabono. Česlovas Beurmannas Vilniuje dirbo teisės srityje. Kazimira Giliara tame mieste mirė 1939 m. sausį. Jai jau nebeteko išgyventi Antrojo pasaulinio karo baisumų.