D. Gervytė: „Sibiro lageriuose nukankinta A. Dirsytė buvo tų laikų „influencerė”

Iš Kėdainių krašto kilusią Adelę Dirsytę siekiama paskelbti pirmąja lietuve moterimi palaimintąja. Nuo 2024 metų Šventųjų skelbimo dikasterijoje Vatikane vyksta jos beatifikacijos bylos nagrinėjimas. Šią savaitę į Vatikaną iškeliavo bylos papildymas – nauji liudijimai. Procesas gali užtrukti nuo 5 iki 10 metų. Jei viskas klostysis sėkmingai – Lietuvai tai bus istorinis įvykis.

Apie A. Dirsytės asmenybę, jos nuveiktus darbus ir nepalaužiamą tvirtumą kalint Sibire, kalbamės su žurnaliste, knygos „Adutė” (2025) autore, edukologe dr. Danguole Gervyte, o naujausiomis žiniomis apie bylą pasidalina A. Dirsytės beatifikacijos bylos postulatorius kunigas, teologijos dr. Andrius Končius.

Adelė Dirsytė (1909-1955) gimė Kėdainių krašte, ūkininkų šeimoje. Ji buvo penktas vaikas iš šešių. Dar besimokydama Kėdainių gimnazijoje mergina įsitraukė į Ateitininkų organizacijos veiklą, 1928 m. įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, kur studijavo germanistiką, lituanistiką, pedagogiką ir psichologiją. Aktyvi mergina nuoširdžiai svajojo tapti mokytoja, jautė tam pašaukimą, tačiau apie 1932-uosius nutraukė studijas.

„Ilgai manyta, kad taip pasielgė dėl tėvo mirties, bet tėvas mirė jau po to. Manau, studijas Adelė nutraukė, nes buvo aktyvistė, jai buvo daug įdomiau kažką svarbaus veikti visuomenėje, nei rašyti diplominį darbą“, – svarstė D. Gervytė. Tiesa, galėjo būti dar viena priežastis – finansiniai sunkumai.

A. Dirsytė tuomet įsidarbino Lietuvos katalikių moterų draugijoje, skaitė paskaitas šios organizacijos skyriuose Lietuvoje, rūpinosi našlaičių ir vargšų šalpa, bendradarbiavo žurnaluose „Moteris“ ir „Naujoji vaidilutė“. 1940 m. A. Dirsytė baigė studijas, tapo diplomuota mokytoja ir prasidėjus sovietų okupacijai persikėlė į Vilnių. Ten dirbo vokiečių kalbos mokytoja keliose mokyklose, ugdytiniams diegė moralines vertybes, maldos svarbą, patriotizmą. Okupacijos metais rūpinosi parama vargstantiesiems. Nuo 1944 m. vasario ji nuomojosi kambarį pedagogės, visuomenininkės Stefanijos Ladigienės bute Trakų gatvėje, ten pat gyveno slepiama žydaitė Irena Veisaitė pabėgusi iš Kauno geto.

„Adelę galima vadinti krikščioniškąja moterų gynėja geriausiąja prasme. Kai kurie autoriai ją net lygina su šv. Edita Štein – dėl gebėjimo perteikti, ką reiškia būti Moterimi iš didžiosios raidės: oria, dora, mylinčia, dvasiškai stipria“, – knygoje „Adutė“ cituojamas kun. dr. A. Končius.

Dabar pirmąkart viešai skelbiamoje portretinėje nuotraukoje A. Dirsytė užfiksuota 1942 m. Vilniuje, kur tuo metu mokytojavo. Moteriai buvo 33-eji. Ji vilkėjo blizgančią palaidinę, apie kurią viena jos mokinė atsiminimuose rašė, kad nors mokytoja rengdavosi kukliai, bet skoningai, ir joms, mergaitėms, labai patikdavo žalia šilkinė bliuzelė su rudais ornamentais. „Žiūrėdama į šią nuotrauką manau, kad čia būtent ta bliuzelė“, – teigė pašnekovė. Tai paskutinė Adelės portretinė nuotrauka prieš tremtį. Beje, moteriai labai patikdavo skrybėlaitės, suknelės, aukštakulniai, ji stengėsi atrodyti elegantiškai. Įdomu, kad atvykusi studijuoti į Kauną, mergina nusikirpo kasas, mėgo nešioti studentišką kepuraitę.

Į NKVD akiratį Adelė pateko 1945-aisiais, kai auklėtines Visų Šventųjų dieną nusivedė į bažnyčią ir mokyklą tądien praleido. Po to ji pagelbėjo iš NKVD nuovados pabėgusiam ateitininkui Juozui Brazauskui, palaikiusiam ryšius su Lietuvos partizanais.

1946 m. kovą A. Dirsytės gyventame bute Vilniuje, Trakų g., buvo atlikta krata, ten rasta 1938 m. žurnalo „Moteris“ Nr. 1 ir Nr. 19, kuriuose publikuoti jos straipsniai; du 1941 m. mokykliniai klasės žurnalai; Lietuvos katalikių moterų organizacijos statutas; 25 lapai įvairių užrašų; du paketai asmeninio susirašinėjimo korespondencijos. A. Dirsytė įvardinta kaip aktyvi antitarybinės nacionalistinės katalikų jaunimo organizacijos „Ateitis“ narė ir areštuota.

Pagrindiniu įkalčiu byloje tapo 1938 m. žurnalo „Moteris“ Nr. 1, kur išspausdintas jos antitarybinio turinio straipsnis „Motina, komunizmas ir kova su juo“. Jame autorė išryškino motinos, moters vaidmenį šeimoje ir tautoje bei ragino kovoti su komunizmu.

Kad ir kaip po arešto klostėsi Adelės gyvenimas, ji iki pat gyvenimo galo vadovavosi ateitininkų principais: katalikiškumu, tautiškumu, visuomeniškumu, šeimyniškumu, inteligentiškumu ir kt.

Po ilgų ir žiaurių tardymų KGB rūsiuose (dab. Okupacijų ir laisvės kovų muziejus) 1946 m. lapkritį A. Dirsytė nuteista, nes buvo nelegalios Ateitininkų organizacijos nare ir vykdė antisovietinę veiklą. Už tai ji patraukta baudžiamojon atsakomybėn, pagal 58 str. 1a ir 11 papunkčius ir nuteista 10 m. laisvės atėmimu pataisos darbų lageriuose bei teisių apribojimu 5 metams. Ji tapo politine kaline.

Iš Lukiškių kalėjimo A. Dirsytė pateko į Čumą (Komijos ASSR), už Šiaurės poliarinio rato tiesti geležinkelio: kirsti taigos miškus, rauti kelmus, pilti pylimus, kloti bėgius. Po to ji išvežta už Taišeto (Irkutsko sritis) kirsti miško, vėliau atsidūrė Magadane, ypatingojo režimo Berlago lageryje, dirbo statybose. Šiame lageryje ji patyrė didelį prižiūrėtojų žiaurumą ir akylą stebėjimą, mat jos taip ir nepavyko dvasiškai palaužti, moteris toliau telkė kitas kalines, ragino kartu melstis, tikėti Dievu ir gerumu. Galiausiai moteris pateko į Chabarovsko lagerį.

Knygos „Adutė“ autorė D. Gervytė akcentavo, kad A. Dirsytė visą gyvenimą turėjo labai stiprius žmogiškuosius ryšius. „Ji buvo drauginga, telkianti bendruomenę aplink save. Kalėdama lageryje ji pasakojo kitoms kalinėms apie literatūrą, rengė diskusijas, vienu metu net mokė vokiečių kalbos. Juk kaip sako holokaustą išgyvenęs Viktoras Franklis: tie, kurie turi kažkokią prasmę – lengviau pakelia nežmoniškas sąlygas, lengviau jose išgyvena. Taip ir Adelė. Beje, ji buvo aktyvi dar gyvendama laisvėje: priklausė įvairioms draugijoms, aktyviai jose dalyvavo, dabar sakytume – buvo tų laikų „influencerė“, aktyvistė, feministė. Jai buvo svarbu, kad moterys mokytųsi, šviestųsi, turėtų darbus“, – teigė D. Gervytė.

Už kalinių palaikymą lageryje ji būdavo baudžiama, dažnai grūdama į karcerį.

„Adelė palaikydavo kitas kalines, stiprindavo jas, guosdavo, suteikdavo vilties, įkvėpdavo, ragindavo melstis, tad daugelis kalinių lageryje ją vadino Mokytoja. Tolimuosiuose Rytuose ji buvo kalinama būryje su gimnazistėmis iš Panevėžio, ji buvo vyresnė, tad užėmė tarsi mamos, mokytojos, globėjos vaidmenį, ugdė dorybes, dvasingumą, net vesdavo rekolekcijas, kalbėdavo rožinį, o per Gavėnią – Kryžiaus kelio maldas. Už tai ji būdavo įmetama į karcerį“, – kalbėjo pašnekovė ir pridūrė, gal prisidėdavo ir kokie Adelės pasisakymai, tai nėra žinoma.

Kad byloje kažkas slepiama parodė istoriko Viktoro Biloto apsilankymas Chabarovske 2019 m., kai istorikui nebuvo leista pažiūrėti visos A. Dirsytės bylos – archyvo darbuotoja dalį lapų susegė ir akylai stebėjo istoriką, kad tik nežvilgteltų, kur nereikia.

Išliko istorija, apie Adelės darbą lagerio valgykloje, kur ji turėjo plauti katilus, kuriuose virdavo košę kaliniams. Kartą ji išgramdė pridegusias kruopas ir nunešė kitai kalinei, kuri tądien nedirbo, nes blogai jautėsi. Bet lageryje galiojo taisyklė – jei nedirbi, tai negauni ir vakarienės. Adelė to nepaisė ir už tai vėl buvo įmesta į karcerį ir primušta.

Knygoje „Adutė“ pateikiami 55 laiškai, trylika iš jų skelbiami pirmą kartą. Didžioji dalis laiškų parašyti tremtyje, likusieji – laisvėje, iki arešto, jie buitiniai, pvz., kaip A. Dirsytė dalyvauja mokytojų kursuose Kulautuvoje ir siunčia seseriai su vaikais atvirutę, aprašo kaip atrodo Kulautuva.

Lageryje kalinčios kalinės negalėjo laiškuose rašyti apie patiriamus baisumus, nes laiškai buvo tikrinami, tad pasitelkdavo Ezopo kalbą, alegorijas ir pan. Viename laiške sveikindama artimuosius su Velykomis Adelė nupiešia kiškius ir margučius. „Bet čia užkoduota alegorija, kaip kiškis su kiškiene siunčia Velykų sveikinimus ir jie visi dreba“, – pažymėjo D. Gervytė.

Iš lagerio rašomuose laiškuose Adelė nesiskundžia, rašo apie bendrakalines, kaip jos gyvena, kokios yra, išreiškia rūpestį, kad lageryje būtų išlaikytos moralinės vertybės, stengiasi puoselėti tautinius papročius, aprašo kaip švenčia Kalėdas, pamini, kad su streptocidu nudažo girą, kad gautųsi kaip kisielius.

S. Ivanauskui A. Dirsytė 1949 m. kovą rašo: „Nežinojau, kad už mirtį baisesnė, už gyvybę brangesnė – kančia."

Laiškai buvo svarbus stiprybės šaltinis lagerio kalinėms. Iš Magadano Adelė rašo, kad gavusios laiškus, visos kalinės susirenka ir kartu po kelis kartus skaito vienos kitų laiškus, aptarinėja rašysenas. Laiškai Adelei buvo be galo svarbūs. Daugiausia jų rašė sūnėnui Stasiui Ivanauskui (vyriausios sesers sūnus, kuris liko saugoti jos butą) ir Antanui Ivanauskui (kitas sūnėnas, Stasio brolis), jos žmonai, kurios niekada nesutiko. Dar yra laiškų buvusioms bendrakalinėms, kurios jau buvo išėjusios į laisvę, bet likusios tremty.

Tikėtina, kad Adelė rašė laiškus ir kitiems broliams, seserims arba tėvams, bet jie neišliko arba nėra surasti. „Būtų neįtikėtina, jei tie laiškai atsirastų!“, – vilties nepraranda D. Gervytė.

A. Dirsytė lageryje patyrė žvėrišką lagerio prižiūrėtojų žiaurumą.

„Kai pamatėme Dirsytę, labai nusigandome – jos plaukai buvo nukirpti, visa susisukusi, purvina, sudžiūvusi, išblyškusi, po akimis – juodos dėmės. (…) Pradėjom kalbėti, klausėm, kur ji buvo išvežta, bet tuoj jos protas aptemo, akys pasidarė klaikios, pradėjo ant sienų rodyti nebūtus dalykus, šaukti savo tėvus (…) Kartais ji labai tyliai kalbėdavo ir man liepdavo tyliai kalbėti, nes muš (…) Sakė, ten labai žiaurūs tardytojai, ypač vienas žydas, jis nulupęs jai pusę plaukų. Ir parodė galvoje šašus (…) Ji gulėjo ant purvino čiužinio, kažkoks skuduras padėtas po galva – tai jos maišelis, juodai rudas adijalas, man ir dabar prisimena ta jo smarvė“, – knygoje „Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai“ (2003) liudijo tremtinė Eleonora Vizbaraitė-Šumskienė. Šiai lagerio draugei A. Dirsytė yra pasakojusi, kad buvo išvežta į kažkokius požemius, kur buvo labai šalta.

Kitą kartą ji pastebėjo mėlynes ant Adelės nugaros, perskeltą lūpą, kruviną dėmę ant veido – taip ji buvo nubausta, nes, esą punkte nešvariai išplovė tualetus.

Savo draugei Adelė prasitarė, kad karceryje būna labai sunku.

„Ją dažnai kviesdavo tardytojas, o po to – visuomet į karcerį. Ten ją daužydavo budelis, kiek tik jis norėdavo, bet ji nesiskųsdavo ir man nesakydavo, kad ją taip kankina. Nuėjusi į pirtį aš pamatydavau vis naujų dėmių ant jos kūno, matydavau, kad ji labai kenčia. Dirsytė visada savo kančias aukodavo Dievo Motinai Marijai už Lietuvą (...) Po vieno tardymo ji ilgai spjaudė krauju, buvo sutinęs visas veidas; tik vėliau man pasakė, kad dantis išmuštas", – knygoje „Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai“ (2003) liudijo kartu kalėjusi Eleonora Vizbaraitė-Šumskienė.

Be to, lageryje iki 1949 m. politinės kalinės kalėjo kartu su kriminalinėmis nusikaltėlėmis ir iš jų sulaukdavo smurto, patyčių.

Kalėdama lageryje, apie 1950-uosius, Adelė sugalvojo surinkti politinių kalinių maldas ir paruošti maldaknygę. Ši mintis jai kilo būnant stotyje „Ui" netoli Vladivostoko, prieš pervežant į Magadaną. Taišete maldos buvo pradėtos rašyti.

D. Gervytė pažymėjo, kad įvairių knygelių gaminimas buvo vienas iš kalinių kultūrinės veiklos būdų. Taišete Adelė ėmė skatinti jaunas kalinčias merginas gaminti maldaknyges, kai nebeprisimins maldų – galės paskaityti. Žinant, kad nuo kankinimų gali prarasti atmintį, protą, buvo svarbu sukurti materialų daiktą. Cheminius pieštukus kalinės slėpdavo darbinių kepurių atvarte. Už tai grėsdavo karceris. 1953 m. sukurta maldaknygė „Marija, gelbėk mus“ buvo dedikuota Vasario 16-ajai, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-mečiui. Adelė knygutę padovanojo kalėjimo draugei, o po kurio laiko maldų rinkinėlis prasiveržė pro geležinę uždangą.

„Maldaknygės ypatingumas yra ne tame, kad ji buvo parašyta ar jos turinyje, bet kad ji išsiveržė už geležinės uždangos, iš sovietų sąjungos ir pateko į Ameriką“, – pabrėžė D. Gervytė. Knygelė užrašyta ant popieriaus, tikriausia ant cemento maišų skiaučių, kadangi Adelė dirbo statybose, Magadane su kitomis moterimis statė darželį, nešiodavo skiedinį ir plytas. Veikiausia to popieriaus maišų slapta parsinešė į barakus iš darbo, tada popierių išlygindavo, susiūdavo ir pagamindavo lapus. Maldaknygė yra vos 7 cm su 5 cm dydžio, telpa į delną. Knygutėje yra tradicinės maldos, keletas sukurtų.

Kai knygelė pasiekė Ameriką, ją išvertė į anglų kalbą, teigiama, kad ją atgabeno kažkoks lenkas Henrikas. Knyga pasiekė kunigą Lionginą Jankų, kuris suprato jos vertę ir surado vertėją būsimą kunigą Kęstutį Trimaką. Šiuo metu maldaknygė išleista labai daug kalbų ir yra tarsi pasipriešinimo lageriui, dvasinės rezistencijos simbolis.

Originalo vieta šiuo metu nežinoma. 1965 m. ji buvo eksponuota Niujorke, pasaulinėje parodoje, Vatikano paviljone. Apie 1980 m. ji buvo lietuvių katalikų religinės šalpos biure, seife. Po Atgimimo knygos buvimo vieta tapo nežinoma. Biuras kelis kartus kraustytas, galbūt per kraustymąsi ir pasimetė ar buvo kam atiduota. Tačiau išsaugotos maldaknygės faksimilės.

Adelė Dirsytė neiškalėjo visos 10 metų bausmės, nes po devynerių metų mirė. Oficialiuose dokumentuose minima, kad gyvenimo pabaigoje režimui matant, kad nepavyko palaužti A. Dirsytės, jau prieš kalinimo pabaigą ji buvo kažkur išvežta ir iš ten grįžo fiziškai sužalota bei psichiškai išsekusi. Tuomet nutarta ją gabenti į Chabarovsko kalėjimo ligoninę. Tikriausia ją plukdė Ochotsko jūra, o po kelių dienų Chabarovsko ligoninėje ji mirė, kaip nurodoma, „nuo dizenterijos“.

„Kyla klausimų ar taip ir buvo, nes mirties liudijime įrašyta, kad Adelė palaidota Vladivostoko kelio 17-ajme kilometre esančiose kapinėse. Dabar ten kolektyviniai sodai. Gali būti, kad ant tų kapinių buvo pastatyti sodai, bet žmonės neprasitaria, kad ten buvo kapinės. Galima daryti prielaidą, kad ten tų kapinių ir nebuvo. Kitas dalykas: kapinės 1955 m. jau nebebūdavo kolektyvinės, pridėdavo lentelę su nurodytu vardu, pavarde. Su Adele kartu Magadane kalėjusios kalinės yra sakiusios, kad ji ne Chabarovske mirė, o plukdoma per Ochotsko jūrą. Tikriausia net buvo išprievartauta, nužudyta arba mirė natūralia mirtimi. Mes nežinome. Paprastai niekas neplukdydavo mirusiųjų kelias dienas, dėl higienos, ligų, tada tiesiog išmesdavo į jūrą. Gali būti, kad ji buvo išmesta į Ochotsko jūrą. Bet to patikrinti negalime, nebent atsirastų kapas ir būtų padarytas DNR testas. Bet dabartinėje politinėje situacijoje tai visiškai neįmanomas dalykas“, – kalbėjo D. Gervytė.

Paskutinėje Adelės nuotraukoje, darytoje kalint Chabarovske, matyti, kad iš jaunos, besidžiaugiančios gyvenimu, simpatiškos moters nieko nebeliko – iš nuotraukos žvelgė iškankinto veido, sudžiūvusi senolė. Adelei tebuvo apie 45-eri.

„Baisu, kaip jauna graži moters per trumpą laiką tapo suluošinta, perkreipta, suparalyžiuota, atrodė lyg iš gatvės. Per 9 metus sunkaus fizinio darbo, šalčio, bado, antisanitarinių gyvenimo sąlygų ji buvo stipriai palaužta“, – teigė D. Gervytė.

2000-aisiais buvo pradėta Dievo tarnaitės A. Dirsytės beatifikacijos byla. Vatikaną ji pasiekė 2024 m., o šių metų gegužę į Vatikaną iškeliavo patikslinimas. Dabar belieka kantriai laukti žinių, tai gali trukti ne vienerius metus.

„Adelės herojiškumas neabejotinas, nediskutuotinas, tik klausimas, kada tai bus pripažinta oficialiai, reikia tik oficialaus patvirtinimo“, – įsitikinusi D. Gervytė.

A. Dirsytės beatifikacijos bylos postulatorius kunigas teologijos dr. Andrius Končius tikina, kad laukiant žinių iš Šventųjų skelbimo dikasterijos prireiks kantrybės.

„Ekspertai viską atidžiai vertina, dirba istorikų, teologų komisija, jie bylą priima, kai atsilaisvina eilė, tuomet pateikia savo vertinimą, užduoda papildomų klausimų ir pan. Kelionė užtrunka. Kai sklandžiai dirba komanda ir yra finansinių išteklių procesas gali trukti 5 metus, o įprasta eiga tęsiasi iki 10 metų. Iki tol galima aplankyti Adelės tėviškę Šėtoje, Dirsynėje, ten stovi kryžius, galima surengti piligriminę ekskursiją“, – ragino kunigas A. Končius.

Jo pasiteiravus, ko šiais laikais iš Adelės Dirsytės galima pasimokyti, kunigas atsakė: „Dviejų dalykų: mes gyvename valios stygiaus laike, kai neturime valios dirbti, neturime valios sportuoti, neturime valios melstis. Adelė Dirsytė savo užkrečiančiu pavyzdžiu mums rodo, kaip galima daug dalykų rinktis, kurie yra išliekantys ir kuriantys. Antras dalykas – mokytis kantrybės. Kantrybės sunkumuose ir nepasisekimuose. Adelė net mušama, tardoma, žeminama, alkį kęsdama ir visus lagerio darbus dirbdama niekada nesiskundė. Niekuo. Net už savo kankintojus meldėsi. Tai žmogui neįmanoma padaryti, bet Dievu remiantis, Jo malonė gali perkeisti mūsų charakterį į labai šviesų žvilgsnį. Kitaip sakant, ji rodo į Viešpatį, iš kurio mes savo laikmečiu galime semtis stiprybių mūsų sunkumuose ir iššūkiuose“, – teigė kun. A. Končius.