„Slėpk ir bėk!“: žurnalistės prisiminimai iš istorinės dienos Kaune

Jaunos kolegės klausimas, ar pavojingas žurnalisto darbas, iš pradžių diktavo neigiamą atsakymą. Tačiau vėliau atgijo mintyse įvairios kitokios patirtys, susijusios su išgyventomis situacijomis, kurias galima vadinti pavojingomis, nors tuomet apie tai nepagalvojai. Tiesiog dirbai ir tebedirbi tai, ką moki geriausiai, kam pašventei savo profesinį gyvenimą…

Šįryt per LRT radiją žinių pranešėjas priminė klausytojams, kad sukako 33 metai, kai iš Lietuvos pasitraukė sovietų kariuomenė. Ta proga savo prisiminimais pasidalino ir vienas aktyvus to meto politikas bei Vilniaus universiteto profesorius, istorikas. O šių eilučių autorė prisiminė, kokią užduotį jai bei fotokorespondentui tądien, 1993 m. rugpjūčio 31 d., buvo patikėjusi miesto dienraščio vyriausioji redaktorė Teklė Mačiulienė.

Tereikėjo nuvažiuoti į Aleksotą, į senojo aerodromo teritoriją, iš kurios turėjo pajudėti paskutinis ešelonas, ir parengti apie tai reportažą. Nuvažiavom. Vaikščiojom po pievą, ešeloną matėm, žmonių prie jo nebuvo. Fotografas dirbo savo darbą, aš kai ką žymėjausi bloknote.

Tačiau netrukus situacija pasikeitė – iš pievos pakraštyje stovėjusio nedidelio namelio išniro keli jauni Rusijos kareiviai su kariška uniforma vilkinčia maždaug 40 metų moterimi. Jie artėjo prie mūsų. Nieko nelaukdamas, fotografas įbrukęs man į rankas fotoaparatą, riktelėjo: „Slėpk ir bėk! Aš bandysiu juos sulaikyti...”

Fotoaparatas jau mano rankinėje, bėgu per grumstuotą pievą. Plyšo basutės dirželis, gal akimirką stabtelėjau ir sugaišau, bet toliau bėgau basa. Girdžiu man už nugaros rusiškai rėkiant tą uniformuotą moteriškę: „Neturite teisės čia būti, čia – Rusijos karinė teritorija“. Ir trenkia ji man kumščiu į nugarą.

Pribėgu administracinį pastatą, kur dabar veikia Lietuvos aviacijos muziejus. Pastato tarpduryje pamatau pažįstamą veidą. To žmogaus tik vardą težinojau – Algis. Ir susipažinome su juo, iš Kanados atvykusiu lietuviu, aviacijos konsultantu, 1993-ųjų pavasarį. Tuomet buvo surengtas, dalyvaujant gausiam būriui žurnalistų, iš Kauno pirmasis Lietuvos keleivinio lėktuvo skrydis į Berlyną. Beje, tuomet iš Berlyno oro uosto, kur iki kelionės atgalios praleidome ne vieną valandą, mums nebuvo leista išeiti ir pasižvalgyti po vietos apylinkes. Lygiai tokiomis pačiomis sąlygomis aplankėme ir Helsinkį, ir Prahą…

...Prie pastato Aleksote, jau už aerodromo tvoros, žinoma, nebuvo laiko aiškinti kanadiečiui, kas čia darosi. Kai jis pats apie tai paklausė, rusų kariškė jam riktelėjo: „Govori po ruski“. O tas sako: „Ponia, aš nemoku ruski“, tačiau karingai nusiteikusi moteriškė rėkia, kad visi jūs mokate, nes tarybinėje respublikoje gyvenate.“

Ji man drasko rankas, nagais akėja rankinės šoną, bet aš rami, nes sugebėjau permesti fotoaparatą ponui Algiui. Ir jis, supratęs, kad reikia žurnalisto darbo techniką išsaugoti, neria iš koridoriaus laiptais į antrą aukštą, į savo kabinetą.

Pagaliau atstoja nuo manęs ta arši rusų armijos kovotoja. Į pastato vidų ji neina – atsitraukia. Lėtai kėblina į „kontrolinį punktą“, kuriame laikomas „rusų armijos priešas“ – laisvos Lietuvos Respublikos fotokorespondentas.

Jei atvirai, tai nei man ką smarkiai skauda, nei labai išsigandau, tačiau pati, atsidūrusi prie telefono antrame aukšte, nežinia ko pravirkstu. Pirmiausia skambinu Kauno vyriausiojo prokuroro pavaduotojui (tais laikais „tarpininkai“ įstaigose ar įmonėse dar nebuvo įsigalėję. Niekam nebuvo reikalo tai, ką gali žurnalistams tiesiogiai pasakyti, perteikti per atstovus spaudai, iš kurių kai kas šiais laikais nesikuklina pasivadinti net „ekspertinės komunikacijos“ vadovu).

Pasakoju vyr. prokuroro pavaduotojui, kas čia, Aleksote, nutiko. Svarbiausia pabrėždama, jog fotokorespondentą sulaikė rusų kareiviai. O kad verkiu, išgirstu savo pašnekovo klausimą, gal man reikia greitosios pagalbos, ar nesu sužeista?

Po keliolikos minučių atvyksta Santakos policijos komisariato ekipažas. Pareigūnai netrukus išlaisvina fotokorespondentą. Užrašo mūsų parodymus. Grįžtam į redakciją. Sėdu prie rašomosios mašinėlės (kompiuterių dar nebuvo). Reportažo tekstas jau parašytas ir nešamas į spaustuvę. Kitą dieną laikraščio vyr. redaktorė Teklė Mačiulienė įteikia man „kompensaciją“ – naują rankinę, dar gražesnę už tą, kurią okupantų armijos atstovė niokojo.

Dar po kelių dienų iš policijos telefonu man, kaip nukentėjusiai Aleksote įvykusio incidento metu, pranešta, kad tyrimą perima Rygos karinė (sovietinė) prokuratūra, nes tas dalinys, kurio pasitraukimą iš Lietuvos mes turėjome aprašyti, dabar Latvijoje. Todėl aš turėsiu į apklausą važiuoti į Latvijos sostinę, gal ir ne vieną kartą. Ar važiuosiu? Aišku, kad ne.

Taigi, Kaune, Santakos policijos komisariate įvykio tyrimas nutraukiamas. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad buvau paprasčiausiai prigauta. Nes jokia karinė svetimos valstybės prokuratūra negalėjo perimti tyrimo dėl nusikaltimo, kuris įvyko Lietuvos Respublikos teritorijoje…

Dera priminti, kad Lietuva reikalavo išvesti Rusijos kariuomenę 1992-aisiais, savo ruožtu Rusija tvirtino tai įvyksiant 1994 metais.

Anot istoriko Valdo Selenio, „prieš 30 metų, 1993 m. rugpjūčio 31 d., 23 val. 45 min., įvyko oficialus Rusijos kariuomenės išvedimas. Po jo dar kurį laiką liko neperimto kariuomenės turto ir kariuomenės dalinių likučių (226 kariškių), tačiau istorinis epochinės reikšmės įvykis jau buvo įvykęs – grėsmingos savo dydžiu ir ginkluote 50 metų okupavusios Lietuvą kariuomenės jos teritorijoje nebeliko“.