Artėja R. Wilsono pasauliui dovanota „Septynių vienatvių“ premjera

kovo 20–22 d. Nacionalinis Kauno dramos teatras pristatys pasaulinę Roberto Wilsono premjerą „Septynios vienatvės“, sukurtą pagal poeto ir mąstytojo Oskaro Milašiaus tekstus. Tai ne tik reikšmingas Lietuvos ir Europos teatro įvykis, bet ir simbolinė premjera, įvyksianti po režisūros, scenografijos ir šviesų koncepcijos autoriaus R. Wilsono (1941–2025) mirties. Spektaklis baigiamas kurti laikantis visų R. Wilsono kūrybos principų.

Paties scenos meistro pageidavimu, kūrybinį procesą užbaigia jo ilgametė komanda: teksto adaptacijos autorius ir režisierius Charlesas Cheminas, scenografijos dailininkė Stephanie Engeln, kompozitorius Hansas-Jörnas Brandenburgas, kostiumų dailininkė Flavia Ruggeri, šviesų dailininkas Marcello Lumaca, perukų ir grimo dailininkė Manuela Halligan, vaizdo projekcijų dailininkas Tomaszas Jeziorskis bei aktoriai: Dainius Svobonas, Kęstutis Jakštas, Gytis Laskovas, Martyna Gedvilaitė, Miglė Navasaitytė, Agnieszka Ravdo, Vladimiras Šerstabojevas.

Roberto Wilsono neatšaukiamojo fondo (Robert M. Wilson Irrevocable Trust) patikėtinis ir Wilsono autorinėms teisėms atstovaujančios bendrovės RW Work, Ltd. vykdomasis direktorius Christofas Belka sako, kad „Septynios vienatvės“ užims ypatingą vietą šio menininko kūryboje. Tai vienas iš vos dviejų jo palikimo kūrinių, pristatytų po kūrėjo mirties. Pirmasis – operos pastatymas „Tristanas ir Izolda“, įvykęs Liublianos operos ir baleto teatre vasarį.

Pasak Ch. Belkos, repetuodamas „Septynias vienatves“ 2025 m. birželį Kaune, R. Wilsonas jau žinojo, kad gali nesulaukti premjeros, todėl dirbo nepaprastai intensyviai, siekdamas užbaigti kūrinį. „Ir jam tai pavyko. Repeticija didžiojoje scenoje atskleidė kūrinio meninį potencialą. Pasitikėdamas savo komandos meniniu autoritetu, R. Wilsonas išreiškė norą, kad premjera „Septynios vienatvės“ būtų užbaigta pagal jo kūrybinę viziją, net jei jis negalėtų būti scenoje“, – teigia Ch. Belka.

Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas antrąją R. Wilsono premjerą šiame teatre vadina likimo dovana: „Po nepaprastai sėkmingo spektaklio „Dorianas“ kūrybinio proceso Robertas Wilsonas pamilo mūsų teatrą, tad buvo lengva diskutuoti apie tolesnę kūrybinę ateitį. Norėjome, kad jo spektaklis pagal Edvardo Albee pjesę „Trys aukštos moterys“, pastatytas Atėnų Pirėjo teatre Graikijoje, būtų perkeltas į mūsų sceną. Tačiau likimas susiklostė kitaip – susidūrus su neįgyvendinamomis aplinkybėmis gimė labai ambicinga mintis – pasaulinio lygio režisieriui prisiliesti prie lietuviškos literatūros. Pasiūlius Oskaro Milašiaus kūrybą, visų mūsų džiaugsmui, R. Wilsonas sutiko. Prasidėjo nuostabi kūrybinė kelionė, kurios dalyviai net negalėjo įtarti, kad tai bus paskutinis R. Wilsono teatro scenos kūrinys jo įspūdingoje kūrybos paletėje. Mums teko prasminga dovana – paskutinis autorinis Roberto Wilsono režisuotas spektaklis seniausioje Lietuvos teatro scenoje. Norėdami atsidėkoti už šią dovaną, spektaklį dedikuojame jam.“

Įdomu, kad Wilsonas šį pastatymą dedikavo artimai draugei, lietuvių kilmės filantropei ir mecenatei Audrey Gruss, Depresijos tyrimų paramos fondo („Hope for Depression Research Foundation“, HDRF) įkūrėjai. Kaune gimusi Lietuvos kariuomenės leitenanto ir mokytojos dukra A. Gruss dažnai pasakodavo Wilsonui apie miestą ir jo žmones, puoselėjančius gilų meilės gamtai ir grožiui jausmą. Audrey Gruss taip pat buvo ilgametė R. Wilsono įkurto „The Watermill Center“ valdybos narė.

Mirus režisieriui, premjerą baigia ilgametis R. Wilsono bendrarežisieris Charlesas Cheminas, kuris prisidėjo prie dvidešimties R. Wilsono spektaklių sukūrimo. Kaip atlikėjas ir režisierius Ch. Cheminas pasirodė prestižinėse pasaulio scenose: Paryžiaus „Comédie-Française“, Niujorko „Lincoln Center“, Avinjono festivalyje, Londono „Barbican Centre“ ir kitur. Vėliau menininko dėmesys vis labiau krypo į režisūrą, dramaturgiją bei tarpdisciplininius projektus, jungiančius teatrą, šokį, muziką ir vizualųjį meną. Ch. Cheminui dar vaikystėje teko stovėti vienoje scenoje su Robertu Wilsonu spektaklyje „Une femme douce at Bobigny“ (1994) „Comédie-Française“ teatre, būti Wilsono monospektaklio „Paskutinė krepo juosta“ bendrarežisieriumi, rengti teksto adaptacijas jo pastatymams. Šiandien Charlesas Cheminas yra „The Watermill Center“ meno vadovas.

„Milašiaus poetinė kalba yra graži, o jo kūryba veda jį į begalybę ir anapus žmogiškosios būties materialumo. Ji pakelia dvasią kosmoso link, kad pasiektų pilnatvės formą. Kurdamas pirmąjį teksto juodraštį, žinojau, kad R. Wilsonas serga, tad paralelė su Milašiumi, kaip nemirtingu poetu, vis stiprėjo. Poetai yra nemirtingi. Jų pasaulio vizija juos pergyvena“, – reziumuoja teksto adaptacijos autorius ir režisierius Ch. Cheminas.

Nacionalinio Kauno dramos teatro meno vadovas E. Klivis mano, kad „Septynios vienatvės“ kvies naujai pažvelgti į šio autoriaus tekstus kaip į gyvą ir šiandien aktualų mąstymą, peržengiantį epochų ribas: „Norisi perspėti Oskaro Milašiaus gerbėjus, kad spektaklis nebus šio autoriaus kūrybos sceninis paaiškinimas, jo mįslingos poetikos „atrakinimas“ ar pristatymas šiuolaikinei publikai – režisierius Wilsonas yra ne kartą pabrėžęs, kad jo visiškai nedomina pedagoginiai motyvai pristatyti ar atskleisti autorių. Greičiau, sakytume, kad Milašiaus tekstais, jų fragmentais bus žaidžiama. Todėl prieš žiūrovo akis kartais gims beveik apčiuopiama poetinė sinergija – galiausiai kažkur dviejų poetų vaizduotės susiliečia ir persipina, o kartais žodis ir vaizdas išsiskirs savais keliais, arba ims vienas kitą ironizuoti. Šis žaismas, į kurį žiūrovas bus pakviestas įsilieti – pagauti sąskambius ir vėl juos prarasti, – pasiūlys unikalią estetinę patirtį.“

Premjeros sukūrimą remia Lietuvos kultūros ministerija, spektaklio koprodiuseris – Wilamo Horzycos teatras Torunėje (Lenkija). Šių metų gegužę „Septynių vienatvių“ versija gims Lenkijoje.