Spektaklis „Piteris Penas“ / L. Gestauto nuotr.
Aktorius Š. R. Meliešius: „Po kiekvieno vaidmens sužinau ką nors naujo apie save“
Šarūnas Rapolas Meliešius aktorystę mato kaip nuolatinį savęs ir kitų pažinimo procesą, kuriame neišvengiami abejonės etapai tampa kūrybinio augimo dalimi. Jaudulį prieš sceną jis įvardina kaip neišvengiamybę ir rūpesčio išraišką. Apie visa tai su aktoriumi pasikalbėjo Kauno miesto kamerinio teatro viešųjų ryšių specialistė Gabija Chomskytė.
– Kaip manote, ar aktorius turi būti ir šiek tiek psichologas? Gal yra dalykų, kurių aktorystė jus išmokė apie žmones, ko anksčiau nepastebėdavote?
– Yra. Po kiekvieno proceso kažką naujo sužinau apie save ir kitus. Ir tikiuosi, kad dar daug daugiau sužinosiu. Kiekvienas procesas yra naujas. Ir kiekviename procese apturiu laikotarpį, kada nieko nesuprantu. Atrodo, kad nieko nesugebu, kaip išvis aš čia atsidūriau ir t. t. Bet tai – normali kūrybinio proceso dalis. Po tokio etapo visada pavyksta kas nors naujo. O kiekvienas spektaklis ir jo procesas praturtina, jei ne potyriais, tai bent jau žiniomis.
Spektaklis „Piteris Penas“ / V. Lankauskaitės nuotr.
– Esate teigęs, kad aktorius turi būti labai stiprus žmogus ir psichologiškai, ir fiziškai, kad galėtų šioje profesijoje išlikti ilgai. Kokie sudėtingiausi šios profesijos psichologiniai aspektai?
– Kol kas bent man viena iš pagrindinių užduočių ar iššūkių yra po nepasisekusio spektaklio rodymo neatsinešti nesėkmės jausmo ar abejojimo į kitos dienos repeticiją ar kitą spektaklį. Pripažinti, kad kartais tiesiog nepasiseka. Kad ne viskas priklauso tik nuo manęs.
Dar įdomi aktoriaus profesijos dalis yra gyvenimas etapais (periodais). Metų pradžioje žinau, kad, pavyzdžiui, nuo sausio iki balandžio dirbsiu su vienu režisieriumi, nuo balandžio iki birželio – su kitu, liepa laisva. Rugpjūtis–spalis dar su kitu, o paskui – nieko. Ir tam persimetimui iš vienokio gyvenimo ritmo į kitą reikia laiko: ne tik priprasti prie to etapo taisyklių, žmonių, grafiko, bet iš esmės priprasti prie nuolatinio kismo.
Dar esi priklausomas nuo kitų. Kaip aktorius retai gali būti pirmasis idėjos judintojas. Dažnai esi pakviečiamas dirbti kartu ir pritaikyti savo mintis prie kito žmogaus jau išgrynintos idėjos.
Šių profesijos dalių neįvardinu kaip minusų, bet kaip iššūkius, kurie pareikalauja, bet ką nors ir atneša.
Spektaklis „Piteris Penas“ / L. Gestauto nuotr.
– Koks režisieriaus darbo metodas jums artimiausias – struktūruotas ar labiau atviras aktorių pasiūlymams?
– Spektaklyje nenoriu būti tik atlikėjas, noriu ir kurti. Manau, kad spektaklis visada yra bendras kūrinys, nes prie jo prisideda ir scenografai, ir kompozitoriai, ir šviesų dailininkai ir aktoriai. Iš pradžių visi kūrinį supranta savaip, bet eigoje, tikiu, visi nori jaustis to spektaklio pasaulio kūrėjais. O kad taip būtų, reikia rasti bendrą kalbą ir bendrą to pasaulio pojūtį.
– Vaidinate spektaklyje „Piteris Penas“. Nors kūrinys paremtas romanu vaikams, bet jame gausu labai rimtų temų. Ką jums pačiam ši istorija pasako apie suaugimą?
– Statant šį kūrinį ir toliau jame vaidinant, suprantu, kad, deja, su Piteriu Penu turiu nemažai bendro. Užaugti dažnai nesinori. Norisi atsisakyti visų atsakomybių, eiti linksmintis, keliauti, apie kitus negalvoti ir gyventi taip, kad būtų tik linksma. Manau, šis jausmas dažnai aplanko ne tik mane. Todėl kūrinys tikriausiai aktualus buvo ir bus dar ilgai, nes jis yra apie augimą. Ir ne tik apie vaiko tapimą paaugliu ar suaugusiu, jis tinka daugeliui žmogaus gyvenimo lūžių, kai reikia keistis, bet yra baisu ir nesinori.
Spektaklis „Piteris Penas“ / V. Lankauskaitės nuotr.
– Ruošiantis šiam spektakliui dirbote su choreografu Adrian Carlo Bibiano – visa kūrybinė komanda kartu mokėsi akrobatikos. Kokių dar įdomių, smagių įgūdžių yra tekę pasimokyti ruošiantis spektakliams?
– Aktorinės studijos, manau, yra vienos įdomiausių, ypač jaunam žmogui. Mes turėjome ir filosofijos, ir psichologijos, ir estetikos, ir akrobatikos, baleto, tango, modernaus šokio ir dar įvairiausių paskaitų. Kurso vadovas Gintaras Varnas mums net paskyrė papildomas paskaitas: burtų ir magijos pagrindai, (jei neklystu taip vadinosi paskaita, kurią dėstė Gintautas Mažeikis). Taigi, studijų metais žinių ir įgūdžių gavau daug, įvairių ir įdomių. Ir kol kas vaidmenims, jei ko nors ypatingesnio reikėdavo, pagrindus jau buvau gavęs akademijoje, o tada likdavo tik dar pasigilinti.
– Šiemet už Piterio Peno vaidmenį esate nominuotas Auksiniam scenos kryžiui. Kokia buvo pirmoji reakcija sužinojus apie nominaciją?
– Aišku, džiaugsmas ir jaudulys. Praeitais metais buvau nominuotas kartu su Rūta Jonikaite kaip jaunasis menininkas (už režisieriaus Gintaro Varno spektaklio „Viktoras, arba vaikai valdžioje“ pagrindinį personažą ), o šiais metais jau už pagrindinį vyro vaidmenį. Augu!
– Ar jaudulys prieš išeinant į sceną – tik patirties klausimas?
– Aš jaudinuosi prieš kiekviena spektaklį, bet jaudulio, neįvardinu kaip neigiamo dalyko. Bijoti ir stresuoti tenka ir to labai nemėgstu. Bet kai jaudinuosi, tada suprantu, kad man rūpi. Rūpi spektaklis, jo mintis ar tema. Bijau, kai nesijaudinu.
Spektaklis „Piteris Penas“ / V. Lankauskaitės nuotr.
– Kalbant apie jaudulį, ar jūs su ta emocija tiesiog išbūnate, ar bandote kur nors nukreipti mintis?
– Stengiuosi jaudulį paversti azartu. Kaip ir minėjau, jaudulys man reikalingas ir man patinka jaudintis. Manau, azartas apima tada, kai tiki, jog pasieksi tai, ko nori, o stresas, kai labiau linksti į nesėkmės pusę. Bet širdis smarkiai plaka, mintys laksto ir atrodo, kad nežinai, kur save padėti abiem atvejais. Bet, kaip dažnai sakoma, tai – tik požiūrio klausimas.
– Ar šiuo metu repetuojate naujus spektaklius? Gal galite šiek tiek užsiminti apie artėjančias premjeras?
– Šiuo metu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre repetuoju režisieriaus Karolio Kaupinio pagal jo paties parašytą pjesę „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“. Jame dirbu kartu su Dainiumi Gavenoniu, Rasa Samuolyte, Aite Zabotkaite, Vaidile Juozaityte, Vaidotu Martinaičiu, Mariumi Čižausku, Nele Savičenko ir Juozu Budraičiu. Tokia komanda – tikra dovana. Aktorystė yra turbūt viena tų retų profesijų kurioje kai kada mokytojai ir autoritetai tampa kolegos.
Premjera vyks balandžio 10 d. Laukiu ir jaudinuosi, nes spektaklis bus kitoks ir labai įdomus. Bent jau aš taip manau ir tikiuosi.
Dviem „Auksiniams scenos kryžiams“ nominuotą ir „Fortūnos diplomu“ įvertintą spektaklį „Piteris Penas“ Kauno miesto kameriniame teatre bus galima išvysti kovo 31 dieną.
Plojimai 0Lankytojai 0
Rekomenduojame
Rodyti visus
Populiariausi straipsniai
Loading