A. C. Bibiano: apkabinimo choreografija

Stebėti Adrianą Carlą Bibiano – tai tarsi matyti vyresnįjį brolį, kuris iš gatvės chuligano pamažu virsta į jautrų vyrą. Jo augimas nėra deklaratyvus – atsiveria per kūną, per tylą, per gebėjimą būti šalia. Pirmąkart su menininku susidūriau spektaklyje „Perdegimas“ (2019) – nepatogioje, bet tikroje choreografijoje. Jau tuomet savo buvimu scenoje jis kalbėjo apie ribines būsenas, vidinę įtampą, palietė temas, kuriomis vyrai dažniau tyli.

Vėliau mudu susitikome tarptautiniame projekte, skirtame darbui su Parkinsono liga sergančiais žmonėmis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Menininko meilė, dėmesys ir ramybė dirbant šalia garbaus amžiaus žmonių paliko įsimintiną įspūdį. Ne metodas ar technika, o santykis – pagarbus buvimas kartu, leidžiantis kūnui išlikti autentiškam.

Neseniai pamatytas solinio darbo eskizas „man niekada nepriklausiusi kaltė“ (2025) palietė mane asmeniškai. Kūrinys kalba ne „apie“, o „iš vidaus“ – tai, kas nejauku, bet tikra. Pasirodymas apkabina taip, kaip tai moka ir pats Adrianas Carlas: kai kūnas šoka, kai judesiai pasakoja, kai pasitinka besišypsantis žvilgsnis, kai tiesiog būnama. Po šio darbo norėjosi prie jo prisiglausti – gal todėl, kad kūryba apgaubia pirmiausia.

Šokis Adriano Carlo Bibiano gyvenime atsirado ne kaip pašaukimas, o kaip ultimatumas. Mokykloje jam buvo aiškiai pasakyta: arba lankysi šokio pamokas, arba negalėsi tęsti mokslų. Šis reikalavimas pamažu virto santykiu, kurį menininkas šiandien apibūdina itin asmeniškai, beveik intymiai.

„Iš pradžių jis atsirado per prievartą, o vėliau vystėsi ir augo“, – svarsto jis. „Dabar matau šokį kaip bičiulį. Vieną geriausių savo draugų.“ Vis dėlto ši bendrystė nėra paprasta. Adrianas Carlas apie ją kalba kaip apie trapų ir nenuspėjamą ryšį: „Visada stengiuosi išlaikyti artumą. Vis bandau šokiui parašyti ar paskambinti, bet kartais jo atsakymai būna lakoniški, apie nieką. Ir kartais prie jo labai sunku prieiti.“ Būna akimirkų, kai šokis yra lengvas ir artimas, tarsi laikas net nebūtų pralėkęs, ir kitų, kai jis atrodo toks tolimas, veik nepasiekiamas. „Nors neretai pasirodau scenoje, tai dar nereiškia, kad iš tiesų jaučiuosi šokantis.“

Kalbėdamas apie šokį, menininkas suteikia jam lytį – anglų kalba (kuria ir vyko pokalbis) vadina šį įvardžiu „jis“, kartu primindamas, kad ispanų kalboje la danza yra moteriškos giminės. „Galbūt jis nebinarinis. Galbūt jis takus. Jei pakeičiu kalbą, pasikeičia ir giminė“, – sako jis pusiau juokaudamas, pusiau rimtai. Šis kalbinis takumas atspindi platesnį menininko požiūrį į šokį kaip reiškinį, kuris priešinasi fiksuotiems apibrėžimams.

Paklaustas, kodėl jis šoka, Adrianas Carlas trumpam nutyla ir tada atsako paprastai: „Šoku tam, kad jausčiau, kad galėčiau išreikšti save, kad paleisčiau ar prisiminčiau.“ Nors šokis yra jo profesinė veikla, jis aiškiai skiria kūrybinę praktiką nuo buvimo judesyje. Jam judėjimas yra būties būsena, o ne pareigų aprašymas.

Šokėjo asmeninė geografija tokia pat įvairi, kaip ir jo santykis su judesiu. Gimęs Kanadoje, užaugęs Meksikoje ir šiuo metu gyvenantis Lietuvoje, jis niekada nepriskyrė savęs vienai konkrečiai vietai. Kalbėdamas apie praėjusių metų kelionę į Meksiką su Lietuvos kultūros institucijų finansuojamu šokio spektakliu „Where Do I Connect?“, kurį atliko su Džiugu Kunsmanu, prisimena savo reikalavimą, kad festivalio organizatoriai jį pristatytų kaip menininką iš Lietuvos. „Aš čia negimiau, neužaugau, bet priklausau šiai vietai.“ Šis jausmas, pasak jo, neatsirado staiga – jis atėjo palaipsniui, tyliai stiprėdamas.

Ateitis sąmoningai išlieka miglota – „daugiausiai savaitė į priekį“. Nors artimiausiu metu jis gali įsivaizduoti save Lietuvoje, ilgesnis laikotarpis jį trikdo. „Kai žmonės pradeda kalbėti apie trejus metus, pagalvoju: oho, net nežinau, ar būsiu gyvas. Bet man patinka planavimo optimizmas.“ Menininkui ateitis nėra tolimas horizontas – tai esamas laikas. „Ateitis yra dabar.“

Visiškai netikėtai atsidūręs tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, menininkas įsiliejo į lietuvių šokių trupės „Nuepiko“ gretas. Pirmą kartą stebėdamas vyrų kompanijos pasirodymą, Adrianas Carlas atkreipė dėmesį, kad „kiekvieno jų energija ir charakteriai buvo itin skirtingi“. Būtent tai ir neslepiami kontrastai scenoje atitiko menininko supratimą apie šokį kaip gyvą, neišspręstą procesą.

Šiuo metu šokio trupės „Nuepiko“ nariai pasirinko eiti individualiais kūrybiniais keliais, tikėdamiesi, kad įgiję naujos patirties vėl sugrįš su nauja energija ir gaiva. Menininkas dalinasi, kad jų darbai „Perdegimas“, „Pakankamas atstumas“ (2022), „Niekur, bet ne čia“ (2022), „4 Viktorai“ (2023) išlieka kaip svarbūs etapai. Ir nors pastaruoju metu vieni nariai pasuko duetų kryptimi, kiti – solinės praktikos link, o pats Adrianas Carlas dar labiau pasinėrė į asmeninę kūrybą, jie nepraleis progos vėl susiburti: šiemet trupė švenčia savo dešimties metų jubiliejų, taip pat scenoje dar išvysime „Perdegimą“ ir kitus jų projektus.

Praėjusiais metais grupė vėl susibūrė gavusi kvietimą dalyvauti tarptautiniame šokio festivalyje „Tanz Moderne Tanz“ su spektakliu „Perdegimas“ Vokietijoje, Chemnice. Taip pat žiūrovams drauge su šokėjais Mariumi Pinigiu, Andriumi Stakele, Ema Senkuviene ir Oksana Griaznova pristatė šokio ekskursiją „Odyssey in C“ šalia istorinės miesto mėsinės. „Tai buvo mano kūrybai artimas pasirodymas – lengvas, bet kartu primenantis, kodėl iš pat pradžių prisijungiau prie „Nuepiko“. Darbas, turintis svorio, kuris ne visada pastebimas paviršiuje, slypintis kažkur giliau.“

Vykstant pokyčiams su trupe Adrianas Carlas pristatė iš asmeninės patirties gimusį solinio darbo eskizą „man niekada nepriklausiusi kaltė“. Kartu su žmona Karolina inicijuotas kūrinys tapo erdve tyrinėti šeimos traumą ir seksualinę prievartą – šias temas šokėjas narplioja ne kurdamas istoriją, o įkūnydamas patyrimus. „Mano galutinis tikslas nėra tiesiogiai papasakoti, kas man nutiko. Tai veikiau apie išgyventą patirtį, išreikštą per kitą mediją – šokį.“ Menininkas ankstyvąsias kūrybinio proceso stadijas apibūdina kaip kupinas skubos ir paties sau primesto spaudimo. „Jaučiausi taip, lyg turėčiau užbaigti kūrybinį procesą tą pačią dieną, kai pradėjome“, – prisimena jis.

Sunkioms gyvenimo patirtims išreikšti kūrėjas pasitelkė rašymą, tapusį išlikimo ir ieškojimų metodu – savotišku dienoraščiu. Jis žodžius pasitelkė ne tam, kad pasakotų istoriją, bet tam, kad fiksuotų pojūčius ir aplinkybes – kaip visa tai gyveno kūne. Sąmoningai vengdamas emocinio pertekliaus, jis stengėsi rašyti paprastai, beveik buitiškai: ne apie jausmus, o apie tai, kas ir kaip susiklostė, ypač tuomet, kai nebūdavo abipusio sutikimo. „Kaip tai įvyko? Ką pamenu? Kur nuslinko ranka? Kokia buvo kūno padėtis? Kokią įtampą tai kėlė?“ – tokie klausimai tapo būdu prisiminti. Sugrįžo ir šeimos patirtys – skirtingi epizodai su tėvu, nusiritantys iki įvykių, kai kilo reali grėsmė tiek Adriano Carlo, tiek jo motinos gyvybėms. Šie tekstai niekada nebuvo skirti atlikimui – jie tapo žaliava, vėliau perfiltruota per judesį. „Kūnas viską padiktuoja pats“, – pastebi šokėjas, pripažindamas, kad traumų neįmanoma nustumti į praeitį.

Ši kūno atmintis netikėtai suaktyvėja kasdieniame gyvenime – per dirgiklius, nepageidaujamus prisilietimus ar staigius garsus. „Jaučiu, kaip mane apima nerimas, kai girdžiu šūvius ar fejerverkų sprogimus. Tarsi koks potrauminio streso sutrikimas“, – sako jis. Tokie momentai gali akimirksniu sugrąžinti į būseną, kuri nepriklauso nei dabarčiai, nei praeičiai – ji egzistuoja kažkur tarp jų, atsiskleisdama nevalingomis reakcijomis.

Paklaustas, kodėl jautė poreikį sugrįžti prie šių išgyvenimų, Adrianas Carlas mini atsakomybę ir matomumą. Jis pripažįsta suprantantis, kad moterų liudijimai apie smurtą šeimoje ir seksualines traumas turi didesnį atgarsį, tačiau perkėlus šias patirtis į vyrišką perspektyvą, istorijos dažniausiai lieka nutylėtos. „Apie tai beveik nekalbama“, – sako jis. „Tai lieka tarsi po užraktu ir retai kada išvysta dienos šviesą.“

Savigrauža, jo teigimu, formavo ankstyvą supratimą apie tai, kas jam nutiko. „Jutau didelį kaltės ir gėdos jausmą. Maniau, kad esu pats kaltas – kažką padariau ne taip, jog atsidūriau tokioje situacijoje.“ Tyrinėdamas kitus atvejus, ypač susijusius su vyrais, jis pastebėjo, jog dauguma pasakojimų lieka anonimiški, persmelkti baimės prarasti tapatybę ir vyriškumą. Ši nuostata, pasak jo, kyla iš giliai įsišaknijusio vyro įvaizdžio – tokio, kuris neturi rodyti emocijų. Nors kultūrinės formos skiriasi – vienur jos garsesnės, spalvingesnės, kitur santūresnės – pats lūkestis išlieka tas pats.

Adrianas Carlas tai mato kaip ilgai kurtą ir vis dar stipriai įsitvirtinusį vyriškumo modelį, kurį svarbu kvestionuoti. „Čia atsiranda proga paklausti – ar vyriškumas iš tikrųjų yra toks?“ – sako jis. Jo kūryba siekia atverti erdvę kitokiai būčiai, leidžiančiai nebenešti prisiimtos vidinės naštos. Būtent iš šio apmąstymo gimė ir kūrinio pavadinimas – sugrįžtant prie to konkretaus momento, kai ne gėda, o savęs kaltinimas tapo pagrindiniu jausmu. „Jaučiausi kaltas. Tai beprotiška, absurdiška taip galvoti“, – sako jis. „Bet žinau, kad nesu vienintelis.“

Patirtas pažeidžiamumas nulėmė menininko fizinę laikyseną su kitais. Tarp kolegų jis žinomas dėl šiltų apkabinimų, tačiau jam svarbūs keli elementai: sutikimas ir nuoširdumas, kad apkabinimas netaptų tiesiog būtinu pasisveikinimo, bendravimo gestu. „Būna, žmonės daro tai, ką aš vadinu „politiko apkabinimu“, – sako jis. „Bet kartais glėbyje pasilieki ilgėliau. Kūnas reaguoja. Jis išskiria chemines medžiagas. Tai tave įžemina.“

Šiandien Adrianas Carlas save apibūdina kaip prieštaringą šokėją. „Kartais myliu šokį dėl jo keliamo džiaugsmo. Bet būnu ir itin kritiškas“, – prisipažįsta jis. Šis vidinis konfliktas dažnai veda prie destruktyvumo, apsunkindamas tiek solinius, tiek kolektyvinius procesus. Vis dėlto judesys išlieka esminiu būdu suvokti pasaulį. Stebėti paprastus dalykus – kaip kažkas paima šakutę, išeina pabėgioti – jam gali tapti santykiu su judesiu. „Viskas yra šokis.“

Įkvėpimas, pasak Adriano Carlo, dažnai kyla iš staigių emocinių prieštarų akimirkų. Prisimindamas kultūrinį renginį Kėdainiuose (šiais metais – Lietuvos kultūros sostinė), jis pasakoja, kaip jautė stiprų bendruomeniškumo jausmą ir šilumą, stebėdamas žmonių susitelkimą. Tačiau šis jausmas akimirksniu virto įtampa, kai prasidėjo fejerverkai. Ledu padengtame tvenkinyje buvo susispietę paukščiai. Kiekvienas sprogimas jį patį versdavo įsitempti, o paukščiai blaškėsi, apimti baimės ir sumišimo. „Ką tik buvusi viena gražiausių akimirkų staiga tapo viena baisiausių“, – prisimena jis.

Šioje sumaištyje menininkas aiškiai pajuto paralelę tarp savęs ir aplinkos: žmonės džiaugėsi reginiu, plojo, juokėsi, o šalia esantys gyvūnai – ir jis pats – išgyveno visai kitokią būseną. Paukščių bandymas pakilti, pasimetimas ir stresas jam atliepė jo paties kūno reakcijas. Tik vėliau, jau atslūgus įtampai, jis galėjo reflektuoti tai, kas įvyko – net jei iš šalies visa situacija galėjo atrodyti komiška ar absurdiška. „Ši dvilypė būsena, kuri įsismelkė į kūną ir mintis, manęs nepaleido“, – prisipažįsta jis. Būtent tokios ribinės patirtys, pasak Adriano Carlo, ir tampa impulsu kūrybai.

Jautrumas tiek žmogaus, tiek gamtos pažeidžiamumui grindžia ir jo įsitraukimą į tokius projektus kaip „Dance Well“, dirbančius su Parkinsono liga sergančiais žmonėmis. Adrianą Carlą tokios iniciatyvos sugrąžina prie esmės, primena, kodėl jis apskritai šoka. „Dėl vienybės, draugystės, bendruomenės“, – aiškina menininkas.

Dar gerokai prieš tarptautinį projektą šokėjas susidūrė su panašia rūpesčio ir judesio logika savanoriaudamas Meksikoje. Dirbdamas vaikų namuose, jis pastebėjo, kad jiems labiausiai reikia ne dovanų ar reginio, o buvimo kartu. Ši patirtis sustiprino įsitikinimą, kad judesys yra ryšio, o ne pasirodymo įrankis.

Adriano Carlo veiklas dar labiau sujungia paties įsivaizduojama ateitis. Paklaustas, ar norėtų, kad senatvėje kas nors šokdintų jį, kaip kad pats tai daro dabar, jo atsakymas – akimirksniu džiaugsmingas. Jis turi ir platesnę svajonę – kad tokios praktikos kaip „Dance Well“ neapsiribotų vien Parkinsono liga sergančiaisiais, bet būtų pritaikytos kitose pažeidžiamose bendruomenėse. „Parkinsonas – tik viena iš ligų“, – sako jis. „Yra tiek daug kitų.“

Vienas svarbiausių žmonių, atvedusių Adrianą Carlą į Lietuvą ir tapusių esmine jo kūrybinio kelio dalimi, yra jo žmona Karolina Latvytė-Bibiano. Jų santykiai persmelkti ne tik bendro gyvenimo, bet ir intensyvaus kūrybinio darbo, kuris įneša ir aiškumo, ir įtampos veiklose. Kurdami kartu jie dalijasi ta pačia kalba ir jautrumu, leidžiančiu tiksliai ir greitai pasiekti, ko nori. Tačiau taip pat nuplėšia vienas kito apsauginius sluoksnius.

Tai išryškėjo vieno kūrybinio proceso metu, kai menininkas pats sau darė milžinišką spaudimą, lyg galutinį rezultatą būtų turėjęs pristatyti jau pačioje pradžioje. Ši būsena sukėlė daug trinties ir įtampos tarp sutuoktinių. „Nebuvo taip, kad išgyvenčiau viską iš naujo, bet patekau į keistą etapą, kuriame pats save apkroviau neadekvačiu spaudimu“, – reflektuoja menininkas. „Mes iš karto pereiname prie frustracijos“, – atvirai pripažįsta Adrianas Carlas, tačiau pabrėžia, kad jų santykį apibūdintų kaip „85 procentais sveiką“ – grindžiamą atvirumu, o ne idealizavimu.

Bendras gyvenimas ir darbas natūraliai persikelia ir į jau tradicija tapusius Naujųjų metų šokio vaizdo įrašus, kuriuos jie kuria drauge. 2018 m. prasidėjęs privatus, beveik intymus gestas, pamažu virto viešu ryšio ritualu. „Tai tarsi šeimos atvirukas, tik vaizdo įrašo pavidalu“, – sako šokėjas. Šiuose kūriniuose asmeniškumas ir kolektyviškumas vėl susijungia: judesys tampa pasveikinimu, šokis – ryšiu, o buvimas kartu – ­

dovana.

Adrianas Carlas Bibiano nuolat priartėja prie tos pačios pagrindinės idėjos – šokio kaip santykio. Sudėtingo, reiklaus, švelnaus ir gyvo. „Kartais mano draugas yra nutolęs“, – sako jis. „Kartais mes tarsi susituokę, bet turime problemų.“ Tačiau jis ir toliau puoselėja šį ryšį, žinodamas, kad be rūpestingumo ir pastangų pastarasis pats gali nebegrįžti.