Prie nuostabaus grožio laukų – nepateisinamas žmonių elgesys

Tarp Kauno ir Prienų, šalia vieno iš dobilų laukų, automobilių virtinė pastarosiomis dienomis nusidriekia kilometrą. Vieni sustoja trumpam pasigrožėti, kiti – ilgoms fotosesijoms. Ir viskas būtų puiku, tik ne tai, ką stabtelėję žmonės palieka po savęs – ištryptą derlių. Plikos salelės, sulaužyti, prislėgti augalai – tai realybė, su kuria ūkininkai susiduria kasdien.

Šiuose laukuose auginami raudonieji dobilai nėra tik dekoratyvi gėlė – tai pasėlis, auginamas sėklai. Kiekvienas žiedas čia turi vertę. Kiekviena sugniuždyta vieta – mažėjantis derlius. Ir vis dėlto, kai kuriems keliautojams svarbiausia – gražus kadras.

„Sustojęs prie šio grožio, nebegali patikėti, ką žmonės ten daro“, – sako ūkininkai.

Vien tik šiemet didelė dalis lauko tiesiogine prasme išmindžiota. Takeliai veda gilyn į pasėlius, kai kur žiedai nulaužyti, o dobilai sumindyti taip, kad nebeatsigaus. Ir visa tai – dėl kelių sekundžių fotografijos.

Reaguodami į šią situaciją, ūkininkai pastatė aiškų, gerai matomą stendą. Jame – paprasta, bet labai konkreti žinutė:

„Bičiuliai, šiuos purpurinius dobilus auginame sėklai. Įdėjome labai daug darbo ir rūpesčio, kad užaugintume tokius gražius augalus. Kviečiame jus kartu pasidžiaugti žydinčiais dobilais, fotografuokite, fotografuokitės, tačiau stenkitės jų nemindžioti, nesiskinti augalų, o jei nerandate vietos fotosesijai – būtinai susisiekite. Ačiū, kad gerbiate mūsų darbą ir gamtą“, – laukuose skelbia Rasimų ūkio informacinė lentelė.

Tai ne draudimas – tai kvietimas bendradarbiauti. Tačiau, kaip liudija laukų būklė, šio kvietimo vis dar ne visi paiso.

Lietuvoje daugėja sąmoningų keliautojų, kurie supranta, kad laukas – tai ne fonas „Instagramui“, o žmogaus darbo rezultatas. Bet vis dar reikia priminti: gamta nėra dekoracija. Ji gyva, jautri, o pasėliai – trapūs.

Todėl ūkininkai prašo visai nedaug: neiti į pasėlius, nemindžioti, nelaužyti dobilų, nepalikti šiukšlių. Sustokite šalia, pasidžiaukite, nufotografuokite nuo tako ar kelkraščio – ir palikite lauką tokį pat gražų, kokį radote.

Žydėjimo metas – tai akimirka, kai žemdirbio darbas tampa regimu stebuklu. Saugokime šią akimirką kartu. Nes kiekvienas žiedas turi savo kainą – ne tik estetinę, bet ir darbo, kantrybės, išmanymo. Grožėtis – taip. Mindžioti – ne.