Sužinoti apie priešistorinių laikų gyvenseną, kasdienybę, kultūrinius ir prekybinius kontaktus, atskleidžia ginkluotės pobūdį bei karybos papročių įvairovę mums leidžia archeologiniai radiniai. Archeologai gana neblogai yra atskleidę Lietuvos priešistorę.
Daugiausia archeologinių radinių, susijusių su apranga, jos detalėmis ir papuošalais, randama tyrinėjant laidojimo vietas. Tačiau turimi duomenys neleidžia tikslai atsakyti, koks buvo to laikotarpio kostiumas ir kaip jį suvokė to meto žmogus.
Lietuvoje nėra išlikęs nė vienas visas geležies amžiaus drabužių komplektas. Tam įtakos turi dirvožemio savybės, dėl kurių organinės medžiagos (pvz., tekstilė, oda) dažniausiai visiškai suyra arba išlieka tik labai prastos būklės ir fragmentuotos. Todėl bet koks bandymas kompleksiškai atkurti priešistorinio laikotarpio baltų kario aprangą yra interpretacijų rezultatas.
Radiniai leidžia manyti, kad VI–XII a. baltų kariai dažniausiai dėvėjo odinius ir kailinius drabužius.
Galima rasti užuominų ir apie vilnonių ar lininių rūbų vilkėjimą. Vėliau, intensyvėjant prekybai per dabartinę Lietuvos teritoriją, atkeliauja medvilnė, šilkas ir kiti audiniai. Tad kariai galėjo dėvėti vilnonius, odinius, medvilninius rūbus, o per šventes galimai ir šilkinius.
Tikėtina, kad buvo poreikis dėvėti patvarius ir patogius drabužius, kurie leido patogiai sėdėti balne, laisvai joti, bėgti, kovoti, nevaržė judesių rankomis. Kariui nedėvint šarvų, odiniai drabužiai galimai susilpnindavo kalavijo ar kovos kirvio smūgį bei apsaugojo nuo strėlių. Populiariausias viršutinis drabužis buvo tunika, kuris greičiausia atkeliavo į Lietuvą iš Vakarų kraštų. Tunika Lietuvoje buvo dėvima iki XVI a., kol ją galiausiai išstūmė žiponas.
Kelnės – vilnonės, su raišteliais, suveržiamais ties juosmeniu. Odiniai batai, greičiausia su autais, suveržiami odiniais raišteliais. Baltiniai buvę lininiai ar medvilniniai, o šaltuoju laiku kariai galimai dėvėjo kailinius ar odinius viršutinius drabužius. Galvas dengdavo kailinėmis ir odinėmis kepurėmis. Nežinoma, ar pilių įgulos ir kunigaikščio kariauna buvo apsirengę vienodos spalvos tunikomis ir kelnėmis.
Vytauto Didžiojo karo muziejuje eksponuojama Taurapilio kunigaikščio aprangos rekonstrukcija reprezentuoja V–VI a. baltų karybą. Žodžių junginys „Taurapilio „kunigaikštis“ pasiskolintas iš 1981 metais archeologo Adolfo Tautavičiaus parengto straipsnio „Taurapilio „kunigaikščio“ kapas“.
Archeologas aštuntajame dešimtmetyje vykdė Taurapilio pilkapių tyrimus.
Rekonstruota Taurapilio „kunigaikščio“ apranga liudija karį avėjus odinius batus ir autus, dėvėjus vilnones kelnes, tuniką ir apsiaustą. Šie rūbai buvo atkurti remiantis panašaus laikotarpio ir regiono tyrinėjimais, nes kapavietėse audinių liekamų. Spalvų koloritas taip pat tik spėtinas. Tikėtina, kad vyravo mėlynos, žalios, raudonos spalvos viršutiniai drabužiai, apatiniai marškiniai – baltos ar pilkos spalvos.
Ginklai ir įvairūs daiktai taip pat atkurti pagal minimo kapo radinius. Pagal archeologų išvadas manoma, kad vienintelis kalavijas buvo nukaltas ne Lietuvoje. Visi kiti ginklai pagaminti dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Remiantis radiniais sunku vertinti baltų karių aprangos vientisumą ir jos kaitą, tačiau akivaizdu, kad ginkluotė – kalavijas, skydas, kovos kirvis, šalmas, ietis – ilgiau nei kelis šimtus metų buvo gaminami pagal tas pačias formas.
Šia ir kitomis VI-XX a. karinių uniformų rekonstrukcijomis galite pasigrožėti Vytauto Didžiojo karo muziejaus parodoje „Drąsos gijos“.
Paroda veiks iki 2025 m. vasario 9 d.
