Sovietinės okupacijos metais Lietuvos valstybingumo simboliai buvo naikinami ir trinami iš atminties. Dėvėti Lietuvos kariuomenės uniformą – garbė, atsakomybė ir pasididžiavimas savo valstybe, todėl šį Lietuvos valstybės simbolį dėvėti taip pat buvo uždrausta. Todėl į miškus pasitraukę Lietuvos partizanai, dėvėdami Lietuvos kariuomenės uniformą, taip stengėsi parodyti valstybingumo tąsą, demonstruoti dar vieną Lietuvos nepriklausomybės ženklą.
Uniforma Lietuvos partizanams buvo ne tik patogi dėvėti, sauganti ir maskuojanti, bet buvo ir Lietuvos valstybės, už kurios laisvę jie kovojo, simboliu.
Pasipriešinimo pradžioje, 1944-1945 m., Lietuvos partizanai dėvėjo įvairius uniforminius elementus, kokius tik turėjo, derino juos su civiliais drabužiais. Prie partizanų jungėsi ir Lietuvos karininkai, ir žemesnių laipsnių kariai, dauguma kurių buvo išsaugoję savo Lietuvos kariuomenės uniformas.
Nenuostabu, kad jos ir tapo pagrindu. Šalia lietuviškų uniforminių elementų buvo nemažai ir vokiškų, kuriuos atsinešė į mišką pasitraukę Vietinės rinktinės kariai. Partizanai rinko ir įvairius kitus uniforminius drabužius iš tarnavusių Šaulių sąjungoje, policijoje, pasitaikydavo ir iš sovietinių uniformų perdarytų drabužių. Žiemą buvo dėvimos milinės, taip pat balto audinio maskuotės.
Labai svarbus partizanų aprangos akcentas buvo kepurė. Nešiotos kepurės su 1919 m., 1923 m., 1931 m. ir 1934 m. modelio Lietuvos kariuomenės kokardomis, tačiau trūkstant jų – buvo gaminamos naujos. Iki pat 1949 metų nebuvo vieningos kokardų sistemos, tik 1949 m. rugpjūčio 1 d. LLKS Tarybos prezidiumo posėdyje buvo patvirtintas laisvės kovotojo partizano kepurės ženklas (kokarda) – trikampio formos žaliame fone, apjuostame sidabro spalvos juostele, įsegtas žalvarinis Vyčio kryžius.
Šiuo metu Vytauto Didžiojo karo muziejuje pristatomą partizano uniformą sudarė Lietuvos kariuomenės pėstininko švarkas, kelnės, medvilniniai marškiniai ir kepurė, kurią puošė 1949 m. patvirtinta partizano kokarda su Vyčio kryžiumi, ir odiniai auliniai batai. Ypač svarbūs buvo skiriamieji ženklai – antsiuvai, žymėję priklausymą vienai ar kitai apygardai. Prie šios uniformos rekonstrukcijos prisiūtas Tauro apygardos uniforminis antsiuvas. Partizano ekipuotę sudaro prožektorius, vokiški žiūronai, planšetė, odinis diržas su perpete, odinės šovininės, odinis pistoleto dėklas, rankinės puolamosios granatos RG-42 maketas.
Lietuvos partizanų ginkluotės pagrindą sudarė šautuvai, pistoletai, lengvieji kulkosvaidžiai ir įvairių tipų granatos. Tai ir vokiški ginklai, kurių buvo likę vokiečiams pasitraukus iš Lietuvos, ir sovietiniai (ir ankstesni rusiški) lengvieji ginklai, įsigyti kaip trofėjai, bei dalis išsaugotų asmeninių Lietuvos kariuomenės ginklų. Ginklams partizanai dažnai suteikdavo savus pavadinimus: „mašinka“, „pistolmašinė“, „desantinis kulkosvaidis“, „dešimtukas“, „amerikanka“, „koltas“.
Greta įvairių antsiuvų partizanai nešiojo ir įvairių formų raiščius su užrašu „Lietuvos partizanas“. 1946 metais buvo pradėta konstruoti partizano tapatybė, kai kuriose apygardose buvo įvesta lietuviška kario uniforma, ji tapo privalomu atributu. Lietuvos partizanai ne visada turėjo galimybes dėvėti pilną uniformos komplektą, tačiau visada stengėsi naudoti antsiuvus su tautine simbolika, kurie žymėjo priklausomybę vienai ar kitai partizanų apygardai, rinktinei ar netgi būriui. Partizanai uniformas siūdindavosi pas kaimo siuvėjus, joms medžiagos ryšininkės ieškodavo miestų turguose, neretai vieni ir kiti rizikuodavo savo saugumu.
Sovietinės struktūros siekė sumenkinti Lietuvos partizanus ir juos vaizdavo kaip banditus: nesipraususius, nenusiskutusius, dėvinčius apdriskusiais rūbais, tačiau buvo priešingai – partizanams pavyko sukurti tikros kariuomenės įvaizdį. Partizanas Justinas Lelešius Grafas savo dienoraštyje rašė: „Jie [kaimo žmonės] mus pamatę uniformuotus, negalėjo atsistebėti: […] čia – puikiausiai atrodą vyrai. Puikios diagonalo uniformos, puikiais ginklais apsiginklavę, kaip tikri lietuviškos kariuomenės kariai“.
Nepaisant sunkių sąlygų gaminant partizanų simboliką stengtasi vaizduoti tautinius ir valstybinius simbolius. Ant uniformų partizanai dėvėjo skiriamuosius ženklus, kurie simbolizavo kovą dėl nepriklausomybės atkūrimo, pasižymėjimą ypatinga drąsa mūšiuose, sąžiningą pareigų atlikimą, taip pat sužeidimus žyminčius ženklus.
Lietuvos partizano uniformos rekonstrukciją galite apžiūrėti Vytauto Didžiojo karo muziejaus parodoje „Drąsos gijos“. Karinių uniformų rekonstrukcijų paroda, pasakojanti apie karybos madas ir aprangos funkcionalumą nuo baltų karybos iki Lietuvos partizanų laikų, veiks iki 2025 m. vasario 9 d.
