Kokie žemėlapiai teka kauniečių krauju? Ką Vilijampolėje veikė Leonardas Cohenas? Ir kas yra Kaunubis? Į šiuos klausimus lapkričio 21 dieną, ketvirtadienį atsakys kaunietė Rūta Vyžintaitė–Lajienė savo debiutinės eilėraščių knygos „Liuksemburgo jūra“ pristatyme. Su šios knygos rankraščiu autorė laimėjo prestižinį Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos organizuojamą Pirmosios knygos konkursą ir į profesionaliosios kūrybos lauką eilučių pavidalu grąžino ne tik Kauną, bet ir virš 30 Lietuvos ir beveik tiek pat – pasaulio vietų ir įvykių.
Kas poetiškesnis: Kaunas ar Vilnius?
„Manau, kad Kaunas yra labiau poetiškas, o Vilnius – proziškas. Kodėl? Todėl, kad čia dvigubai daugiau upių, kalvų, laiptų – taigi, dvigubai daugiau įkvėpimo lyrikams. O ir mažesnis: lengvai telpa į haiku, į vieną kvėptelėjimą, – juokiasi Rūta ir papildo, kad Kaune gimė ar susiformavo ir ne vienas itin charizmatiškas poetas: Kęstutis Navakas, Donaldas Kajokas, jos knygos redaktorius Aidas Marčėnas ar Gintaras Patackas, net neskaičiuojant daugybės jau praėjusio amžiaus kūrėjų, rašoma organizatorių pranešime.
„Jeigu Kaunas būtų nepoetiškas, tai Navakas nebūtų vaikščiojęs su kimono, o Patackas mėtęs knygų į žiūrovus – tam reikia rafinuotos publikos ir poetinės laisvės tradicijų“, – vėl šypsosi autorė pati su jos įkurtu poezijos klubu „Poetautojai“ taip pat surengusi ne vieną poetinę akciją: eilių klubo nariai ieškojo po žeme, poeziją skaitė darbo biržos, naktinių klubų lankytojams ar net kvietė miestiečius pozuoti eilėraščiui.
Patirtys atsklindančios trumpomis ir ilgomis bangomis
Knygos „Liuksemburgo jūra“ pavadinimas gimė autorei apibrėžus jos poeziją vienijančią temą: tai istorinės, dažniausiai XX-ojo amžiaus patirtys su jas vienijančiu fokusu į laisvės troškimą: ar tai būtų karo, tremties ar jau hipių laikų įvykiai.
„Liuksemburgo jūra – tai aliuzija į troškimą neįmanomo, neegzistuojančio, į troškimą laisvės, kurios simboliu ištisai kartai tapo Liuksemburgo radijas. Į šitą jūrą knygoje suteka ir mūsų senelių ašaros, ir tėvų prakaitas ir jau mano kartos nerūpestingi šampano burbuliukai“, – pasakoja R. Vyžintaitė–Lajienė.
Kadangi knygos eilėraščiai aprėpia šimtais kilometrų ar metų atskirtus įvykius, autorė knygą suskirstė į tris skyrius: skyrius „ilgos bangos“ atneša eilutes iš toliau ir seniau, „trumpos bangos“ – lengvesnės dabarties patirtys, „trikdžiai“ – eilėraščiai parašyti karo Ukrainoje metu.
„Mane jaudina faktai: datos, žemėlapiai, istorijos: dažniau rašau apie pasaulį negu apie save. Ir nors tos istorijos dažnai liūdnos, manau, labiau linkstu į šviesiąją patirties pusę: ieškau žmogaus grožio“, – mąsto poetė.
Poetai atsakingi už tai, kas vyksta aplinkui
Dažnai diskutuojame apie menininko rolę valstybės, visuomenės gyvenime: ar jis turi būti nusišalinęs, neutralus stebėtojas, ar atvirkščiai – padėti auditorijai kelti klausimus, priminti apie vertybinį diskursą svarbiais istoriniais momentais. R. Vyžintaitės–Lajienė čia renkasi aktyvią rolę: ji yra viena iš akcijų prieš Kauno merą Visvaldą Matijošaitį iniciatorių, atsakomybės, santykio su tėvyne klausimą kelia ir savo eilėraščiuose.
„Liežuvis, plunksna yra ginklas, todėl karo ar kito pavojaus (pavojumi vadinu ir korupciją, nevertybinį valstybės ar miesto valdymą) metu to nepanaudoti būtų ciniška. Žinoma, prieš tai reikia griežtai atsirinkti kas, kur, kaip, kad neįsiveltum į istorines dilemas, kaip kad nutiko kai kuriems žinomiems rašytojams. Trumpai tariant, mokantys valdyti žodį paprastai papuola į dvi pozicijas: arba jie nuperkami ir tampa propagandos vergais arba lieka vienintelė laisva visuomenės grandis galinti laisvai kalbėti ir nebijoti dėl darbo vietos (kaip kad jau darosi Kaune) ar kitų dalykų. Aš pasirinkau nebijoti“, – sako kaunietė.
Knygos pristatymo renginys vyks ketvirtadienį, daugiau informacijos galima rasti čia.
