Pirmasis lietuviškas mokslo muziejus įsikūrė Nemuno saloje, Kaune. Išskirtinės architektūros statinys dar neatvėręs durų jau domina miestiečius. Jo architektai – jungtinė australų ir ispanų komanda „SMAR Architecture Studio“ bei „Architektų biuras G. Natkevičius ir partneriai“, o ekspoziciją kuria lenkų įmonė „Trias Avi“. Mokslo ir inovacijų sklaidos centras kvies praleisti laisvalaikį ir išmėginti mokslą populiarinančias veiklas.
Tarptautinį architektūros konkursą laimėjusio projekto šūkis – „Mokslui saulė niekada nenusileidžia“ (Sun never sets for science). Architektas Dominykas Kalmatavičius pasakoja, jog idėja kilo interpretuojant diską – mėnulį arba saulę. Ir nors pats pastatas įgyvendinant projektą keitėsi (pvz., atsisakyta didesnio įgilinimo po žeme, ištisinis stogo apželdinimas pakeistas augmenija tam suformuotose angose, pakoreguota statinio kryptis), skritulys tapo pagrindiniu vizualiniu akcentu. 21 metro skersmens „kabantis“ diskas dėl įvairaus apšvietimo skirtingai atspindi šviesą.
Interaktyvus pažinimas
Muziejaus viduje – laboratorijos, renginių erdvė, planetariumas ir nuolatinė 140 eksponatų paroda – kviečianti tyrinėti, išbandyti ir pažinti. Mokslo salos vadovė Aistė Lukaševičiūtė atskleidžia, kad eksponatai kurti kitaip, nei įprasta meno pasaulyje, – nė vieno objekto negalima priskirti vienam ar keliems konkretiems autoriams, nes viską atlieka įmonės, jų kūrybinės komandos, dizaineriai bei technikai. Eksponatai traktuojami ne kaip meno kūriniai, bet kaip mechanizmai. Kiekvienas jų apgalvotas taip, kad būtų suprantamas vaikams ir sudomintų suaugusiuosius. Sumanyta, kad lankytojai mokslo sklaidos centrą tyrinės savarankiškai: jame nebus nei ekskursijų grupių, nei audiogidų, tačiau visi eksponatai – interaktyvūs. „Žaidimais bandome atskleisti skirtingas temas, o jų pristatymo gylis yra toks, kiek pats nori į tai pasinerti“, – aiškina centro vadovė.
Kuriant nuolatinę ekspoziciją pradėta nuo trijų temų: žmogaus (sveikatos mokslai), mechanizmų (technologijos) ir aplinkos (socialiniai mokslai). Toliau plėtojamų temų sąlyčio taškai pasiūlė dar didesnį idėjų spektrą. „Mums įdomūs įvairūs moksliniai klausimai, pavyzdžiui: kodėl kyla oro balionas? Kodėl širdis pumpuoja kraują? Toliau einame prie sudėtingesnių dalykų: ką tam tikrais atvejais mokslas daro arba galėtų padaryti ateityje. Kiekvienoje teminėje dalyje lankytojas turi priimti ir moralinius sprendimus“, – apie šviesos kelionę į ekspozicijos centrą užsimena A. Lukaševičiūtė. Centrinis elementas – iš daugybės mėlynų ir violetinių švieselių sudarytas objektas, į kurį iš septynių interaktyvių eksponatų, priklausomai nuo lankytojo sprendimo, keliauja žalia arba raudona šviesa. Taip išryškėja tariami ekologiniai pėdsakai. Virš kiekvieno eksponato – lempa baltu apvaliu gaubtu, o įžiebta švieselė kaskart keliauja visą numatytą kelią, kol virsta mėlyna arba violetine ir pradeda šokti drauge su kitų lankytojų priimtų sprendimų atspindžiais (šviesos spalvos parinkimas – technologinis veiksmas, grįstas spalvų maišymu). Taip septynios temos susijungia bendrame esminiame eksponate, kurį viena iš ekspozicijos kūrėjų Emilia Szyngier vadina „Mokslo salos“ šerdimi. „Jis atspindi idėją, kad visos mūsų veiklos sritys daro įtaką planetos pusiausvyrai ir gerovei. Interaktyvi skulptūra reaguoja į lankytojų veiksmus, tad yra unikalus meno ir technologijų kūrinys“, – tvirtina E. Szyngier.
Tarp daugybės eksponatų sunku išskirti keletą. Tarkim, rėkimo garsumą pamatuoti kviečia tam skirta dėžę primenanti erdvė, o šalia pridėtas užrašas „tylos“. Vaikus įtraukia varlyčių žaidimas, perteikiantis žmonių ir gyvūnų kelių sankirtas. Gyventojų tankį, ilgėjant gyvenimo trukmei, leidžia pajusti koridorius su minkštais kabančiais (it bokso kriaušės) cilindrais. Maistines vertes perteikia ir susimąstyti kviečia interaktyvios lentos. Lankytojai gali išmėginti savo gebėjimus atlikti dirbtinį kvėpavimą ar pasinaudoti ypatingu klausos aparatu. O Masačusetso testą įprasminantis objektas įtraukia į nemalonią avarinę situaciją, kai visais atvejais auka neišvengiama…
„Asmeniškai mėgstamiausias – besisukantis automobilio stovas, kuriame lankytojai gali sužinoti apie transporto priemonėse naudojamą saugos sistemų raidą. Jį sudaro tikras automobilis, pritvirtintas ant metalinio rėmo: įsėdęs žmogus patiria imituotą apsivertimą tikro automobilio salone“, – pasakoja architektas Maciejus Bereśas, vienas iš ekspozicijos autorių. Be to, atkreipia dėmesį į eksponatą „Platesnis vaizdas“, pastatytą ant vieno iš parodų paviljonų stogų., Jis ne tik suteikia žinių apie tvarumą ir žmonijai kylančius sunkumus, bet ir leidžia apžiūrėti visą parodą iš viršaus.
Spalvingi dizaino sprendimai
„Mokslo salos“ interjere dominuojanti balta spalva ir šviesa – svarbiausia jungtis tarp architektūros bei eksponatų. „Dizainą pritaikėme prie pastato konteksto. Balta spalva išryškina parodos architektūrines formas. Ji neatitraukia dėmesio nuo svarbiausių mokslo centro elementų – edukacinių eksponatų. Pagrindinę spalvą ekspozicinėje erdvėje papildo akcentų spalvos, išskiriančios atskiras temines zonas“, – aiškina „Trias Avi“ kūrybos direktorius Mateuszas Morskis.
Šviesus koloritas ne tik viską estetiškai jungia, bet ir apsunkina pasiruošimo procesą. „Kuriant muziejų vaikams, labai dažnai pasitelkiamos ryškios spalvos, nes taip lengviau patraukti jų dėmesį. Mes – priešingai – kuriame švaros įspūdį, o spalvos arba ekranai naudojami tik tada, kai reikia išryškinti kokią nors idėją, nes tai nėra pagrindinė mūsų komunikacijos forma“, – teigia „Mokslo salos“ vadovė.
Ekspozicijos kūrėjai, apsilankę Kaune, atkreipė dėmesį į gatvės meną. Kūrybos direktorius atskleidžia: „Pastebėjome, kad tai labai populiari vietinių menininkų raiškos forma. Daugybės pastatų sienos yra išpieštos išskirtinėmis freskomis ir grafičiais. Nusprendėme semtis įkvėpimo iš šios meno formos, ją panaudodami netiesiogiai.“ Akylesni lankytojai, apžiūrėdami muziejaus interjero grafinius sprendimus, tikrai atpažins miesto grafikos formas ir spalvas.
Išskirtinė lakoniška architektūra
Architektai atkreipia dėmesį, jog pastato lengvumas slepia itin dideles ir sunkias konstrukcines sijas, karkasą, ant kurio viskas laikosi. Statiniui pasirinktas balto betono ir metalo derinys, o lubos padengtos pūsta aliuminio puta. „Čia balta – kaip spalva, o metalas – kaip neutrali medžiaga. Drauge jie sukuria tam tikrą architektūrinį krūvį“, – aiškina Gintautas Natkevičius. Labai įdomūs ir sudėtingi inžineriniai sprendimai – lietuvių konstruktoriaus Adomo Sabaliausko nuopelnas.
Statinių tipologijoje mokslo muziejai gana reti, ir jie – tradiciškai išskirtinės architektūros pastatai. O šis yra trečias statinys Nemuno saloje. Kauno miesto savivaldybė ėmėsi ryžtingo žingsnio – surengti tarptautinį konkursą, kuriame, pasak G. Natkevičiaus, dėmesio sulaukė aplinkoje labiausiai derantys sumanymai. „Šis projektas buvo pats žemiausias, integruotas į salą, geros, savarankiškos architektūros, dydžiu nesuteikiantis miestui papildomo krūvio, priešingai. Jis laimėjo kultūringu santūrumu“, – konkurso finalą prisiminė architektas.
Didelės stiklinės vitrinos ne tik praleidžia šviesą į erdvias patalpas, bet ir dera prie miesto urbanistinio peizažo. Projektuojant pasuktas statinys tapo Maironio gatvės tąsa, pereinančia į žaliąją miesto dalį. Architektai G. Natkevičius ir D. Kalmatavičius atkreipia dėmesį, jog iš muziejaus vienu metu atsiveria Senamiesčio ir Žaliakalnio vaizdai. „Negali nusileisti iš pačio kosmoso, tad matome upę ir pirmąjį modernėjančio Kauno sluoksnį – „Žalgirio“ areną ir „Akropolį“. Ateidamas ir išeidamas iš muziejaus regi Kauną su visų laikotarpių pėdsakais: viduramžiais, tarpukariu, naująja ir stalinine Karaliaus Mindaugo prospekto architektūra“, – apžvelgia G. Natkevičius.
„Architektams patinka kalbėti apie erdvę bei šviesą, tačiau čia tikrai rasite daug erdvės ir šviesos – įvairiais rakursais“, – šypsosi D. Kalmatavičius. O išskirtinis akcentas – visomis prasmėmis – šviesą atspindintis diskas, iškilęs ir matomas tuomet, kai pastato beveik nematyti.
Tiek architektai, tiek ekspozicijos kūrėjai neslepia susižavėjimo Kauno modernizmu, ir šiuolaikiniame pastate įpynė panašių fragmentų: suapvalinti kampai, fasado ritmas ir subtilios detalės informaciniuose ekranuose yra tiesioginė nuoroda į šį architektūrinį stilių.
Nėra abejonių, kad „Mokslo sala“ sulauks daugybės smalsių lankytojų ir intensyviai vykdys savo misiją – suprantama, vizualia kalba perteiks mokslo atradimus, gamtos dėsnius, mūsų veiklos pasekmes bei ateities perspektyvas.
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2024, Nr. 11).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.
