Lapkričio 5 d. Kaune buvo paminėtos baltų etnokultūros tyrinėtojos Anželikos Zelmos Tamaš-Tamūžos (1933-2014) dešimtosios mirties metinės. Į atminimo renginį Ąžuolyno bibliotekoje atvyko ir viešnios iš Latvijos – Valmieros krašto lietuvių kultūros draugijos „Gintaras“ pirmininkė, baltų kultūros puoselėtoja Regina Karmazaitė-Valtenberga ir Bauskės krašto etninių švenčių rengėja Daira Jatniecė. Su jomis susitikome pasikalbėti Nemuno ir Neries santakoje, prie aukuro.
Tyrinėjo baltų mokymą, papročius
Matematikės, etnologės Anželikos Zelmos Tamaš-Tamūžos veiklą renginyje pristačiusi Regina Karmazaitė-Valtenberga išskyrė, kad ji perdavė senąjį lietuvių ir latvių mokymą apie žvaigždes, metrodį (senąjį kalendorių), Gaivos sistemą, šventes, papročius, matematiką, raštą ir daugybę kitų žinių. Vilniuje gyvenusi etnologė dalyvavo Lietuvos „Žinijos“ draugijos veikloje, Lietuvoje ir Latvijoje skaitė paskaitas apie senąjį baltų mokslą: laiko energetiką, matematinę sistemą, Artūro kalendorių – metrodį.
„Iš dangaus aš nusileidau, sidabrinėm kopėtėlėm, mielos Maros lopšin, mamytės glėbin, – dainuojama latvių liaudies dainose. Baltai tiki, kad ne iš žemės atėję, ne į žemę mes ir išeiname – iškeliaujame į dausas“, – minint etnologės A. Z. Tamaš-Tamūžos mirties metines sakė R. Karmazaitė-Valtenberga. Tiesa, ji pažymėjo, kad pagal baltų papročius, dera minėti žmogaus gimimo metines, o ne mirties.
Renginio dalyviams buvo pristatyta šįmet lietuvių-latvių kalbomis išleista knyga „LLLatų pasakos“, į kurią sudėtos senosios baltų pasakos ir legendos, surinktos etnologės Anželikos Zelmos Tamaš-Tamūžos. Knygos leidėja ir vertėja R. Karmazaitė-Valtenberga pažymėjo, kad skaitant baltų pasakas ir legendas galima daug ką sužinoti apie protėvių gyvenimą, o tos žinios aktualios ir šiandien. Renginio metu Ąžuolyno bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centrui buvo padovanotas etnologės archyvas, 1978 m. parašytos knygos „LLLielatų pasaulėžiūra – „LLLielatu pasaulskats“ rankraštis.
Į Santaką – svajoti ir pasisemti išminties
„Kauno santaka – tai Dievo ausis, itin stipri vieta, kur galima išsakyti savo svajas Dievui, gamtai, visatai. Greitai pildosi“, – įsitikino Valmieros krašto lietuvių kultūros draugijos „Gintaras“ pirmininkė, baltų kultūros puoselėtoja Regina Karmazaitė-Valtenberga. Nors nuo 1978 m. ji gyvena Latvijoje, kaskart atvykusi į Kauną skuba aplankyti santaką, pabūti prie čia įrengto aukuro.
„Ateinam prie Nemūnio (lyvių kalba mūnė – tai išmintis) pasisemti išminties, pasikalbėti, paprašyti, ko mums reikia. Neris – tai ypatybė panerti, išnerti. Dera eiti į santaką prieš egzaminus, lemtingus gyvenimo sprendimus ir nusiprausti vandenėliu“, – aiškino R. Karmazaitė-Valtenberga.
Kauno aukuras – svarbi vieta baltams, tiesa, ugnį uždegti galima tik kai saulė nusileidžia, nes dieną šviesą dovanoja saulė.
„Vadiname šią vietą ugniakuru, nes ugnis yra kūrėja, viena stipriausių stichijų. Kauno santakoje ugnį degame ketvirtadienio, šeštadienio vakarais, taip pat per saulėgrįžas, kitas šventes. Namuose ugnelę uždegti galima kad ir kiekvieną vakarą, ji ramina“, – kalbėjo pašnekovė.
Kai sunku – dainuoti
Pasiteiravus, kaip išgyventi sunkų metą, viešnia iš Latvijos suskubo atsakyti:
„Dainuoti! Pažvelkite į Lietuvos, Latvijos ir Estijos dainų šventes, kiek ten džiaugsmo, kiek stiprybės. Tad, kai sunku – dainuokite liaudies dainas ir šokite!“, – ragino R. Karmazaitė-Valtenberga ir pridūrė: „Pagrindinis žmogaus maistas – oras, tad svarbu neteršti jo blogomis mintimis.“
Ji ragino dažniau džiaugtis paprastais dalykais ir remtis svarbiu baltų principu: „Nei šunelio aš nespyriau, nei ugnelės pagaliuko, ir šunelis Dievo duotas ir ugnelės pagalėlis“, – vaizdžiai kalbėjo pašnekovė.
Pagal baltų kalendorių, kiti metai bus Gulbės.
„Tai geri, išmintingi metai, tuomet reikės ūkį tvarkyti, vyks daug vestuvių. Tad, daugiau džiaugsmo ir šviesos!“, – atsisveikino baltų kultūros puoselėtoja R. Karmazaitė-Valtenberga.
