Mykolo Riomerio universiteto patalpose atverta fotografijos paroda „Paslėptos istorijos“ – nuotraukose dėmesys suteikiamas prekybos žmonėmis aukoms. Parodos autoriai siekia priminti, jog ypatingai skaudžius išgyvenimus patyrusios aukos gyvena tarp mūsų – tereikia laiko skirti ir apsižvalgyti.
Paroda „Paslėptos istorijos“ atverta jau trečią kartą – pirmą kartą paroda buvo atverta 2022 m. spalio 18-ąją dieną. Ta pati diena buvo pasirinkta ir šiemet, mat Europos Sąjungoje spalio 18-ąją minima Kovos su prekyba žmonėmis diena.
Fotografijos parodoje eksponuojami įvairias prekybos žmonėmis formas patyrę žmonės. Tarp jų – seksualinė prievarta, darbinis išnaudojimas, migrantų išnaudojimas, fiktyvios santuokos, kiti patirti smūgiai.
Ko gero pirmosios tokios parodos Lietuvoje autoriai – Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI).
Visi fotografijose matomi žmonės (jų yra apie 30) anksčiau kreipėsi į centrą pagalbos, taigi, yra jų klientai. Kaip nurodė KOPŽI centro direktorė Kristina Mišienienė, KOPŽI pagalbą teikia nuo 2001 metų, o šie žmonės į centrą kreipėsi skirtingu metu.
KOPŽI jau seniai turėjo norą įamžinti šiuos žmones, tačiau kaip pasakojo K. Mišinienė, šią idėją įgyvendinti buvo ypatingai sudėtinga. Ir ne tik dėl noro apsaugoti su centru bendradarbiavusius žmones, bet ir dėl palaužto pasitikėjimo.
„Buvo sunku vienas kitu pasitikėti. Mūsų klientai, nukentėjusieji, jie sunkiai pasitiki. Tai lygiai taip pat, mes darbuotojai, mes irgi sunkiai pasitikime. Tačiau labiausiai vis tik mus stūmė į priekį tai, kad na, mes nuo 2001 metų dirbame ir atrodo, tu girdi tas istorijas, matai kaip jie keičiasi“, – prisiminimais dalijosi K. Mišinienė.
Visgi nugalėjo noras visuomenei pranešti, jog prekybos žmonėmis aukos nėra kažkur toli, o netgi visai netoli.
„Bet einant metams mes nusprendėme, jog visuomenė turi žinoti, kas čia vyksta. Visuomenė turi nustoti įsivaizduoti, kad prekyba žmonėmis yra kažkur Afrikoje, ar Azijoje. Tai vyksta šalia mūsų – beje, ir nukentėję žmonės yra visiškai šalia kiekvieno iš mūsų. Tik mes jų nematome“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovė.
Išbandymas ir fotografui
Po šių pirminių minčių, KOPŽI ilgai ieškojo fotografo vizijai įgyvendinti ir galiausiai susisiekė su gatvės fotografu Remiu Ščerbausku, su kurio darbais jau buvo susipažinę anksčiau. Ir šis sutiko.
R. Ščerbauskas portalui „Kas vyksta Kaune” pasakojo, jog pirminė idėja tebuvo nufotografuoti į centrą besikreipusius žmones. Tik vėliau buvo svarstoma, kaip pateikti fotografijas.
Fotografas pasakojo, jog nieko daugiau apie šiuos žmones nežinojo. Nei kada jie kreipėsi pagalbos, nei jų istorijų. Galiausiai nuspręsta juos fotografuoti viešose vietose.
„Man rūpėjo tie žmonės rūpėjo kaip portretai. Jie buvo daryti ne studijoje, o gatvėje, viešosiose vietose“, – sprendimą paaiškino fotografas.
Anot fotografo, surengtos fotosesijos turėjo kone terapinį efektą dalyviams.
„Užsimegzdavo savotiškas ryšys. Jeigu pirmo susitikimo metu akys būdavo nuleistos, eigoje pradėdavau jausti, kad žmogus stiprėja. Ir tas fotografavimas suteikia kažkokios stiprybės, net terapijos, pojūčio, kad esi reikšmingas ir svarbus visuomenei. Man atrodo fotografijos idėja davė ir pozityvių pokyčių nukentėjusiam“, – pasakojo R. Ščerbauskas.
Beje, apie šių žmonių istorijas R. Ščerbauskas taip ir nesužinojo, mat ir susitikus su nukentėjusiaisiais, tarpusavyje kalbėjo visai ne apie jų išgyvenimus.
„Mūsų bendravimas buvo daugiau susijęs su mano, kaip fotografo, ieškojime šviesos, žvilgsnio, nuotaikų. Bendravimas buvo galima sakyti apie nieką, apie orą. Tarsi tų istorijų nebūtų“, – teigė menininkas.
Parodoje apsilankę žiūrovai beveik iš karto pastebės, jog žmonių portretai nėra pilnai parodomi. Nuotraukose nėra matoma visa aplinka – ją uždengia juodi rėmai iš abiejų pusių.
Tiesa, sumontuoti mechanizmai leidžia nuotraukai slinkti iš vienos pusės į kitą. Taigi, veikėjo veidas matomas iš dalimis, tačiau niekada nėra matomas pilnas vaizdas.
„Buvo kilusi tokia mintis, kaip parodyti tuos portretus, kaip juos atskleisti, nesutapatinant tų patirčių, su pačiu žmogumi.
Dėl įrengtos kinetinės instaliacijos yra reikalingas laikas, kad pajaustum, susipažintum su tuo asmeniu, kaip tai praslenka pro tavo akis.
Mes norėjome, kad žiūrovams kiltų klausimas, kodėl tas žmogus slepiasi, kodėl pasirinkta tokia forma. Tai daugiau mažiau susiję su paslaptimi“, – savo viziją komentavo pašnekovas.
Be nuotraukų, dėmesį patraukia ir rašytojos Sandros Bernotaitės tekstai. Vos iš kelių sakinių sudarytas tekstas sufleruoja, jog šių istorijų veikėjų patirtos problemos nėra būdingos tik jiems.
„Aš taip arti. Matai mano veidą ir nežinai, kaip jaustis. Jauskis gerai. Mes abu gyvi. Mes gyvename. Tikriausiai girdėjai, kad toks gyvenimas. Nežadėjo mums niekas laimės, ramybės, meilės, vilties“, – rašoma iškaboje.
R. Ščerbauskas pabrėžė, jog nesiekia žiūrovo šokiruoti – vienas iš tikslų buvo parodyti, jog skaudžias patirtis patyrę žmonės gyvena toliau, yra stiprūs visuomenės nariai. O anot fotografo, dėl laiko trūkumo sau ir kitiems, mes retai apie tai susimąstome
„Norint pažinti problemą, reikia skirti dėmesio. Tai kaip toks priminimas. Mes šiais laikais turime mažiau dėmesio sau, ką jau kalbėti apie kitus. Gal ši paroda būtų toks savotiškas priminimas atrasti laiko, pažiūrėti aplinkui. Tos problemos egzistuoja šalia mūsų“, – paaiškino R. Ščerbauskas.
Per du metus – beveik jokių pokyčių
Kaip minėjome, paroda eksponuojama po lygiai dviejų metų. Ar tai reiškia, jog užkardant prekybą žmonėmis, beveik niekas nepasikeitė?
Anot K. Mišinienės, du metai – itin trumpas laiko tarpas, bent kai kalbame apie prekybą žmonėmis. Mat ir nusikaltimai gali tęstis daugybę metų, o po to teisme taip pat nagrinėjami keletą metų ir ilgiau, keliaudami per visų instancijų teismus.
„Teisėsauga kalbėdama apie prekybą žmonėmis turi tokį terminą – „latentinis nusikaltimas“. Tai yra ilgai vykstantys nusikaltimai, galbūt tai labai negreitai ir demaskuojama. Šiandien pirmos instancijos teismuose matome tokias bylas, kai įvykiai buvo 2018 m.
Ir štai 2024 m. įvykių interpretacijos pasiekia teismą. Tai du metai praktiškai nieko nereiškia – išnaudojimo formos per tą laiką nepasikeitė“, – pabrėžia K. Mišinienė.
Ekspertės nuomone, nors visuomenės požiūris keičiasi, tačiau išlieka stereotipišku. Štai nors prekyba žmonėmis ir yra suprantama kaip absoliutus moralinis blogis, tačiau piliečiai šį reiškinį neretai suvokia gana stereotipiškai. Jei nesi surakintas grandinėmis, vadinasi turi laisvą valią.
„Visuomenė dar įsivaizduoja, kad prekyba žmonėmis praktikoje atrodo, kaip tie senieji plakatai. Kad žmonės yra rakinami prie radiatorių, surakinti grandinėmis, aukos verkia ir prašo jas išlaisvinti, išlaisvintos dėkoja.
Yra pilna stereotipų ir atrodo nesuprantama, kad nusikaltėliai seniai nebesiterlioja su atvejais, kur yra sunku žmogų palaužti. Kam grobti nuo gatvės, svaiginti, kankinti jauną moterį, kai ji taikosi pasprukti, susisiekti su teisėsauga, artimaisiais“, – paaiškino KOPŽI centro vadovė.
Anot pašnekovės, aukos į išnaudojimo schemas gali būti įviliojamos ir visai be fizinio smurto.
„Jiems nereikia tiek vargo ir jie paieškos kitų būdų, kaip tą auką pritraukti. Prieš daug daug metų, kai tik pradėjau dirbti, buvo populiari ta loverboy strategija, kai merginos ir moterys įtraukiamos į prekybos žmonėmis pinkles. Ir čia nereikia nieko uždaryti, mušti ir taip toliau“, – sakė pašnekovė.
Ant kojų atsistojo bene visi dalyviai
Iš kitų organizacijų KOPŽI išsiskiria tuo, jog skatina aukas kreiptis į teisėsaugą ir siekti teisingumo. Savo ruožtu organizacija padeda parašyti pareiškimus, suranda advokatus ir lydi teisminio proceso metu. Kuris, kaip minėjome, gali trukti ir keletą metų.
Nors sėkmės istorijų yra nemažai, anot K. Mišinienės, teisėsaugai vis dar sunku įžiūrėti užverbuotų žmonių pažeidžiamumą, priklausomybę nuo savo išnaudotojų.
„Žiūrint į pralaimėtas bylas, man keista matyti tą pažeidžiamumo nesuvokimą. Atrodo tiek metų sukamės tame pačiame katile, suprantame nusikaltėlių modus operandi, tačiau vis tiek pažeidžiamumą sunkiai įžiūri“, – svarstė K. Mišinienė.
Anot KOPŽI centro vadovės, bene visi fotografijose matomi žmonės davė parodymus ir siekė teisingumo.
„Turiu pripažinti, jog ne visiems pavyko teisingumą pasiekti. Bet visi jie siekė teisingumo ir aš manau, kad tai yra labai svarbu.
Man labai norisi apie tai kalbėti – tai nėra kažkas, kas atnešama ant lėkštutės. Turi už tai kovoti. Bet verta dėl jo kovoti“, – padrąsino K. Mišinienė.
Vis dėlto, pasak pašnekovės, bene visi pašnekovai šiuo metu kabinasi į gyvenimą, tebūnie ir pamažu.
„Praktiškai visi, kurie sutiko fotografuotis, jie visi vienokia ar kitokia prasme atsistojo ant kojų. Galbūt žodis „integracija“ yra šiek tiek skambokas – kai mes vartojame tą žodį, mes įsivaizduojame, kad jis labai puikiai ten gyvena. Anaiptol. Tačiau mūsų srityje integracija yra turimas darbas (kad ir jis yra kuklus), turi savo pajamas, ne iš nusikalstamų veikų. Tu turi kur gyventi, tu nebepriklausai nuo savo išnaudotojų“, – pasakojo K. Mišinienė.
„Daugelis atsistojo, aišku būna tokios objektyvios priežastys, kaip ligos. Tikrai daug žmonių, kurie patenka į išnaudotojų ranka būna kankinami sunkių ligų – tiek fizinių, tiek psichinių, infekcinių ligų“, – pridūrė ekspertė.
Paroda „Paslėptos istorijos“ iki liepos 8 d. eksponuojama Mykolo Riomerio universitete (MRU), Kaune, adresu Maironio g. 27, I aukšte. Darbo laikas: antradienį nuo 8 iki 12 val. ir nuo 18 iki 20 val., trečiadienį – nuo 8 iki 20 val., ketvirtadienį – nuo 8 iki 18 val.
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras skatina nukentėjusius nuo prekybos žmonėmis ar kitokių prievartos formų siūlo kreiptis visą parą veikiančiu SOS pagalbos telefonu 867961617
