Praėjusį penktadienį apdovanojimai įteikti aštuoniems Metų mokytojams. Vienas iš jų – geografijos mokytojas metodinininkas Mindaugas Norkevičius, vienintelis kaunietis, šiemet gavęs prestižinį apdovanojimą.
Kauno Juozo Urbšio progimnazijoje jau 10 metų dirbantis mokytojas teigia, jog specifiškai apie mokytojo darbą jis anksčiau nesvajojo, tačiau link mokytojavimo jį nuvedė palankios aplinkybės.
Be darbo mokykloje, M. Norkevičius taip pat yra Vytauto didžiojo universiteto (VDU) Politologijos katedros lektorius, o dar universitete susidomėjęs daugiakalbyste, šį pomėgį vysto iki šiol – šiuo metu moka septynias užsienio kalbas.
Daugiakalbystės sugebėjimus Mindaugas panaudoja ir progimnazijoje, mat veda integruotas pamokas.
Pavyzdžiui, progimnazijoje vyko geografijos ir skandinaviškų kalbų integruotas projektas, surengta ir integruota vokiečių kalbos ir geografijos pamoka „Pasaulio kryptys“ pagal Getės instituto projektą, taip pat ispanų ir turkų kalbai bei kultūrai skirti užsiėmimai.
Ši iniciatyva, bei M. Norkevičiaus 1-5 klasių moksleiviams išleista metodinė medžiaga ko gero ir sulaukė komisijos dėmesio.
„Mokytojų premijos skiriamos už labai įvairią, daugiasluoksnę veiklą: pilietiškumo, bendražmogiškų vertybių diegimą, inovatyvius metodinius darbus, aktyvią, kūrybišką veiklą mokyklos bendruomenėje, iniciatyvumą dalyvaujant pedagoginėje, visuomeninėje, kultūrinėje veikloje“, – apdovanojimų metu teigė teigė švietimo, mokslo ir sporto ministrė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Su mokytoju ir lektoriumi dr. Mindaugu Norkevičiumi kalbamės apie sulauktą pripažinimą, mokytojo kasdienybę ir iššūkius švietimo sistemoje.
Pradėkime nuo pastarosios savaitės aktualijų. Praėjusį penktadienį buvote apdovanotas kaip vienas iš aštuonių metų mokytojų – esate vienintelis mokytojas iš Kauno, gavęs tokį apdovanojimą. Kaip jaučiatės gavęs tokį įvertinimą?
Jaučiuosi puikiai. Atrodo, jog darbas kuris dabar klostosi yra sėkmingas. Ir tas pats įvertinimas yra ne tik paties mano, bet ir mokinių, mano auklėtinių, pačios mokyklos nuopelnas.
Kaip jūs sakote – esu iš Kauno miesto. O tai irgi yra tam tikras įvertinimas. Iš didžiųjų miestų visad yra didesnė konkurencija – toks įvertinimas įgauna didesnę prasmę.
Viešojoje erdvėje neretai sakoma, jog mokytojo darbas sudėtingas, neretai sakoma, jog tai darbas „iš pašaukimo“. Sakykite, kaip pradėjote mokytojo kelią?
Turbūt tapti mokytoju man niekad nebuvo siekiamybė. Aš laikausi nuostatos, jog tai nebūna yra pašaukimas, o mokytoju galima ir tapti.
Ne tik pats vadovaujuosi šia nuostata, skatinu ir kolegas tuo vadovautis. Savo kelią galima atrasti ir baigus kitas studijų programas, pažiūrint, kaip galima įgalinti save mokykloje.
Pats atėjau į mokyklą gana netikėtai. Viena Kauno mokykla ieškojo specialisto, kuris specializuojasi daugiakalbystės ugdyme. Mokyklai prireikė konsultacijų, nes mokykla norėjo specializuotis būtent šioje srityje. Jie kreipėsi į mane.
Tad padėjau parengti daugiakalbystės ugdymo strategiją ir programą. Po to mokykla pasiūlė pas juos pasilikti – darbą pradėjau administracinėse pareigose, direktoriaus pavaduotoju ugdymui, šalia atsirado ir pamokos.
Taip ir pradėjau mokytojavimo kelią.
Kodėl pasirinkote geografijos dalyką?
Paprasta – tai man artimiausia disciplina.
Nors mokykloje esu dėstęs ne vieną mokomąjį dalyką – ir prancūzų kalbą ir ispanų kalbą, istoriją, etiką, bet geografija yra ta sritis, kurioje mano nuomone, labiausiai galiu parodyti, kaip tapti globalaus pasaulio piliečiu. Kaip suprasti procesus, kurie vyksta aplink.
Geografija kaip mokslas yra labai platus – nuo visuomeninės ir supratimo, kaip funkcionuoja pati valstybė, iki gamtinės geografijos perspektyvos.
Mokiniams labai svarbu įsisavinti, kaip komunikuoti, kaip susipažinti su skirtingomis kultūromis, kaip funkcionuoja pasaulis, skirtingos valstybės gali tarpusavyje bendradarbiauti.
Ar gali įvykti kokios krizės, rizikos, kurios pasaulyje egzistuoja. Nuo klimato kaitos, iki karų, migracijos procesų. Ir visa šių reiškinių visuma yra puikiai aptariama geografijos dalyke.
Kaip keitėsi mokytojo darbas per paskutinius 10 metų, kai dirbate mokytoju – vedant pamokas, dirbant su mokiniais, taisant darbus?
Negalėčiau išskirti radikalių pokyčių, bet besikeičiančias tendencijas tikrai pastebiu. Tiek dirbdamas su studentais, tiek su mokiniais. Išlaikyti mokinių ar studentų dėmesį tampa gana sudėtinga.
Sudominti mokomuoju dalyku irgi yra sunkiau. Aplinka tampa pakankamai globalia – mokiniai laisvai gali susipažinti su įvairiais procesais, kad ir internete. Tad mokytojui tikrai reikia pasistengti, kad mokinius reikia sudominti.
Prieš 10 metų sudominti buvo tikrai daug paprasčiau nei dabar.
Paminėjote, jog mokinius dabar sudominti sunkiau. Kaip regite šiuolaikinius moksleivius? Kokie jie yra, kokie jų poreikiai?
Šiuolaikiniai mokiniai yra linkę aiškiai komunikuoti apie savo poreikius. Mokytojas, išlaikydamas tam tikrą ribą tarp mokinio ir mokytojo, turėtų gebėti palaikyti grįžtamąjį ryšį.
Taip pat mokinius matau kaip pakankamai žingeidžius – jie nori suprasti aplinką ir juos supančius procesus. Tad mokytojas tampa tarsi globalaus pasaulio ambasadoriumi, kuris turi pristatyti mokiniams vykstančius procesus.
Jei mokytojas neatsakys tų klausimų, mokiniai ieškos atsakymų ir kitur. Bet mokytojas yra patikimos informacijos šaltinis, tad tuo turėtų vadovautis, būdamas ambasadoriumi.
Esatę išleidęs autorinį žurnalą, mokinio knygą 1 ir 5 klasės moksleiviams. Kaip kilo mintis išleisti šią metodinę medžiagą?
Metodinės priemonės, su kuriomis tenka dirbti mokytojams, neretai tampa iššūkiu. Dalis mokytojų pasirenka dirbti su išleistomis standartinėmis pratybų užduotimis, kurios kartais neatitinka nei turinio, nei aktualijų, apie kurias kalba mokytojas.
Dėl to parengiau įrankius, su kuriais dirbame. Kiekvienoje klasėje turime geografijos žurnalą, kur pagal aktualumą, tiek tematiškai, tiek atliekant užduotis, tiek analizuojant teorinius procesus, mes viską darome vienoje vietoje, atsisakant standartinių sąsiuvinių ar komercinių pratybų.
Mokate septynias užsienio kalbas. Ar daugiakalbystė į Jūsų gyvenimo atėjo kartu su mokykla, ar visgi tuo susidomėjote iš šalies?
Ne, daugiakalbyste susidomėjau dar studijuodamas universitete. Vytauto Didžiojo universitete (VDU) studijuojant bakalauro ir magistro studijas ir turint didelę užsienio kalbų paklausą, teko mokytis ne vieną užsienio kalbą.
Kai kurios buvo specialybinės kalbos – kaip anglų ar prancūzų kalba. Bet šalia buvo mokomasi ir kitų kalbų, tarkime lenkų, rusų, ispanų. Pagal kai kuriuos interesus atsirado ir čekų ar italų kalbos. Tai tos kalbos visos atėjo su tam tikrais etapais.
Bet visada skatinu daugiakalbiškumą. Tai vienas iš kriterijų, kuris gali asmenybę išskirti iš kitų vis labiau globaliame pasaulyje.
O kalbant apie mokytojo darbą – tai man leidžia integruoti užsienio kalbas į geografijos dalyką. Kai mokiniai mokosi antrąsias kalbas – ar rusų, ispanų, prancūzų. Šiuo atveju užduotis galiu pateikti šiomis kalbomis, nes jas moku.
Antrąją užsienio kalbą mokyklose pradedama mokyti nuo šeštos klasės, vėliau jos galima 11-oje klasėje atsisakyti. Kaip manote, ar dabartinė kalbų mokymo sistema yra gera?
Mano požiūriu antros užsienio kalbos mokymas turėtų būti ankstyvesnis. Mūsų mokykloje (Kauno Juozo Urbšio progimnazijoje, pastaba) mes tai pradedame daryti nuo penktos klasės. Aštuntoje klasėje mokymas tampa intensyvesnis – su didesniu pamokų skaičiumi.
Tik pasakysiu – manau yra ydinga, kad 11-oje klasėje mokiniai gali antros užsienio kalbos nebesimokyti ir 99 proc. antros užsienio kalbos atsisako, pasilikdami tik pirmą užsienio kalbą, kuri dažnu atveju yra tik anglų kalba.
O antros užsienio kalbos ir lieka neišmoktos – be to, mokinių potencialas irgi yra mažesnis kai jie žino, jog galės kalbos mokymosi tiesiog atsisakyti.
Dalis moksleivių tikrai galvoja, kad aš moku anglų kalbą ir man viskas gerai – kodėl turėčiau mokytis kitas kalbas? Gal galite paaiškinti, kodėl jiems reikėtų apsvarstyti ir papildomų kalbų mokymąsi?
Kalbant apie užsienio kalbas, gerai yra mokėti bent tris užsienio kalbas iš skirtingų kalbų grupių. Tai bus naudinga, jei keliausite į užsienio valstybes – galėsite susikalbėti su kur kas didesniu ratu žmonių.
Tarkime vieną kalbą iš germaniškų kalbų šeimos, pavyzdžiui jūsų paminėtą anglų kalbą, vieną iš romanų kalbų – prancūzų, italų ar ispanų, o vieną iš tarkime slavų kalbų – rusų ar lenkų.
Tai padidins tavo, kaip asmenybės potencialą susikalbėti su didžiąja dalimi pasaulio valstybių.
Net jei šalyje nėra kalbama viena iš paminėtų kalbų, yra didelė tikimybė, kad tą kalba moka ar mokosi dalis gyventojų. Tai atveria daug durų.
Žinau, kad Juozo Urbšio progimnazijoje vedate integruotas pamokas. Kaip tai veikia praktikoje?
Praktinis įgyvendinimas gana stipriai priklauso nuo paties mokytojo kalbinio pasiruošimo. Jeigu mokytojas neturi užsienio kalbos žinių, greičiausiai tai vyks bendradarbiavimo pagrindu. O jeigu tas žinias turi, mokytojas gali tą turinį pravesti ir kita užsienio kalba, jeigu mokiniai ją moka.
Tarkime anglų kalba, kaip pirmąja mokoma užsienio kalba, galima pravesti beveik bet kokį dalyką. Tai parodo mokiniams didesnį praktiškumą. Dažnai mokyklose dalykuose ieškoma praktinės naudos, o supratimas to proceso kita kalba irgi atveria suvokimą.
Kai pats mokiausi, matematikos mokytojai diskutuodavo, ar skaičiuotuvų naudojimas yra tikslingas. Bet dabar kalbame apie visai kitokius iššūkius – universitetų studentai rašto darbus rašo naudodamiesi dirbtiniu intelektu (toliau – DI). Kaip jūs žiūrite į dirbtinio intelekto problemą – tai pavojus, ar galimybė?
Pamokų metu DI panaudojame kaip paieškos šaltinį.
Mokinius reikia supažindinti, kas yra ši sritis. Jos aktualumas pastaraisiais metais auga, net ir įvardijant tam tikras grėsmes – kalbu apie informacijos panaudojimą pateikiant kaip savo.
Bet DI gali būti ir palengvinanti priemonė ieškant informacijos. DI tikrai gali padėti surasti šaltinius ar medžiagą greičiau, sutaupant laiko.
Mokytojo žingsnis yra supažindinti mokinius, kaip tai galime panaudoti. Visgi DI panaudojimo mes neišvengsime tik dėl to, kad mokytojai apie tai nekalbės, juo nesinaudos, nežinos kaip tai veikia.
Mokiniai puikiai geba tai daryti ir jie pasinaudos tuo, tik nesuprasdami veikimo, arba nemokėdami patikrinti informacijos. O mokytojas turėtų užvesti ant kelio, kaip surasti patikimą informaciją.
Kad ir dirbtinio intelekto parengtą, bet kokiose vietose, kaip ją patikrinti.
Iš to ką sakote suprantu, jog apokaliptinių scenarijų neįžiūrite, matote DI labiau kaip pagalbinę priemonę?
Taip. DI (bent koks yra dabar) neturėtų būti revoliucinis dalykas. Mano vertinimu, tai yra savalaikė ir neišvengiama naujovė.
Tad esminis klausimas iš esmės turėtų būti, kaip mes įgyvendinsime jo panaudojimą.
Radau 2019 m. Jūsų rašytą autorinį komentarą, jis buvo apie paskutinį tuometinės prezidentės Dalios Grybauskaitės metinį pranešimą. Tada prezidentė perspėjo, jog Lietuvos švietimas gali būti pasmerktas „nesibaigiančiomis reformoms ir eksperimentams“. Ar neišsipildė toks scenarijus?
Reformų buvo pakankamai daug, bet mano vertinimu, švietimas negali stovėti vietoje.
O atsinaujinimas yra neįmanomas be politinių reformų įgyvendinimo.
Kas keista – švietimas yra ta sritis, kuri priešinasi reformoms, nenori būti reformuojama. Tik manau, jog reformos yra neišvengiamos.
Visgi tai atliepia tendencijas, kurios vyksta šalies, miesto, ar globaliu mastu.
O žmonės pokyčiams visada priešinasi – tokia mūsų psichologija. Tik po kurio laiko pamato to pokyčio naudą.
Įdomu, jog paminėjote pokyčių svarbą, nes artėjant rinkimams, ne viena politinė partija žada reformas užšaldyti – nieko nekeisti kad ir du metus laiko. Turbūt nelaikote to tikslingu sprendimu?
Tai nebūtų prasminga, siūlyčiau tai vertinti kaip populistinius, priešrinkiminius siūlymus. Kaip minėjau, švietimas negali stovėti vietoje.
Aišku, Švietimo sektoriaus darbuotojai dažnai pasiryžta priešinimuisi. Ar tai pliusas, ar minusas – tai jau atskira tema.
Aš pats priešinimąsi pokyčiams vertinu skeptiškai. Kadangi pasaulis nestovi vietoje, tie pažadai, kurie yra dabar dalijami, jie gali ir neišsipildyti.
Anksčiau kalbėjęs su profsąjungomis ne kartą girdėjau tokį argumentą – esą švietimo reformos įgyvendinamos fragmentiškai, o ne kompleksiškai. Štai paimamas vienas užsienyje pasiteisinęs aspektas, bet nematomas bendras vaizdas. Ar sutiktumėte su tokia kritika?
Ne visai sutikčiau, nes didelė dalis įgyvendintų pokyčių apima visas grandis – pradinį, pagrindinį, vidurinį ugdymą. Dažniau tai atstovų, kurie pateikia tą informaciją noras būti matomais – o tikslios informacijos pateikimas tampa mažiau svarbiu.
Tik patikslinsiu, jog minėdamas „reformas“, mintyje turėjau daugiausiai Gyvenimo įgūdžių programą (toliau – GĮP) ir įtraukųjį ugdymą – būtent šiais klausimais viešojoje erdvėje buvo daug diskusijų.
Kalbant apie GĮP, reikia įsigilinti, ką šis dalykas apima. Tai nėra tik tai, kas yra pateikiama iš siaurų interesų grupių.
Daug labiau mokytojus paliečia įtraukusis ugdymas – kada mes orientuojamės į darbą su specialiųjų poreikių mokiniais. Ir čia kyla daug klausimų – kaip atitikti visus standartus, diferencijuoti užduotis, dažnai mokytojams kyla iššūkis.
Bet į iššūkius irgi galima žiūrėti kaip į galimybę – mokiniams ir mokytojams mokytis empatiškumo, mokėti dirbti su įvairiais mokiniais.
Turbūt tie siekiai mūsų švietimo sistemoje bus pasiekti tik ateityje. Bet svarbu yra pradėti eiti šį kelią jau dabar.
Tik pridursiu, jog įtraukusis ugdymas turėtų šiek tiek prasiplėsti. Įtrauktis neturėtų apimti tik specialiuosius poreikius turinčius mokinius, bet ir iš užsienio atvykusius kitataučius, kurių mokyklose turime ne vieną ir ne du, tautines mažumas.
Tad įtrauktis turėtų būti taikoma ir jų atžvilgiu. Kol kas mes koncentruojamės tik į specialiuosius poreikius turinčius mokinius.
O visa kita tėra savalaikiai procesai.
Mokykloje kurioje jūs dirbate, ar mokytojai dažnai kelia klausimus dėl minėtų dviejų reformų?
Ne, mokykloje šie klausimai nebuvo keliami. Mokytojams tai yra savaime suprantami dalykai.
Jei įsigilini į GĮP, supranti perspektyvą ir didelių klausimų nekyla.
Tiek daug diskusijų kilo dėl neįsiskaitymo ir nesupratimo, kas gi yra šie procesai.
Ko Jūsų nuomone labiausiai trūksta švietimo sistemai Lietuvoje?
Aiškesnio pokyčių pristatymo, kad juos suprastų visos grandys.
Tiek mokytojai, tiek mokiniai, jų tėvai, galiausiai – ir patys politikos formuotojai, kurie bando informaciją apie pokyčius ištransliuoti.
Jei bus aiškiau komunikuojama, pavyks išvengti nesusikalbėjimo.
O ko palinkėtumėte mokiniams ir savo kolegoms mokytojams?
Šiandieniniame pasaulyje dėl informacijos pertekliaus neatrandame būdų, kaip suprasti vienas kitą, pritrūksta empatijos jausmo. Tad to ir palinkėčiau. Atrasi būdą, kaip galėtume suprasti vieni kitus.
