Teksto autorius Šarūnas Jasiukevičius yra keliautojas, publicistas, karo istorijos tyrinėtojas Partijos „Nacionalinis susivienijimas“ tarybos narys, kandidatas į Lietuvos respublikos Seimą Aleksoto –Vilijampolės apygardoje
„Padėsime tiek, kiek galėsime“
Visi puikiai suprantame, kad jei Rusija užpultų Lietuvą, mus gintų NATO. Tačiau ar tai tikrai taip paprasta? Prisiminkime, kaip JAV reagavo, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Iš pradžių buvo žadama „padėsime tiek, kiek reikės“, tačiau po metų karo ši retorika tapo „padėsime tiek, kiek galėsime“. Antrojo pasaulinio karo metu pasauliui taip trūko plieno, kad laivus teko statyti iš betono. Tas karas truko šešerius metus. Dabar, Rusijos ir Ukrainos konfliktui tęsiantis beveik trejus metus, jau trūksta artilerijos sviedinių, pabūklų, tankų ir lėktuvų, ir šis trūkumas juntamas ne tik Ukrainoje, bet ir visame pasaulyje.
Iš pradžių NATO šalių pagalba Ukrainai atrodė daug žadanti, kai bloko narės išnaudojo savo karines atsargas, sukauptas dar Šaltojo karo laikais. Ypač Varšuvos pakto šalys, įstojusios į NATO, galėjo atsikratyti senos sovietinės technikos ir šaudmenų. Tačiau ištuštinus sandėlius ir atėjus laikui dalintis aktualiais ištekliais, paaiškėjo, kad jų nėra tiek daug, kiek tikėtasi. Ypač trūksta brangių ir ilgai gaminamų oro gynybos sistemų. Neoficialiai teigiama, kad net Vokietija su savo turimomis oro gynybos sistemomis nesugebėtų apsaugoti savo šalies oro erdvės, jau nekalbant apie jų perkėlimą į Lietuvą. Europos šalys bijo rizikuoti ir perleisti savo sistemas, žinodamos, kad tai gali atverti kelią Rusijos balistinių raketų smūgiams.
Kol Europa dar nesugebėjo Ukrainai tiekti pažadėto milijono artilerijos sviedinių per metus, Šiaurės Korėja per kelis mėnesius Rusijai tiekė tiek pat, kartu su balistinėmis raketomis.
Mes kalbame apie 2 metus karo, kurio fronto linijos ilgis yra 1000 kilometrų. Palyginimui – sudėjus Lietuvos –Kaliningrado srities ir Lietuvos – Baltarusijos sienos ilgius gauname 962 kilometrus. Šie skaičiai parodo, kad NATO Lietuvą ginti gali būti sudėtinga.
Daugiau šia tema
Trūko visko
Kai pradėjau organizuoti paramą Ukrainai, stengiausi aprūpinti juos būtiniausiomis priemonėmis. Pradžioje Ukraina neturėjo pakankamai šarvinių liemenių, jos buvo skiriamos tik vienam kariui iš tūkstančio. Šios gyvybiškai svarbios priemonės tapo trūkstamos visame pasaulyje. Prieš karą liemenę buvo galima įsigyti už 400-500 eurų, o prasidėjus karui jų kainos šoktelėjo iki 1200-1500 eurų. Problema buvo ne tik kainoje – net ir mokant tokias sumas, jų buvo neįmanoma nusipirkti. Lietuvoje pradėjome gaminti liemenes patys, nors trūko technologijų, medžiagų ir gamyklų. Pirkome šarvinį plieną ir gaminome balistines plokštes, kurios, nors ir buvo dvigubai sunkesnės už keramines, atlaikė rusiškų AK-74 kulkas. Deja, po šešių savaičių karo šarvinio plieno kaina išaugo nuo 3000 iki 12 000 eurų už toną, o po aštuonių savaičių plieno atsargos Europoje išseko. Teko pirkti Turkijoje, padidėjo logistikos išlaidos ir laikas.
Bandant nupirkti naktinio matymo monokuliarus, tvirtinamus ant šalmo, užsakymo laukėme tris mėnesius. Nes gamyklos tiesiog nespėja gaminti komplektuojančių dalių. Užsakytų 500 vnt balistinių šalmų laukėme 4 mėn, kol juos pristatys iš Kinijos. Ten irgi nespėjo gaminti. Ir visa tai buvo daroma be valstybinių viešųjų pirkimų procedūrų, kurios pridėtų prie proceso dar kokius 3 mėnesius. Ir išvežinėjome per sieną kontrabanda, nes Lenkijoje tai yra laikoma ginklais ir reikalinga gauti ginklų eksporto licenciją, kas pridėtų dar apie 2 mėnesius.
Kodėl tai svarbu? Nes karui prasidėjus ginkluotės nebus lengva nei nusipirkti, nei pasigaminti. Todėl turime ruoštis iš anksto.
Lietuvos karo pramonės potencialas
Kalbant apie sunkiosios technikos gamybą Lietuvoje, nereikėtų turėti didelių lūkesčių. Lietuva niekada nebuvo sunkiosios pramonės šalis – čia nėra nei metalo, nei metalurgijos pramonės, nei tinkamos infrastruktūros. Tačiau Lietuva turi kitų privalumų – ji garsėja tiksliosiomis technologijomis, lengvąja pramone, elektronikos ir puslaidininkių specialistais, kur jau kelis dešimtmečius demonstruoja stiprią kompetenciją.
Sovietmečiu Kauno tekstilės institutas kūrė nedegias plokštes kosminiam erdvėlaiviui „Buran“. Šiandien Lietuvoje veikia nemažai gynybos pramonės įmonių, pavyzdžiui, „NT Service“, kuri specializuojasi antidroninėse technologijose, ir „Brolis Semiconductors“, gaminanti optinius prietaisus. Be to, šalyje vystomos dronų kūrimo iniciatyvos.
Rusija neseniai Kaliningrado srityje išbandė GPS signalo blokavimo įrangą, sukeldama sutrikimus Lenkijoje ir Lietuvos pakraštyje. Tačiau ar Lietuvos mokslininkai iš Kauno technologijos universiteto buvo įtraukti į šios problemos tyrimą? Kol karo technologijos progresuoja, atrodo, kad mūsų Krašto apsaugos ministerija nėra pasirengusi bendradarbiauti su vietiniais gamintojais ar formuoti ilgalaikės strategijos šiam progresui.
Lietuva turi didžiulį potencialą. Galbūt verta atgaivinti Kauno tekstilės institutą ir gaminti šarvines liemenes ne tik savo, bet ir NATO partnerių poreikiams? Buvusi dirbtinio pluošto gamykla Kaune galėtų gaminti Kevlaro audinį. Tačiau šių iniciatyvų trūksta ne dėl idėjų stokos, o todėl, kad valstybė jų neskatina. Vietiniai gamintojai sulaukia daugiau užsakymų iš užsienio nei iš Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos, kuri nesugeba net suformuoti konkretaus poreikio.
Lietuvoje tikrai yra didžiulis potencialas, tačiau reikia, kad valstybė, dar taikos, metu aiškiai suformuluotų poreikius ir pateiktų užduotis gamintojams.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš Nacionalinio susivienijimo politinės kampanijos sąskaitos. Pagal sutartį Nr. KVK- 20240911-NS-SJ