Išgirdus pavardę Daukantas, tikriausiai, dauguma pirmiausiai pagalvos apie dar puikiai pamenamų 100 litų kupiūrą puošusį Simoną. Tokia tendencija būdinga ir mūsų muziejuje dirbantiems istorikams, juolab kad pastarasis laikomas Lietuvos istorijos pradininku. Tačiau, karybos istoriko akims išvydus pavardę Daukantas – joje galima talpinti tiek istorijos mokslui, tiek Lietuvos karybai ypatingai nusipelniusias asmenybes, pranešime rašo Vytauto Didžiojo karo muziejus. Dar žaviau, kad kalbame apie giminaičius, kuriuos skiria beveik visas amžius. Simonas gimė 1793 m., o šią dieną 1884 m. – Lietuvos karinis veikėjas, brigados generolas, krašto apsaugos ministras, diplomatas, politikas Teodoras Daukantas. Šiandien tarkime Daukanto pavardę būtent 140-ųjų gimimo metinių proga prisimindami Teodorą.
Natūraliai gali kilti klausimas – ar tikrai šios asmenybės nuopelnai Lietuvos karybai tokie reikšmingi ir svarbūs? Juk jis gimė ir užaugo Sankt Peterburge, ten baigė karinę jūrų akademiją, o 1903–1918 m. tarnavo Rusijos imperijos kariniame laivyne. Į Lietuvą atvyko tik 1922 m. – vadinasi, jis tikrai nepasižymėjo Lietuvos nepriklausomybės kovose – svarbiausiame laikotarpyje, išsaugojusiame valstybės nepriklausomybę. Taip pat pridėkime, kad į Lietuvą atvyko nemokėdamas lietuvių kalbos. Šios aplinkybės būtent ir kirbina abejonę dėl karininko nuopelnų vertinimo.
Maždaug vieneri metai – tiek laiko užtruko išmokti lietuvių kalbą, kas rodo pasiryžimą ir uolumą kuo greičiau ir lengviau imtis Lietuvai naudingų darbų. Nors pirmiausia savo žinias ir patirtį realizavo Aukštuosiuose karininkų kursuose, pabrėžtinai greitai, jau 1924 m., T. Daukantas tapo krašto apsaugos ministru. Šias pareigas iš viso ėjo trijose vyriausybėse. Būdamas ministru, rūpinosi ir siekė teigiamų pokyčių įvairiose Lietuvos kariuomenės ir krašto apsaugos ministerijos veiklose: saugume, švietime, ginkluotėje, infrastruktūroje ir kt.
Tai ne vienintelės aukštos pareigos, kurias T. Daukantas užėmė Lietuvos krašto apsaugoje – 1926–1927 m. kariuomenės Vyriausiojo štabo viršininkas. Aukštos buvo ne tik pareigos, bet ir karinis laipsnis – 1928 m. jis buvo pakeltas į generolus leitenantus, o šis laipsnis 1936 m. pakeistas į brigados generolo.
Vis dėlto, drįstame manyti, kad pats T. Daukantas labiausiai džiaugtųsi prisimenamas už savo nuopelnus jūrininkystėje. Jaunystę paskyręs kariniam jūrų laivynui, šios savo aistros nepamiršo ir nepriklausomoje Lietuvoje. Nuolatos intensyviai domėjosi Klaipėdos uosto plėtros galimybėmis, apie tai ir kitomis jūrinėmis temomis rašė tarpukario spaudoje, dirbo jūrininkystės inspektoriumi. Taip pat buvo vienas Jūrų skyriaus prie Kauno aukštesniosios technikos mokyklos iniciatorių, todėl turime pabrėžti jo indėlį į savų, Lietuvoje parengiamų, jūrų kapitonų atsiradimą. Ne tik šie nuopelnai mums leidžia manyti, kad pačiam sukaktuvininkui labiausiai patiktų prisiminimai apie jo veiklą jūrininkystėje – nepaisant visų nuopelnų, net nepaisant generolo laipsnio, jis pasirašinėdavo „jūrų kapitonu“.
Mes net nepradėjome kalbėti apie jo veiklą Lietuvos šaulių sąjungoje, Lietuvos Valstybės Taryboje, Lietuvos skautų sąjungoje. O kur dar įspūdinga diplomatinė tarnyba – Lietuvos generalinis konsulas Rio de Žaneire, įgaliotasis ministras Pietų Amerikai. Matome, papasakoti šio „jūrų kapitono“ istorijai reikia Simono Daukanto darbams prilygstančio veikalo, todėl šiandien tiesiog prisiminkime ir pagerbkime šią iškilią asmenybę.
