Kompozitorių, vargonininką, choro dirigentą, pedagogą ir kertinę Lietuvos muzikos asmenybę Juozą Naujalį (1869–1934) drąsiai būtų galima paskelbti metų žmogumi. Šiemet minimos trys jo sukaktys: 155-osios gimimo ir 90-osios mirties metinės, o pirmoji Lietuvos dainų šventė (Dainos diena) surengta prieš 100-metį. „Iš nieko niekas neatsiranda“, – teigė senovės graikų filosofas Parmenidas. Tad kokioje aplinkoje subrendo J. Naujalio talentas, kas lėmė, kad Raudondvaryje, nedideliame miestelyje prie Kauno, užgimė muzikos genijus?
Ugdė sau, o dovanojo Lietuvai
Raudondvario rūmus XIX a. pradžioje iš Zabielų įsigijo įtakinga Tiškevičių giminė. Dvaro šeimininkas Benediktas Emanuelis Tiškevičius (1801–1866) bei jo šeima mėgo muziką, rūmuose iki 1862 m. išlaikė nuosavą orkestrą, kuriame grojo profesionalūs muzikai iš Drezdeno, Kauno, Vilniaus ir Minsko. Dvaro orkestro kapelmeisteriu ne vieną sezoną dirbo lenkų kompozitorius Florianas Miładowskis (1819–1889).
B. E. Tiškevičius fundavo ir pirmąją mūrinę Raudondvario bažnyčią, pasirūpino, kad būtų įsteigta parapija. Daug išlaidų pareikalavo vargonų įrengimas šventovėje: sąskaitų knygoje minimas suderėtas 6750 rb atlygis meistrui Mackiewicziui. 1856 m. minimas ir vargonininkas Benediktas Chodaczyńskis.
Kultūros mecenatystės tradicija, muzikinis išprusimas aristokratų buvo perduodami iš kartos į kartą. Raudondvario rūmų bibliotekoje kauptos ne tik vertingos knygos, žemėlapiai, planai, fotografijos, litografijos, bet ir natos (iki 1883 m. buvo apie 500 leidinių).
Įdomu, kad grafas B. E. Tiškevičius dar XIX a. pirmoje pusėje suvokė, kaip svarbu atrasti talentingus tarnautojus ir investuoti į jų ugdymą. Žinoma, tai buvo daroma ne vien iš krikščioniškos artimo meilės – tinkamai apmokyti, parengti žmonės vėliau turėjo prisidėti prie dvaro gerovės ir šeimininkų patogaus, malonaus gyvenimo.
Iš Raudondvario dvaro išlaidų ir pajamų knygų paaiškėjo, kad B. E. Tiškevičiui valdant buvo finansuoti mažiausiai dviejų gydytojų, sodininko, veterinaro, saldumynininko, kirpėjo ir kt. mokslai. Vėliau šie tarnautojai sugrįždavo ir dirbdavo dvare.
Kai grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius iš senelio B. E. Tiškevičiaus paveldėjo Raudondvarį, kartu perėmė ir ilgametes giminės tradicijas. Bažnyčioje per šv. Mišias pastebėjęs vargonais grojusio J. Naujalio talentą, šis išsiuntė jaunuolį mokytis į Varšuvos muzikos institutą, matyt, tikėdamasis išsiugdyti gerą bažnyčios vargonininką. Tačiau imlus jaunuolio protas, platesnio išsilavinimo siekis, o veikiausiai ir meninės ambicijos lėmė, kad tarp jo ir grafo kilo konfliktas, ir šis būsimojo kompozitoriaus mokslų toliau neberėmė.
Kaunas, 1924. Iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo.
Tėvai palaidoti prie namų, kapai nežinomi
J. Naujalio bei jo žmonos kapą šiandien galima aplankyti Kauno Petrašiūnų kapinėse. O štai tėvo, Vincento Naujalio, mirusio 1892 m., ir motinos, Justinos Neimantaitės-Naujalienės, mirusios 1893 m. (abu pakirto džiova), kapai, pasak bažnyčios metrikų knygos, yra Raudondvario senosiose kapinėse, tačiau iki šių dienų neišliko jokio antkapinio paminklo.
1860 m. priešsantuokinėje apklausoje tiek Vincentas, tiek Justina įvardijami kaip darbininkai. Jaunikis – iš Raudondvario, o jaunoji – iš Cegelnės (pavadinimas kilęs nuo žodžio „plytinė“), taip pat Raudondvario parapijos. Vincentas pasirašė pats, o Justina padėjo tris kryžiukus, vadinasi, buvo neraštinga. O štai savo mirties metrikuose abu sutuoktiniai jau įvardijami kaip Kauno miestelėnai. Taigi, kas iš tiesų buvo šie, regis, paprasti, o gal išskirtiniai žmonės?
J. Naujalio gimtinė – tarp Raudondvario bažnyčios ir kapinių iki maždaug 1956 m. stovėjęs pailgas namas, kurio nedideliame butelyje gyveno gausi V. Naujalio šeima. Tiesa, ne visi vaikai sulaukė brandos.
Tėvas ėmėsi įvairių darbų: turėjo sklypelį žemės, tarnavo zakristijonu bažnyčioje, dažytoju dvare. Taip pat turėjęs polinkį į dailę: amžininkų teigimu, yra tapęs portretus ir peizažus, mokėjo restauruoti paveikslus. Į rūmus kaip pagalbininką vesdavęsis ir mažąjį Juozą. Motina šeimininkavusi namuose. Vaikus Naujaliai auklėjo griežtai: sykį sumanęs klebonijos sode su draugu paobuoliauti Juozas gavo nemažai pylos.
Juozas buvo ne pirmas šeimos vaikas, sulaukęs grafo dėmesio. Jo brolį Aleksandrą jau anksčiau išsiuntė mokytis fotografijos į Varšuvą, kur šis vėliau įkūrė nuosavą fotoateljė. Kaip teigia Ona Narbutienė, tėvas svajojo, kad ir Juozas taptų fotografu, mat tai buvusi nauja, perspektyvi profesija, tačiau likimas lėmė kitaip. Mažąjį Juozą labiausiai domino muzika, su kuria tikriausiai pirmasis susitikimas įvyko Raudondvario bažnyčioje, klausantis vargonininko Kazimiero Stankevičiaus. Šis, pastebėjęs neeilinius vaiko gabumus, ėmėsi jį ugdyti, supažindino su natomis, leisdavo retkarčiais ateiti į namus ir skambinti pianinu.
Pasakojama, kad vieną 1884-ųjų sekmadienį, senajam vargonininkui susirgus, jį per šv. Mišias pavadavo keturiolikmetis Juozas. Grafas tuomet atkreipė dėmesį į jaunuolį ir skyrė jam 18 rb stipendiją mokytis muzikos Varšuvoje.
Slaptos sužieduotuvės ir auksinės širdies uošvė
Nuvykęs į Varšuvą J. Naujalis mokėsi pas garsų lenkų vargonininką Janą Śliwińskį (1830–1893), kontrapunkto ir kompozicijos – pas kompozitorių, dirigentą Zygmuntą Noskowskį (1846–1909). Taip pat lankė Varšuvos Didįjį operos teatrą, susirado draugų, susipažino su šiame mieste besimokančiais lietuviais. Čia pateko ir į vaišingus būsimosios uošvės Florentinos Kryt, kilusios iš Oginskių-Kontrimavičių, namus, kur jaunimas rinkosi pasikalbėti, muzikuoti. Būtent ši moteris vėliau, kai grafas atsisakė finansiškai remti mokytis trokštantį jaunuolį, pagelbės.
Jauniausioji J. Naujalio dukra Zofija Naujalytė-Didenkienė prisiminė, kad Florentinos vyras Jonas Krytas, Varšuvos architektas, mirė jaunas ir paliko našlę su trimis vaikais. Tačiau ši nepalūžo: vertėsi rankdarbiais, prancūzų kalbos pamokomis. Dukterys Monika ir Janina turėjo gerus balsus ir dainavo Varšuvos filharmonijos chore.
Tarp Juozo ir Monikos užsimezgė draugystė, jaunuoliai pamilo vienas kitą. Būsimajam kompozitoriui buvo 19-a, kai jis 1888 m. slapta, prieš savo tėvų (ir uošvės) valią susižiedavo su 15-mete Monika. Po ketverių metų, 1892-aisiais, jau gavęs Kauno arkikatedros vargonininko vietą (juo dirbo iki mirties 1934 m.), vedė išrinktąją Varšuvoje ir parsivežė į Kauną.
Juozo ir Monikos meilė ištvėrė daug išbandymų ir nepriteklių. Nepaisydama nieko, žmona visuomet rėmė vyrą. Kol Kauno katedra buvo uždaryta remontui, J. Naujalis gavo vyskupo Mečislovo Paliulionio pasiūlymą vykti į Rėgensburgą pasitobulinti bažnytinės muzikos mokykloje. Juozas šią žinią sutiko džiaugsmingai, tačiau nerimo kėlė faktas, kad vokiškai jis nemokėjo. Monika, ant kurios pečių gulė visi ūkio darbai (be to, buvo laukiama šeimos pagausėjimo), keldavosi anksti ryte ir mokydavosi vokiečių kalbos, kad sulaukusi iš darbo grįžusio vyro galėtų perteikti žinias. Monika, regis, turėjo pedagogės gyslelę, nes nuvykęs į Rėgensburgą kompozitorius neblogai susikalbėjo.
Naujaliai susilaukė penkių vaikų: Zigmo (1893–1979), Jadvygos (1895–1969), Juozo (1897–1962), Tado (1898–1995) ir Zofijos (1915–1983), pastaroji pasirinko muzikės kelią.
Žadintuvas frako kišenėje
Sunku ir aprėpti visus J. Naujalio per gyvenimą nuveiktus darbus ir pakankamai įvertinti jo įtaką. Pirmoji kompozitoriaus darbo vieta buvo Aukštaitijoje, Vabalninke, kur jis atvyko 1890 m. rudenį – vargonavo, ėmėsi burti chorą. Ten įsitraukė į knygnešių veiklą, kaimuose užrašinėdavo liaudies dainas. Šitaip atkreipė caro žandarų dėmesį ir buvo sekamas. Parapijoje nenorėta nemalonumų su valdžia, todėl po metų pakviestas mokslo draugo kompozitorius išvyko į Rietavą, pas kunigaikštį Bogdaną Oginskį, tačiau ten išbuvo tik 6 mėnesius. Galiausiai, atvykęs į Kauną, su šiuo miestu susiejo gyvenimą visam laikui.
Čia J. Naujalis pirmiausia rūpinosi suburti katedros berniukų (moterims giedoti buvo draudžiama) chorą iš netoliese, buvusioje Paradų (Rotušės) aikštėje, besisukiojančių balsingų padaužų. Stasys Šimkus, savo kelią į muziką pradėjęs šiame vaikų chore, išsitarė: „Buvome velniukai, bet giedojome kaip aniuoliukai.“ Į choro repertuarą J. Naujalis įtraukė ir lietuvių liaudies dainų. Daugelis choristų buvo kilę iš vargingų šeimų, tad kompozitorius, nors gaudamas kuklų uždarbį išlaikė savo šeimą, stengdavosi juos sušelpti.
Daug dėmesio ir jėgų J. Naujalis skyrė vargonininkų švietimui, mokymui. Eglė Šeduikytė-Korienė išskiria Lietuvos vargonų mokyklą (1894–1949), kurios pradžią sieja su J. Naujalio grįžimu po studijų Rėgensburge ir pradėta vykdyti bažnytinės muzikos reforma, gerokai pakėlusia profesionaliosios vargonų muzikos lygį.
Tyrinėtoja tiksliai apibrėžia bažnyčios vargonininko reikšmę to meto Lietuvos kultūriniame gyvenime: „XIX a. pabaigoje–XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvoje dirbę vargonininkai buvo pagrindiniai muzikos mokytojai <…>. Organizuodami muzikinį gyvenimą bei puoselėdami senąjį lietuvišką giedojimą ir liaudies dainas, vargonininkai ugdė tautinę lietuvių savimonę <…> jų nuopelnas buvo XIX–XX a. sandūros chorų sąjūdis, išsiplėtęs į regioninių ar visos Lietuvos dainų švenčių organizavimą.“
J. Naujalis rūpinosi vargonininkų padėtimi, kuri, pasirodo, buvo nelengva. Be grojimo, jie turėjo dar nemažai kitų, pašalinių atsakomybių, pavyzdžiui, aktų knygų tvarkymas ir bažnyčios raštvedyba. Vargonininkų atlygis priklausydavo nuo atlygio klebonui ir daugeliu atvejų buvo tikrai kuklus. O. Narbutienė rašo: „…per J. Naujalio rankas perėjo beveik visi to meto Lietuvos vargonininkai. Susirinkdavo nepaprastai įvairi auditorija, pradedant penkiolikmečiais ir baigiant vyrais, kurių plaukuose jau žibėjo sidabrinės gijos.“ Per pamokas J. Naujalis būdavo mažakalbis. Petras Martinkus prisiminė: „Išklausys, būdavo, tylomis mokinio išmoktą pamoką ir pasakys vieną iš trijų savo įprastų frazių. Jei gerai bus pagrota, pasakys „paimkite toliau“, jei blogai, – „pakartokite“, o jei pusėtinai, – „pakartokite ir paimkite toliau“.
P. Martinkus papasakojo ir kuriozišką nutikimą. Vienas kursantas vis pramigdavęs jam groti skirtas pamaldas, tad kompozitorius nupirko žadintuvą. Apdovanotasis su dovana nebesiskyrė, o sykį, eidamas diriguoti chorui lietuviškame vakarėlyje, nustatė laikrodį, kad nepavėluotų, ir įsidėjo į skolinto frako užpakalinę kišenę. Į sceną teko lipti anksčiau, o žadintuvą prisiminė tik tada, kai šis ėmė skambėti, – išsigandęs dirigentas viena ranka dirigavo toliau, o kita griebėsi už žadintuvo, norėdamas jį „užduslinti“. Publika leipo iš juoko.
Nėra blogo oro…
Estijoje ir Latvijoje dainų švenčių tradicija gyvavo beveik nuo XIX a. vidurio (1924 m. Rygoje įvyko penktoji visuotinė dainų šventė). Kaimynai J. Naujalį kviesdavo į dainų šventes, iškilmingus koncertus. Taip gimė mintis surengti savo dainų šventę, o kompozitoriaus bendraminčiai buvo ir kiti muzikai – Jonas Bendorius, S. Šimkus. 1924-ųjų vasarį įvyko Dainų dienos ruošimo komiteto posėdis, kuriame muzikų komisija – J. Naujalis, Aleksandras Kačanauskas, Juozas Žilevičius – patvirtino šventės repertuarą ir nustatė datą.
Reikėjo suregistruoti visus chorus, patikrinti jų pasirengimą, tad teko važinėti į provinciją – tuo užsiėmė dažniausiai S. Šimkus ir J. Žilevičius, nes J. Naujalį dėl širdies ligos tokios išvykos pernelyg nuvargindavo. Vyko rimtas pasirengimas šventei: kariuomenės paradų aikštėje Žaliakalnyje įrengta estrada dainininkams ir vietos klausytojams, o bala, ten telkšojusi ilgus metus, virto dailiu, augalais apsodintu tvenkiniu.
1924 m. rugpjūčio 23 d., J. Naujaliui pakėlus batutą, jungtinis 3000 dainininkų choras sugiedojo „Tautos giesmę“ bei jo harmonizuotas dainas „Močiute mano“, „Oi, žiba žiburėlis“ ir „Ant kalno karklai siūbavo“. Taip prasidėjo pirmoji lietuvių Dainos diena. O štai antrąją šventės dieną sugadino liūtis – pylė kiaurą naktį ir dieną, tad šventę teko atidėti kitam vakarui, ne visi choristai galėjo pasilikti Kaune, dalis išsiskirstė.
Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje surengtos dar dvi dainų šventės: 1928 ir 1930 m., J. Naujalis jas atidarė kaip garbės dirigentas, nes aktyviau dalyvauti trukdė sveikata. 1927 m. dėl progresuojančios širdies ligos jis atsisakė savo įsteigtos bei puoselėtos muzikos mokyklos direktoriaus pareigų.
*
J. Naujalis – įvairiapusiška asmenybė. Šioje mozaikoje telpa išties daug. Nors ir trumpai gyvavęs, Kaune 1905–1912 m. veikė jo įsteigtas pirmasis lietuviškas knygynas, prie kurio prekystalio dažnai buvo galima matyti darbuojantis vyrui pasišventusią žmoną Moniką. 1922 m. vyko J. Naujalio koncertinis turas po Amerikos miestus, kur buvo susispietę lietuviai. 1919 m. Kaune įkurta privati Muzikos mokykla, 1920 m. tapo valstybinė, o 1933 m. įgijo konservatorijos statusą. Tais pačiais metais pelnytas ir pirmojo lietuvių muzikos profesoriaus vardas. Žinoma, puiki J. Naujalio sukurta muzika ir į pasaulį išleisti talentingi mokiniai: Jonas Žukas, Konradas Kaveckas, Zigmas Aleksandravičius, Nikodemas Martinonis, Zenonas Nomeika, Stasys Navickas, A. Kačanauskas, Julius Štarka ir daugelis kitų. Taigi, būtų galima tęsti straipsnio įžangoje minėtą graikų filosofo posakį: „…ir niekas niekur nepradingsta.“
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2024, Nr. 9).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.
