Eidamas 85-uosius metus mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, ekonomistas Vladas Terleckas, pranešė Seimas.
Vladas Terleckas gimė 1939 m. rugsėjo 13 d. Utenos apskrities, Saldutiškio valsčiaus, Krivasalio kaime (dabar Ignalinos r.), mažažemių ūkininkų Prano Terlecko (g. 1896–1965 m.) ir Teklės Mičėnaitės Terleckienės (g.1902–1980 m.) šeimoje.
1946–1951 m. mokėsi Krivasalio pradinėje mokykloje, 1951–1958 m. – Linkmenų vidurinėje mokykloje. 1958 ir 1959 m. stojo į aukštąją mokyklą, tačiau nebuvo priimtas nei į Vilniaus universitetą, nei į Vilniaus pedagoginį institutą, nors stojamuosius egzaminus išlaikė gerai. Priežastis – brolio Antano Terlecko antisovietinė veikla ir kalinimas.
1959–1961 m. dirbo plėšiniuose Kazachstane, medienos paruošimo darbuose Karelijoje, durpyne Lietuvoje, darbininku, geodezininku, meistru rekonstruojant Vilniaus oro uosto nusileidimo taką.
1961–1966 m. studijavo bankininkystę Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete. Po studijų metus dirbo TSRS valstybinio banko Vilniaus skyriuje. Nuo 1967 m. rudens – Vilniaus universiteto Finansų ir kredito katedros vyr. dėstytojas. Dėstydamas studentams įterpdavo draudžiamą temą apie tarpukario Lietuvos pasiekimus ir nepriklausomos Lietuvos pinigų sistemą. Tyrė tarpukario Lietuvos pinigų ir bankininkystės istoriją.
1976 m. vasario 26 d. Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) Nikolajaus Voznesenskio finansų ekonomikos institute apgynė ekonomikos mokslų kandidato disertaciją „Atsiskaitymų negrynaisiais pinigais plėtra ir jų tobulinimo galimybės“.
Tik 1986 m. suteiktas docento vardas – praėjus 10 metų nuo disertacijos apgynimo, nes atsisakė paklusti universiteto vadovybės reikalavimui viešai pasmerkti kalinto brolio Antano veiklą arba bent paskelbti sovietinę tikrovę liaupsinantį straipsnį.
1989 metais įsijungė į Lietuvos ekonomikos savarankiškumo pagrindų kūrimo darbus. Sąjūdžiui pavyko pasiekti, kad 1989 m. prie LTSR vyriausybės būtų sukurta ekonominių reformų komisija, į kurią pasitelktos geriausios tuometinių ekonomistų pajėgos. 1989 m. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos paskirtas vadovauti Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos kūrimo grupei. 1989–1996 m. tyrė Lietuvos pinigų bei kredito sistemų sukūrimo problemas.
1990 m. kovo 4 d. Vilniaus miesto Pilies rinkiminėje apygardoje Nr. 1 išrinktas LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimą. Nuo 1990 m. kovo 20 d. buvo nuolatinės Ekonomikos komisijos narys, nuo 1990 m. rugpjūčio 8 d. – Finansų, bankų ir kredito ekspertų grupės Bankų ir kredito pogrupio narys, nuo 1990 m. rugsėjo 12 d. – Materialinių vertybių išvežimo iš Lietuvos Respublikos tvarkos pažeidimams tirti komisijos narys. 1991 m. sausio 15 d. paskirtas Nepriklausomybės gynimo fondo komisijos pirmininku. Nuo 1992 m. liepos 30 d. – nuolatinės Biudžeto komisijos narys.
1991–1993 m. – Lietuvos banko konsultantas, Mokslo centro direktorius, 1993–1996 m. – Valstybinio komercinio banko Mokymo centro direktorius.
2000 m. išėjęs į pensiją, tęsė mokslinius tyrimus.
V. Terleckas nepriklausė jokioms politinėms organizacijoms ar partijoms.
V. Terleckas Vilniaus universitete dėstė 33 metus. Išleido 22 monografijas Lietuvos bankininkystės ir pinigų klausimais, vadovėlį, 4 mokymo priemones studentams, paskelbė daugiau kaip 550 mokslinių straipsnių įvairiomis temomis, kai kuriuos išleido atskiromis knygomis „Istorijos perrašinėjimai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu“ (2007) ir „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ (2009).
1965 metais vedė Reginą Žeimytę ir užaugino dukrą Jūratę.
1997 m. šeimos lėšomis Krivasalio kapinėse pastatė kryžių-paminklą žuvusiems tėviškės partizanams.
Apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, Lietuvos valstybės atkūrimo dešimtmečio proga Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
Atsisveikiname su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru, vienu iškiliausių Lietuvos finansų ir bankų specialistu, Lietuvos istorinės tiesos gynėju, valstybininku, dėjusiu pagrindus Lietuvos valstybės atkūrimui ir visas jėgas skyrusiu tolimesniam valstybingumo įtvirtinimui.
