Kai pietų metu Nidoje, kavinėje „Kuršis“ pamačiau atėjusį papietauti dvimetrinį, jau garbaus amžiaus vyriškį su žmona, nors jo nepažinojau tačiau iškart pamaniau, kad jis tikriausiai buvęs krepšininkas.
Buvęs garsus krepšininkas
Kadangi jie įsitaisė prie gretimo staliuko nutaikęs progą „tiesiai šviesiai“ ir paklausiau, ar jis kartais ne buvęs krepšininkas?
Vyriškis kelias sekundes patylėjęs nusišypsojo.
„Na, kaip ir pataikėte, teko gyvenime gana ilgai pamėtyti tą „pūslę“ į krepšį“.
Vadinasi, nuojauta neapgavo. Susipažinome.
Pasirodo – tai vienas pirmųjų naujos aukštaūgių eros Lietuvos krepšinyje žaidėjų, tuometinės sovietų sąjungos sporto meistras Juras Kaziūnas. (Jo ūgis lygiai 2 metrai –M.P.).
Savo krepšininko karjerą pradėjo 1962-1973 m. Kauno „Politechnika”, vėliau, 1963-1969 m. Kauno „Žalgiris” 1969-1973 m. Vilniaus „Statyba”.
Penkerius metus buvo Lietuvos čempionas, žaidė ne vienerias rungtynes už Lietuvos rinktinę.
Neskaičiuoja, kiek dabar metų
Kadangi pažintis visai netikėta ir neatlikau jokių žurnalistinių „namų darbų“ pokalbį pradedu nuo „tradicinio“ klausimo.
– Kiek jums dabar, Jurai, metų?
– Esu jau tokio amžiaus kai metų neskaičiuojama…(pauzė). Va atsimenu, pernai pas mane į namus Vilniuje buvo atvažiavęs Vidas Mačiulis imti interviu savo laidai „Krepšinio pasaulyje“. Tada jis man padovanojo marškinėlius su tokiu šmaikščiu užrašu „du kartus po 40”… Dabar reikėtų lyg tai pridėti dar vienetą.
Konkurencija buvo, bet kitokia
– Dabar jūsų ūgio ir didesnių vaikinų Lietuvoje šimtai ir niekas tuo labai nesistebi. O kaip buvo anksčiau nes jūsų nepastebėti tikrai neįmanoma?
– Visaip būdavo. Kai aktyviai sportavau draugai ir pažįstami tuo nesistebėjo, tačiau gatvėje neretai kai kas smalsaudavo koks mano ūgis, ir dar būtinai paklausdavo ar ne krepšininkas.
– Kol jūs kalbėjote išsiaiškinau visažiniame „Google“, kad Kauno „Žalgiryje“ už jus aukštesnis keliais centimetras buvo pagrindinis „centras“ Gediminas Budnikas ( (203 cm. – M.P.) Jūs buvote kaip ir jo dubleris. Ar nebuvo komandoje tarp centrų konkurencijos?
– Buvo, tačiau visai kitokia nei dabar, nes žaidėme dėl idėjos, dabar daugelis dėl pinigų. Tada aš ir kiti krepšininkai būdavo įdarbinami kokioje nors miesto įmonėje. Gerai atsimenu – tada mano alga buvo 100 rublių, šiek tiek daugiau nei valytoja uždirbdavo.
–
Su Kaunu patys šilčiausi prisiminimai
– Žaidėte ne tik Kauno „Žalgiryje“ bet ir stipriausioje to meto sostinės komandoje Vilniaus „Statyba“. Kadangi pats esu kaunietis, mane labiau domina prisiminimai apie metus susijusius būtent su šiuo miestu. Kas jums laikinoji sostinė?
– Man irgi didžiausi ir šilčiausi prisiminimai siejami būtent su Kaunu, tiek sportiniai, tiek ir asmeniniai. Čia susipažinau ir su savo antrąja puse Irena kuri štai klausosi mūsų ir tikiuosi vėliau pasakys irgi keletą žodžių.
– Ką sutinkate iš buvusių komandos draugų žalgiriečių?
– Gaila, metais bėga negailestingai. Daugelio jų jau nėra šioje žemėje, retkarčiais telefonu kartais pakalbu su Mode (Modestu Paulausku – M.P.) bei su Gediminu Budniku.
Pasidalino prisiminimais su G.Budniku
Nutariau pašnekovui padaryti tam tikrą staigmeną.
Kadangi esu nemažai bendravęs su šiuo buvusiu žalgiriečiu, turiu jo mobiliojo telefono numerį paskambinau jam. Pavyko priskambinti.
Pasilabinęs pasakiau, kad skambinu iš Nidos, ir greta manęs yra žmogus kurio vardas yra Juras… Ar pažįsta ką nors tokiu vardu?
Mano didelei nuostabai, G.Budnikas iškart paminėjo J. Kaziūną. Padavus telefono ragelį interviu su mano pašnekovu kuriam laikui nutrūko nes buvę žalgiriečiai apie 10 minučių dalinosi įvairiomis naujienomis.
Nieko baisaus, per tą laiką padariau kelias kalbančio telefonu J.Kaziūno nuotraukas.
– Ar domitės šiuolaikiniu krepšiniu, tiek Lietuvos, tiek pasaulio?
– Be abejo. Nors metams bėgant kažkaip vis mažiau. Nepatinka man dabar daug kas.
– Šiuo metu vyksta aštri konkurencinė kova kas bus naujasis Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas? Ką apie tai galvojate?
– Pasakysiu trumpai drūtai, absurdas kažkoks. Vyksta kova ne dėl krepšinio ateitis, o dėl… Ai, nenoriu ta tema daugiau kalbėti (numoja ranka – M.P)
– Pabaigus aktyvųjį krepšinį, tikiuosi, sportinių batelių nepakabinote ant vinies?
– Aišku ne, daug metų žaidžiau už Lietuvos krepšinio veteranų rinktinę. Su ja apvažinėjau tiek pasaulio, kad senais laikais galėjau tik pasvajoti. Štai ir dabar išeidamas pietauti apsivilkau marškinėlius su 2000 metais Australijoje vykusių veteranų rungtynių logotipu. Atsimenu, tada ten labai neblogai sužaidėme.
Džiaugiasi pokyčiais Nidoje
– Norėčiau kai ko paklausti ir jūsų, ponia Irena. Ar dažnai poilsiaujate Nidoje?
– Beveik kasmet. Matote, čia Taikos gatvėje gyvena Juro sesuo, tad mums bent už nakvynę nereikia mokėti. Brangi dabar ta Nida. Kitu atveju, mūsų dviejų pensijos tikrai neužtektų.
– Sakote, būnate čia dažnokai, tai kaip bėgant metams pasikeitė šis Neringos perlas?
– Pasikeitė, labai pasikeitė. Pažiūrėkite, kiek daug dabar namų renovuotų, kaip sutvarkytos gatvės, šaligatviai ir skverai.
– Kai kas skundžiasi, kad kainos čia labai jau „kandžiojasi“…
– Tikrai nemažos, tačiau jei žmonės įgali tiek sumokėti vadinasi jiems kaip ir viskas gerai. Čia tokie verslo dėsniai ir matyt taip turi būti.
– Suprantu, kad tikriausiai dar būtų galima daug ką prisiminti. Tačiau matau, jau baigiate pietauti ir daugiau jūsų netrukdysiu. Malonu buvo susipažinti ir dėkingas už prisiminimus.
Atsisveikinant poros paklausiau, ar galiu padaryti jų bendrą nuotrauką. Gaila, bet Irena mandagiai atsisakė.
„Nors aš ir ne kokia piemenė, tačiau patikėkite, tikrai nenoriu išeiti bet kaip, susivėlusi ir nepasidažiusi. Tokios jau mes moterys… Turite vieno Juro ir užteks, jis gi jūsų rašinio herojus“, – šmaikščiai pokalbį užbaigia J. Kaziūno žmona Irena.
Projektą „Kauno unikalumas laiko įspauduose ir dabartyje“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
