Deividas Dulka – charizmatiškas jaunosios kartos baleto šokėjas, trečius metus dirbantis Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Jis pasižymi išskirtine išvaizda, stipriu fiziniu pasirengimu, scenine elegancija, judesių lengvumu, didelėmis pastangomis kuo paveikiau ir natūraliau perteikti kuriamą personažą bei savitu požiūriu į šį scenos meną. Be to, jau gali pasigirti kūrybiniais pasiekimais – būdamas 22-ejų sukūrė Otelo vaidmenį Anželikos Cholinos balete „Dezdemona“.
Kurį laiką stebėjusi Deivido vaidmenis, pakviečiau jį pokalbio. Turbūt neatsitiktinai šiltą, saulėtą, bet itin vėjuotą dieną prisėdome šalia teatro veikiančios kavinės terasoje. Kalbantis ima aiškėti, jog nerimastinga savijauta lydi ir šokėją – jį daug kas džiugina klasikinio baleto kely ir galėtų toliau ramiai juo eiti, tačiau norisi naujų iššūkių, tad sako neatmetantis galimybės išbandyti ir kitas meno rūšis.
„Dabar išgyvenu svarstymų laikotarpį, galvoju, kas toliau. Nesinori ilgai užsibūti vienoje vietoje, ypač kai man tik 22-eji. Būtų įdomu išmėginti save kaip kino aktorių ir modelį, įvertinti, kaip sektųsi šokti kituose teatruose, galbūt – ir užsienyje. Vis dėlto pasitraukti iš šokio norėčiau tik tada, kai jausiuosi patenkintas tuo, ką nuveikiau. Kol to nepajusiu, šoksiu toliau.“
Varžytis su savimi
Šokis Deividą lydi nuo vaikystės. Būdamas dar visai mažas mėgdavo kartu su seneliais Palangoje žiūrėti laidą „Duokim garo!“ ir judėti muzikos ritmu. Įžvalgūs seneliai talentingą anūką nuvedė į sportinių šokių mokyklą, ten jam sekėsi – buvo nedrovus, kaip kiti vaikai, ir iš prigimties lankstus. Visgi aplinkybės privertė persikelti į Vilnių, čia pradėjo lankyti Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių (mokytojas Aleksandras Semionovas). Baigęs mokslus buvo pakviestas į Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto trupę.
Baletas šokėją labiausiai žavi sudėtingumu. „Vienu metu scenoje turi įdarbinti ir kūną, ir protą. Fizinis krūvis, sportinis azartas, meninė kūryba – visa tai labai patinka. Visada mėgau knygas, filmus, kurie sukelia ypatingus jausmus. Ir man labai svarbu, kad žiūrovas pajustų personažų emocijas. Kiekvienu judesiu, dialogu stengiuosi kuo labiau įsijausti į veikėją. Perteikti jį kuo džiaugsmingiau, kai viskas gerai, ar kuo liūdniau, kai nutinka kas nors tragiško.“
Deividas, pasirodydamas net trumputėse operečių ar operų masinėse šokio scenose, siekia, kad vaidmuo būtų ryškus ir įsimintinas. Žiūrint į jį scenoje atrodo, kad tai lengvai pavyksta ir jis itin pasitiki savimi, tačiau iš tiesų jam kiekvienas vaidmuo – išbandymas. „Kai pradėjau šokti, kovojau su didele scenos baime. Ją skatino nepasitikėjimas savimi. Baisu pagalvojus, kad scenoje galiu užsigalvoti, tarkime, apie vieną žingsnelį, nors jis jau seniai atliktas ir reikia šokti toliau. Kiekvieną kartą nerimauju, vis dėto iki šiol viskas pavykdavo.“
Kritiką šokėjas priima ramiai ir jam įdomiau varžytis ne su kolegomis, bet su savimi. Su jais nesilygina, nes, kaip pats sako, tai yra beprasmiška: „Visada atsiras kas nors geresnis už tave, o kitas žmogus niekada neprilygs tau.“
Tapti tuo, ką vaidini
Deividas atvirauja, kad baleto pamokos vaikystėje atėmė daug laiko ir su draugais susibėgdavo retai, todėl būdamas vienas įprato gilintis į rūpimus dalykus, aiškintis, kodėl kas nors domina ar nedomina. Tokiu principu dirba ir kurdamas vaidmenis. „Atėjęs į repeticiją jau būnu išanalizavęs, kodėl būčiau toks, kaip mano personažas. Gyvenimiškos patirtys pasufleruoja, kaip reikėtų vaidinti. Patyriau nemažai dramatiškų situacijų, kai mane apgavo, išdavė ir pan. Prisimenu kurią nors iš jų, kai jaučiausi panašiai, ir pritaikau. Scenoje tampu tuo, ką vaidinu. Dažnai pagaunu save, kad nusisukęs nuo žiūrovo vaidinu toliau, neatsipalaiduoju.“
Šokėjui artimesni, kaip pats įvardija, niūresni vaidmenys. Paklausus – kodėl, atsako jais labiau tikintis. Tiek gyvenime, tiek scenoje jis labai nemėgsta veidmainystės ir nejaukiai jaučiasi bendraudamas su žmonėmis, kurie vien iš reikalo apsimeta esą draugiški ir malonūs. „Pozityvumas ne visada tikras, nuoširdus, o tai, kas kyla iš liūdesio, negatyvių potyrių, yra tikriau, nes paprastai žmogus nevaidina, kad taip jaučiasi“, – teigia šokėjas, pridurdamas, kad niūresnė būsena jam įprasta, nes tada tiesiog būna savimi.
Pasakodamas, kokius tokio tipo vaidmenis dar svajotų atlikti, pabrėžia, kad jam svarbu, ką įdomaus juos kurdamas galėtų nuveikti scenoje, kokią mintį norėtų išreikšti. Pavyzdžiui, norėtų suvaidinti šizofrenišką personažą, kai regi tai, ko nėra, tarsi su kažin kuo šoka, nors iš tiesų scenoje yra vienas, panašiai kaip filmo „Kovos klubas“ (Fight Club, 1999, rež. Davidas Fincheris) pabaigoje.
Įkūnyti kitokius veikėjus šokėjui padeda ir neįprasta išvaizda – dėl ligos neteko plaukų. Pradžioje itin sielojosi, kad nebegali pasipuošti klasikinio baleto šokėjui tinkamomis šukuosenomis, nors jas mėgo. Ilgainiui suprato, kad kūno pokytis atvėrė galimybę vaidinti kitaip, kurti savito tipažo personažus. Dabar šitai nori ne slėpti, o, priešingai, išnaudoti.
Įkvėpimo Deividas semiasi iš kino aktorių. Pateikia keletą pavyzdžių: Joaquinas Phoenixas tarsi nepersistengia judėdamas, bet daug pasako veido išraiškomis, tad iš šio aktoriaus mokosi, kaip „nedarydamas nieko, galėtų padaryti daug“; Leonardo DiCaprio puikiai atskleidžia savo personažus chaotiškose situacijose. Iš kino šokėjas skolinasi idėjų, kaip prikaustyti žiūrovų dėmesį, kurti įtampą.
O kalbai pasisukus apie autoritetus teatre, jis nurodo du mokytojus, padėjusius atrasti savitą vaidybos stilių. Vienas jų – aktorius Vaidotas Martinaitis: „Jis išmokė svarbaus dalyko – net ir spektakliuose, kuriuose publika sėdi tolėliau, reikia detaliai perteikti veikėjo charakterį.“ Antroji – A. Cholina, priminusi, kad žiūrovus reikia įtikinti tuo, ką jie mato, o scena yra tarsi langas, pro kurį jie stebi spektaklį. „Susidaro įspūdis, kad ji permato žmones kiaurai. Kartais net nejauku, nes pastebi tai, ko nepastebi kiti. Įžvelgia, ką sugeba žmonės. Atkreipiau dėmesį, kad ir kituose spektakliuose pasirenka tinkamus artistus. Žaviuosi A. Cholinos kuriama estetika, darbo etika – ji yra objektyvi ir orientuota į darbą. Man patinka nuoseklus, rimtas darbas, tada atsiskleidžiu geriausiai. Tą choreografė man ir suteikė Otelo vaidmeniu „Dezdemonoje“.“
Klasikinis baletas šiandien
Koks jaunosios kartos šokėjo požiūris į klasikinį baletą? „Ne viskas man priimtina, ką būtų galima vadinti baleto tradicija. Anksčiau jis buvo prieinamas išimtinai aukštuomenei, tokį požiūrį kartais jaučiu dar ir šiandien: eidami į teatrą žmonės save tarsi išaukština ir apskritai į meną žvelgia kaip į nišinį dalyką. Manau, teatras turėtų būti prieinamas visiems. Nereikia būti snobu ar kaip nors specialiai pasiruošti, kad kūrinį suprastum, viską turėtų atskleisti pats vaidinimas. Stengiuosi ne tik šokti, bet ir judesiais pasakoti istorijas, aiškiai perteikti mintis, emocijas. Dabar tai man svarbiausia. Nelabai mėgstu šokio spektaklių, kuriuose muzika – monotoniška, choreografija – lėta, mintis – sunkiai suprantama. Norisi atsitraukti nuo visiškai klasikinio baleto ir kurti vaidmenis panašiai kaip kine.“
Kai kuriuos klasikinio baleto elementus Deividas itin vertina, ypač vyrų šuolius. Jis žavisi balerūnais, kurie šoka tarsi nesiekdami žemės, o jų judesiai – lengvi ir gracingi. Vis dėlto priduria: nors žiūrovai mėgsta ir akrobatinius triukus, tarkim, suktukus ore, dabar jam pačiam įdomiau atlikti kiek paprastesnius judesius, svarbiausia, kad jie būtų elegantiški, derėtų prie muzikos.
„Pirmąsias sceninės elegancijos pamokas gavau M. K. Čiurlionio menų mokykloje iš mokytojo Aleksandro – jis rodydavo, kaip grakščiai judinti rankas. Nuo tada ieškau būdų įdarbinti visą kūną, kad judesiai įgautų lengvumo. Kaip pašokti į orą ir skrieti. Taip pat svarbu gebėti ypač elegantiškai pakelti balerinas.“
Paklaustas, kaip pasiekti tą lengvumą, Deividas šypteli ir tvirtai atsako, kad būtina nuolat daug dirbti ir neprarasti savikontrolės. Pavyzdžiui, jis mokosi įtempti ar judinti vieną raumenų grupę, kol likęs kūnas yra atsipalaidavęs.
„Nors judesiai atrodo lengvi, iš tiesų tokie nėra. Jiems atlikti reikia daug fizinių pastangų, nuolat kartoti. Nėra vieno metodo, kurį įsisavinus, viskas išsyk pavyktų, šokėjas baletu turi gyventi nuo mažens, kasdien treniruotis visą gyvenimą. Kaip tikras atletas. Baletu negali užsiimti bet kas, – tvirtina šokėjas ir priduria, kad turi save taip ištreniruoti, kad scenoje būtų lyg marionetė. – Pažįstamas boksininkas pasakojo, kad boksuotis pradedantys žmonės labai bijo mokytis gynybos, visaip dangstosi, užsimerkia, bet, nugalėję vidinį chaosą, pradeda elgtis ramiai ir viską stebėti šaltu protu, tada prasideda tikrasis darbas. Panašiai ir balete. Čia daug sporto. Net pavargęs turi mokėti lengvai judėti. O šokti tarsi sulėtintame filme – didžiausia siekiamybė.“
Šis straipsnis pirmą kartą spausdintas „Nemuno“ žurnale (2024, Nr. 8).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.
