…o paskui, anot prancūzų, ši „lengvabūdė operos sesuo“ pasikvietė kitus muzikos žanrus, ir dabar, (konkrečiai, liepos 5-6 dienomis), festivalis „Operetė Kauno pilyje“ kauniečiams vėl pristato operą. Penktadienio vakarą žiūrovai gėrėjosi specialiai XXIII tarptautiniam festivaliui prie pilies pastatyta Giacomo Puccini, kurio mirties 100-ąsias metines šįmet mini pasaulis, jautriausia opera „Madam Baterflai“. O šį, šeštadienio, vakarą festivalyje prie Kauno pilies skambės gražiausių verizmo operos melodijų gala koncertas.
Prisiminti jau į trečią dešimtmetį įkopusio išskirtinio tarptautinio kultūros renginio ištakas naujienų portalas paprašė vieną iš šio tradicinio festivalio rengėjų – Kauno valstybinio muzikinio teatro solistę Laimą Kuzmickaitę – Milašienę.
– Kam kilo idėja rengti tokį festivalį, ir kaip Jūs, vienintelė moteris, atsidūrėte šalia ryžtingai nusiteikusių kurti skambančią šventę visam Kaunui jo organizatorių?
– Atsakymas čia labai paprastas: esame kurso draugai su solistais, kažkada įkūrusiais „Baritonų trio“, kuris važinėjo po Lietuvą, daug koncertavo. Ir tikriausiai, vien koncertų šiems solistams nepakako, – norėjosi imtis kažko sudėtingesnio, reikšmingesnio, kas taptų tradiciniu kultūros įvykiu.
Kai jie sumanė rengti festivalį, pasikvietė mane į komandą, nes organizacinio darbo, patikėkite, panašiais atvejais labai daug kiekvieną kartą būna. Kadangi su baritonais esame buvę kurso draugai, tai sutarti ilgai netruko. Darbas kartu scenoje, didelė patirtis leido įsitikinti, kad esame idėja bei vienas kitu tikintys bendraminčiai, kai drauge tenka ir problemas spręsti, ir svajoti, planuoti, kaip festivalis turi atvykti, kokią programą tais ar kitais metais kauniečiams nemokamai pristatyti.
Aišku, kartais būna ir ginčų, bet juk ginčijasi ne vien menininkai, kai prireikia išsiaiškinti, ką geriausia sutartinai nuveikti. Mūsų atveju, – kokią renginio kryptį plėtoti, ką kviesti į programą ir panašiai. Bet iki didelių nesutarimų niekada nebuvome priėję. Todėl žiūrovai visada mato tik gerą mūsų visų – tiek organizatorių, tiek programos kūrėjų bei atlikėjų – bendro darbo rezultatą.
– O pati festivalio idėja „kuo alsavo“ iš pradžių, ar jai pakako, tarkim, organizatorių noro populiarinti operetę, tuo pačiu – ir Kauno valstybinį muzikinį teatrą, dažnai pavadinamą operetės lopšiu?
– Imdamiesi organizavimo, mes turėjome daug entuziazmo ir energijos. Tikiu, kad šito nestokojama ir dabar. Taip, pradžia buvo operetė. „Baritonų trio“ netgi surengė tarptautinį konkursą „Operetė – mano meilė“, kurį laimėjo solistas Laimonas Pautienius (baritonas). Paskui, įvertinus visas organizacines pastangas bei kaštus, nuspręsta to konkurso atsisakyti, nes reikėjo labiau koncentruotis į pagrindinius festivalio renginius.
Pradinės mūsų idėjos esmė buvo aiški – visiems pasistengti, kad atėję į festivalio renginius žmonės džiaugtųsi, žvelgdami į šventinę sceną, girdėdami nuostabius klasikos kūrinius, kad gėrėtųsi šokiais. Tarsi teatre, į kurį gal ne kiekvienas gali nueiti.
Norime, kad visi pajustų bendrystę, turėdami progą šioje istorinėje vietoje prie Kauno pilies ypatingai atšvęsti valstybinę šventę – Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Todėl iš karto mes įregistravome ir savo renginį bei pagrindinę jo datą – liepos 6-ąją, kad per Mindaugines prie pilies nevyktų joks kitas renginys.
Dabar jau ne vienerius metus matome, jog daug kas festivalio vakarą ateina būtent prie Kauno pilies giedoti Tautišką giesmę. Žinoma, nemažai kauniečių ją gieda gal kur nors kitur, gal – arčiau savo namų. Tačiau tokia didelė Lietuvos valstybės himno giedotojų minia mūsų mieste susirenka tik čia, muzika alsuojančiame slėnyje, pilies amfiteatre. Būtent, festivalio „Operetė Kauno pilyje“ metu.
– Minią „laimite“ ir tuo, kad Jūsų festivalis – nemokamas..?
– Na, taip, mes iš pat pradžių girdėjome siūlymų rengti mokamus koncertus prie pilies, bet pasakėme: ne, taip netinka. Pažadėjome, kad mūsų festivalyje bilietų nebus, jis – tik nemokamas. Nesvarbu, kur bevyktų: ar prie pilies, ar kitose Lietuvos vietose, kurių kasmet vis daugiau aplanko „Operetė Kauno pilyje“.
Žinoma, be rėmėjų, be ištikimų festivalio mecenatų (Rakauskų šeimos), be festivalio globėjos (Kauno miesto savivaldybės) sunku būti tokio pažado laikytis. Todėl reiškiame nuoširdžią pagarbą ir dėkingumą visiems festivalio „Operetė Kauno pilyje“ rėmėjams, jau trečią dešimtmetį keliaujantiems su mumis smagia operetės dvasia.
– Ar galėtumėte išskirti bent keletą reikšmingiausių festivalio istorijoje momentų?
– Būtų sunku, nes kiekvienas mūsų renginys, tikiu, tampa reikšmingas ir įsimintinas pirmiausia tiems, kurie jį aplanko. Tačiau, apžvelgiant „Operetė Kauno pilyje“ istoriją, kuri prasidėjo 2002 metų liepą, verta paminėti, kad jau pirmasis festivalis susilaukė nemažo žiūrovų susidomėjimo. Antrajam festivaliui ypatingą tarptautinį skambesį suteikė gausus svečių būrys iš Vengrijos, Čekijos, Ukrainos, Rusijos. Nuo trečiojo festivalio, kuris prasidėjo Europos aukštųjų mokyklų studentų simfoninio orkestro koncertu Muzikinio teatro sodelyje, o paskui muzikinis veiksmas persikėlė prie Kauno pilies, gimė tradicija vieną vakarą paskirti svečiui. Tąsyk festivalyje apsilankė viešnia – opera.
Ketvirto festivalio „svečiu“ buvo baletas (kaip tik tada buvo minimas Lietuvos baleto 80-metis). Penktasis festivalis pasklido po gražiausias Kauno vietas, – Rotušę, Muzikinio teatro sodelį, Kauno pilies prieigas, apsilankė ir Druskininkuose. Tąkart minėjome W. A. Mocarto 250-ąsias gimimo metines, tad vieno koncerto programoje skambėjo šio kompozitoriaus muzika, o festivalio svečias buvo kino muzika. Kitais metais – neapolietiška daina, paskui – ispanų operetė sarsuela.
Aštuntasis festivalis vyko 2009-aisiais, kai buvo plačiai švenčiamas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis, tad prie Kauno pilies skambėjo ir renginyje „viešėjusi“ lietuvių muzika. Į programą gražiai įsipynė specialiai festivaliui kompozitorės Vaidos Striaupaitės – Beinarienės sukurta simfoninė poema „Protėvių laiškai“. Devintajame festivalyje apsilankė prancūzų muzika, dešimtajame – vėl dalyvavo ankstesni „Operetė Kauno pilyje“ svečiai.
2012-ieji buvo išskirtiniai metai festivalio istorijoje, nes sukaupus patirties bei ryžto, įgyvendinta svajonė – parodyti prie pilies operetės spektaklį. Pirmajai premjerai pasirinktas „Karaliaus antrininkas“ (pagal lenkų kompozitoriaus Tadeuz Dobrzanski operetę „Karaliaus ložė“). 2013-aisiais, kai festivalis minėjo italų operos genijaus Giuseppe Verdi 200-ąsias gimimo metines, kompozitoriaus garbei liepos 6-ąją prie Kauno pilies skambėjo jo sukurta muzika.
2014-aisiais festivalis išplėtė ne tik koncertinių programų įvairovę, bet ir renginių dislokaciją bei trukmę (nuo gegužės – iki rugsėjo). Akcentu tapo V. Striaupaitės – Beinarienės ir Sauliaus Šiaučiulio operos – misterijos „Karūnos kelias“ pastatymas Kauno pilies prieigose. Sekančiais metais festivalyje buvo paminėtas Lietuvos profesionalaus baleto 90-metis. Ir vėliau festivalis pateikė savo gerbėjams nemažai įspūdingų potyrių, intriguojančių susitikimų su garsiais muzikos kūrėjais bei atlikėjais iš įvairių pasaulio valstybių. Kai kurie „Operetę Kauno pilyje“ aplankė ne po vieną kartą.
– Šis festivalis, nepaisant išsiplėtusios jo „geografijos“, vis tiek neatsiejamas nuo miesto, kuriame užgimė, taip pat – ir nuo Kauno valstybinio muzikinio teatro?
– Žinoma, jau minėjau, kad Kauno savivaldybė, mūsų globėja, padėjo ir toliau padeda organizuoti renginį. Visų pirma tuo, kad pasirūpino žiūrovais, per keletą metų įrengusi puikų amfitea trą pilies slėnyje. Tai dabar kauniečiams bei jų svečiams nebereikia nepatogiai sėdėti ant šlaitų (kaip buvo iš pradžių), norint stebėti tai, kas vyksta festivalio scenoje.
Muzikinis teatras – mūsų festivalio partneris, iš kurio perkame kūrybinį produktą, kai rengiame programą. Pavyzdžiui, šiemet joje dalyvauja ir iš Japonijos pakviesti solistai, o sukurti specialiai festivalio scenai G. Puccini operos „Madam Baterflai“ pastatymą buvo rimta užduotis Kauno muzikinio teatro pajėgoms. Ir ši užduotis puikiai atlikta.
Šįmetis, XXIII festivalis „Operetė Kauno pilyje“ savo pagrindinius renginius prie pilies paskyrė pasauliniu mastu minimoms ryškiausio italų verizmo (itališkai verisma, iš vero – tiesa) atstovo kompozitoriaus Giacomo Puccini 100-oms mirties metinėms, tačiau minima ir kita, Lietuvos kultūrai reikšminga data, kokia?
2024-ieji – Lietuvos teatro dailininko Liudo Truikio gimimo 120-osios gimimo metinės. Organizuojant festivalį, buvo pasirengta ir šio iškilaus menininko, beje, dirbusio mūsų teatre, kūrybos pristatymui. Menininkas kūrė scenovaizdį įvairių žanrų spektakliams, bet labiausiai mėgo kurti operai ir tapo itin ryškia Lietuvos operos istorijos dalimi. 1936-aisiais jo sukurti Valstybės teatre (šiandien tai – Kauno valstybinis muzikinis teatras) pastatytos A. Račiūno operos „Trys talismanai“ scenovaizdžiai buvo įvertinti ir tarptautiniu mastu, – 1937 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje „Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime“ L.Truikys buvo apdovanotas Garbės diplomu už šios operos dekoracijų maketą.
Jo garbei šiandien skiriama žinomo videomenininko Arvydo Strimaičio vaizdo ekspozicija „Scenovaizdžio alchemikas: Liudui Truikiui 120“, parengta bendradarbiaujant su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės bei Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejais. Pristatomi scenografijos ir kostiumų eskizai, L. Truikio sukurti Kauno ir Vilniaus scenoms. Vaizdo ekspoziciją numatyta transliuoti ir prieš „Operetė Kauno pilyje“ šiemetinius renginius bei jų pertraukų metu.
Žiupsnelis statistikos: nuo 2002-ųjų liepos festivalis „Operetė Kauno pilyje“ žiūrovams pristatė 140 koncertinių programų, skambėjusių daugiau nei 300 valandų. Jose dainavo 430 dainininkų (tarp jų – 55 užsienio atlikėjai iš 22 šalių). Koncertus dirigavo 41 Lietuvos bei kitų valstybių dirigentas. Buvo atlikta daugiau nei pusantro tūkstančio skirtingų kūrinių…
