Beje, tą patį antradienį, kai Kauno taryba, kurioje kauniečių labui darbuojasi 41 išrinktas savivaldybės politikas, 25-iems iš jų balsavus už, o 7 -iems – prieš bei 7-iems – susilaikius, priėmė sprendimą: paminklas bus, žurnalistai pakalbino ir A. M. Brazausko gimtųjų Kaišiadorių gyventojus.
Kažkodėl nė vienas iš kalbintųjų šio miesto gyventojų nepritarė paminklo Kaune idėjai. O daugiau nei pusė jų sakė, kad ir Kaišiadoryse tokio paminklo nereikia. Atseit, yra Kaišiadoryse A. M. Brazausko vardu pavadinta gimnazija, yra dar vienas kitas jo atminimą įamžinantis akcentas, – ir gana.
Kauno savivaldybės tarybos narys Kazimieras Rimeikis iš valdančiajai daugumai nepriklausančios frakcijos (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos) per posėdį pasiūlė Brazausko vardu pavadinti tiltą, nes šis asmuo buvo tarsi tiltas tarp dviejų Lietuvų – sovietinės ir nepriklausomos. Šis pasiūlymas mero ir „pritariančiojo balso“ – valdančiosios „Vieningo Kauno“ frakcijos – nesudomino.
Kita minėtos frakcijos narė – Audronė Jankuvienė mėgino atkreipti politikų dėmesį į pavasarį Kauno savivaldybės tarybos patvirtintas Skulptūrų ir paminklų statymo bei nukeldinimo Kauno miesto viešosiose vietose taisykles. (Apie tai, kad šios naujos taisyklės nepanaikino prieštaravimų tarp skirtingų reikalavimų, taikomų statant paminklus, yra skelbęs ir naujienų portalas „Kas vyksta Kaune“).
A. Jankuvienė: paminklai Kaune statomi pažeidžiant nustatytą tvarką?
„Gegužę priimtos taisyklės neįpareigojo visų paminklų projektinių pasiūlymų derinti su Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo darbo grupe, jeigu norima įamžinti krašto istorijai ir kultūrai nusipelniusių asmenų atminimą, svarbią istorinę datą ar įvykį.
Nėra įpareigojimo derinti pasiūlymus su Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriumi, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriumi. Griežtesni reikalavimai taikomi tik jei iniciatorius paminklą ar skulptūrą norės pastatyti savo iniciatyva ir iš savo lėšų.
Naujos taisyklės suteikė teisę savivaldybės tarybai inicijuoti paminklo ar skulptūros statymą iš biudžeto lėšų, ir tuomet kai kurios nuostatos netaikomos. Kitaip tariant, tarybai inicijuojant paminklo A. M. Brazauskui statymą, projektas nebus derinamas nei su minėta darbo grupe, nei su Dailininkų sąjungos skyriumi.
Konkursą ir pastatymo darbus organizuos savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyrius, ir nuo jo priklausys, kokius ekspertus ar specialistus jis pasitelks arba ne. Dėl to nepritariau iniciatyvai statyti paminklą Brazauskui savivaldybės tarybos iniciatyva”, – teigė A. Jankuvienė iš 4 narius Kauno miesto taryboje turinčios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos.
Paminklokūros procesas nėra aiškus
…ir taip yra ne vien Kaune.
Anot paminklų pastatymo aplinkybes ( kam jie skirti, ką įamžina) nagrinėjančios mokslų daktaro disertacijos autorės Viktorijos Rimaitės – Beržiūnienės iš Vilniaus universiteto, dalyvavusios LRT radijo laidoje antradienio vakarą, „paminklas yra tam tikras įvaizdinimas, materialios formos suteikimas idėjoms. Tai nėra užkėlimas ant pjedestalo ir nėra geresnė atminimo įamžinimo forma nei vardo suteikimas gatvei, įstaigai, arba kitoks pagerbimas“.
Mokslininkės, kurios specializacija – lyginamoji politika ir politinė sociologija, o taip pat – politinė teorija, teigimu, atminties bendruomenė gali skirtingai vertinti ir žmones, ir įvykius. Lietuvoje daugiausia pastatytų paminklų – partizanų vadams, laisvės kovotojams.
„Neįmanoma parengti sąrašo, į kurį pažvelgus, būtų aišku, kam reikia paminklo, kam – ne. Lietuvoje pastaraisiais metais daugiau kalbama, kokius paminklus reikia nugriauti, o paminklokūros procesas dažnai lieka neaptartas, neišdiskutuotas.
Dėl vieno ar kito paminklo kylančios diskusijos parodo, kad ne politikai turi nulemti jo likimą. Neabejotinai reikia į paminklokūrą įtraukti visuomenę, žinoma, – ir specialistus, profesionalus“, – kalbėjo dr. V. Rimaitė – Beržiūnienė.
Kauno savivaldybės tarybos narės A. Jankuvienės nuomone, „vertindami Brazausko reikšmę atkurtos nepriklausomos Lietuvos istorijoje, visi esame labai subjektyvūs. Nes visi vienaip ar kitaip išgyvenome šį laikotarpį, turime skirtingų patirčių. Subjektyvumas neišvengiamas.
Kuris iš šio laikotarpio – A. M. Brazauskas, V. Adamkus, V. Landsbergis, D. Grybauskaitė – galėtų reprezentuoti šios atkurtos valstybės epochą, objektyviai įvertinti, pasverti būtų galima tik iš laiko perspektyvos.(…) Motyvas, kad kitais metais sukanka 15 metų, kai mirė A. Brazauskas, ar kad jis esą pasakė, o gal atvirkščiai, nesutiko, yra per menkas pretekstas įamžinti jo atminimą“, – savo apsisprendimą nepritarti projektui, paaiškino A. Jankuvienė.
Kauno meras V. Matijošaitis: gerbiu šį vyrą…
Antradienio vakarą LRT žinių laidoje Kauno meras dar taip argumentavo savo idėją dėl paminklo A. M. Brazauskui: „Gerbiu šį vyrą, – jis gerai suprasdavo, ko nori verslas“. Belieka pridurti, kad tas „supratimas“ kaip tik sutapo su laikotarpiu, kai per Lietuvą praūžė „liaudies turto“ privatizacija. Tačiau ji į daugelio laisvos šalies piliečių atmintį įsirėžė „pakoreguotu“ pavadinimu – prichvatizacija.
O po jos visuomenė susisluoksniavo į „gerai prasisukusius“ ir į nieko nepešusius. Bet tikriausiai, kitaip ir negalėjo būti. Kažkas viską prarado, patikėjęs praturtėjimo perspektyva, kuria atneš EBSW koncernas, „Sekundės bankas“ ar kitaip pasivadinusios apsukriųjų grupuotės.
Žinoma, kai kam pasisekė milijonus susikrauti, vėliau apie savąjį verslo startą pasakojant legendą „auginom gėles ir pardavinėjom“. Tačiau nutylint tikras istorijas apie riziką, kyšius ar didelį vargą, patirtą pačiam ar samdiniams vežiojant per valstybių sienas parduoti metalus, kitokią kontrabandą…
Tiek to, nesigilinkime, yra kaip yra. Juolab, kad bene viena iš pirmųjų verslininko V. Matijošaičio paminklinių idėjų, kai tik jis atėjo į municipalinę politiką, ir buvo verslo pagerbimas. Ne kuo kitu, o bent keliais paminklais Žaliakalnyje. Tiesa, kai kurios įmonės, kurių pavadinimai ten iškalti akmenyje, jau senokai bankrutavo, „virto prisiminimais“.
Galbūt taip vadinamoje Verslo alėjoje šalia Kauno apskrities viešosios bibliotekos nuo šiol pritiktų stovėti ir naujai akmeninei skulptūrai? Bet ne, Kauno, kažkada laikinai pavadavusio Lietuvos sostinę Vilnių, dabartinis meras vis tiek tebemato Istorinės prezidentūros kiemelį tinkamiausia erdve A. M. Brazausko atminimo įamžinimui, tarpukario prezidentų skulptūrų kaimynystėje.
Tačiau meras dar žada susimylėti ir leis visuomenei pareikšti savo nuomonę tuo klausimu…o paskui padarys „kaip reikia“?
