Daugelio šalių didieji miestai (gyventojų skaičiumi – pirmasis bei antrasis) konkuruoja tarpusavyje. Ne išimtis ir Vilnius bei Kaunas. Tačiau dešimtmečiams prabėgus nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, vilniečių požiūris į kauniečius (bei atvirkščiai) jau pakitęs. Nors finansų atžvilgiu, savaime aišku, sostinės padėtis kur kas geresnė nei Kauno, ir galimybių pasiūla Vilniuje didesnė, tačiau buvusio priešiškumo tarp skirtingų savivaldybių gyventojų tikrai mažiau belikę. Seniai įsitikinta, kad kur kas geriau vieniems į kitus žvelgti kaip į kaimynus. Gerus kaimynus, kurie greičiau ras, kas juos vienija, nei kas skiria…
Planuotas suartėjimas
Naujienų portalas „Kas vyksta Kaune“ savo skaitytojus jau informavo, kad praėjusiais metais vos trys kauniečiai sugalvojo į miesto savivaldybės vadovus kreiptis per peticijas, pasinaudoję teise išdėstyti raštu, tam tikra forma, savo asmenines ar nemažą dalį visuomenės jaudinančias problemas. Bet visos trys peticijos nebuvo pripažintos peticijomis, nes neatitiko tam tikrų tokiems dokumentams keliamų reikalavimų.
Žinoma, yra ir kitokių kelių gyventojams būti išklausytiems miesto valdžios rūmuose, tik ar šiems pernykščiams (ne)peticijų autoriams vėliau bekilo minčių jais žengti ir rūpimą temą toliau vystyti, atkreipiant į ją savivaldos (įsiklausykime, kaip patikimai tai skamba) dėmesį, nežinia. Apie tai Kauno miesto savivaldybės 2023 metų veiklos ataskaitoje neužsiminta. O gaila, nes vienas iš išdėstytų klausimų, kurį siūlyta Kauno savivaldybei spręsti, buvo aktualus tikrai nemažai daliai kauniečių. Tų, kurie dažnai ar retsykiais keliauja į Lietuvos sostinę Vilnių darbo arba kitokiais reikalais.
Nuo praėjusių metų balandžio prasidėjusios naujos miesto savivaldybės tarybos kadencijos iki 2023-ųjų pabaigos įvyko 3 Peticijų komisijos posėdžiai. Svarstytos trys peticijos taip ir netapusios peticijomis. Tarp komisiją pasiekusiųjų bene aktualiausias daliai kauniečių (taip pat ir vilniečių), tikėtina, buvo Mariaus Kučinsko kreipimasis dėl Vilniaus ir Kauno viešojo transporto sistemų sujungimo.
Kaip siūlyta tai padaryti, „Kas vyksta Kaune“ paskelbti negali, nes į viešumą transporto sistemų siūlomo jungimosi detalės nepateko.
Tačiau galime p. M. Kučinskui priminti, kad dar 2002 metų balandį buvo sudaryta darbo grupė „Vilniaus ir Kauno miestų savivaldybių bendradarbiavimo sutartyje numatytiems tikslams įgyvendinti“. Tai grupei vadovavo tuometinis miesto tarybos narys Giedrius Buinevičius, vėliau tapęs savivaldybės administracijos direktoriumi, dar vėliau – verslininku, užsiimančiu NT plėtra Kauno centre ir kitose vietose. Darbo grupė nutarė „Vystyti miestų suartinimo idėją…“
Kiek vėliau, 2003 metų spalį, parengtame Vilniaus ir Kauno dvimiesčio strateginio plano projekte buvo užfiksuotas toks abiejų savivaldybių įsipareigojimas: „Įdiegti naują, šiuolaikinę bilietų sistemą, galiojančią dvimiesčio aptarnavimo zonoje, naudojantis visomis viešojo transporto rūšimis“. Visa tai tikėtasi įgyvendinti 2005 – 2010 metų laikotarpiu.
Bet dvimiesčio projektas realybe taip ir netapo
Vargu, ar kada nors ja taps vis stiprėjančios atskirų savivaldybių konkurencijos fone – ar maža kas ką rinkėjams viešai pažada (o ypač prieš rinkimus) ir netrukus pamiršta. Pažadų dalinimas politikams labai būdingas, juolab, kad jie tiki, jog rinkėjų „atmintis trumpa“.
Nors seniai, iki diskusijų dėl dipolio užgimimo, o dabar dar daugiau, matome Vilniaus ir Kauno „suartėjimo“ ženklų. Pirmiausia – žvelgdami į pilnus keleivių traukinius ar autobusus, kasdien kursuojančius tarp dviejų didžiųjų šalies miestų.
Miestai keičiasi menininkais, festivalių dalyviais, parodų rengėjais, akademinės bendruomenės atstovais, įvairiais kultūros bei sporto renginiais. Tiesa, bendri abiejų (Vilniaus ir Kauno savivaldybių) tarybų posėdžiai jau seniai neberengiami. Nors dabar gal retsykiais neformalioje aplinkoje susitikę miestų „savivaldybininkai“ ir padiskutuoja kokiais geresnės infrastruktūros „savoje parapijoje“ kūrimo klausimais, kas žino? Taip sakant, iki projektuotos miestų „jungties“ nepriartėdami.
Tik kas iš to, tarkim, gyventojui?..
…pateikusiam Kauno savivaldybei peticiją – nepeticiją, jeigu ir toliau du didieji Lietuvos miestai konkuruoja tarpusavyje, atskirai spręsdami abiem vienodai savo pobūdžiu reikšmingas problemas? Žinoma, niekas jam, aukštosios mokyklos absolventui, deja, baigusiam ne šiuo laiku paklausias inžinerines studijas, nedraudžia, neradus darbo Kaune, įsidarbinti Vilniuje.
Tačiau sostinėje dirbdamas ir besinaudodamas viešuoju transportu, kaunietis neturėtų stebėtis (ar piktintis), kodėl čia „nekotiruojamas“ jo gimtajame Kaune įsigytas bilietas, kasdien praverčiantis važiuojant į traukinių stotį. Tarp kitko, svetimame mieste dirbančio gyventojo pajamų mokesčiai patenka į savivaldybės biudžetą to miesto ar rajono, kuriame deklaruota asmens gyvenamoji vieta…
Kažkaip sunku šiandien įsivaizduoti, kaip prieškarinis Kaunas sugebėjo per nepilnus metus pastatyti Sporto halę Ąžuolyne. O dabar tenka darbuotis dešimtmečius, sumanius įgyvendinti kur kas lengvesnę užduotį. Mūsų aptariamu atveju ir 20 metų – per trumpas laikas Kaunui bei Vilniui išspręsti bent viešojo transporto sistemų jungties problemą.
Kadangi ne taip paprasta miestų valdžioms – viešojo transporto įmonių savininkėms – sutarti dėl gyventojų gerovės. Neabejoju, kad politikams bei savivaldybių tarnautojams tikrai nesunku sugalvoti galybę rimtų pasiteisinimų, kodėl to nedaroma. Tik kažkodėl jiems būtų pravartu prisiminti ir seną posakį: „kas nori dirbti, ieško priemonių, kas nenori – priežasčių“.
