Šiuo žodžius žinomas architektas ir visuomenininkas pasakė Kaune, Žemės ūkio rūmuose (ŽŪR), vykusioje Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) XXVII ataskaitinėje Generalinėje Asamblėjoje.
Šiame renginyje aptartos pagrindines miškininkystės sektoriaus problemos, pritarta net 3 rezoliucijoms: dėl kompensacijų tvarkos savalaikio atnaujinimo, žvėrių daromos žalos miškui mažinimo ir įsikūrimo savo miško valdose galimybių atvėrimo. Taip pat aptarta sanitarinė miškų būklė Lietuvoje, diskutuota ir apie būtinus priimti sprendimus kitais aktualiais klausimais.
LMSA pirmininkas dr. Algis Gaižutis pastebėjo, kad 2023–ieji buvo išties darbingi. Teko ne tik aktyviai įsitraukti į Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano tobulinimo procesą, dalyvauti AM Miškų konsultacinėje taryboje, bet ir nemažai nuveikti atstovaujant šalies miškininkus ir tarptautinėje arenoje svarstant ES Žaliojo kurso realizuojančius teisės aktus.
Privačių miškų šeimininkai jau ne vienerius metus kalba apie iššūkius, su kuriais jie susiduria: miškuose siaučia žaladariai vabalai, įdiegta aibė aplinkosauginių apribojimų, auga biurokratinė našta ir kt. Dėl to miškininkai atvirai kalba, kad jie jau nebesijaučia šeimininkais savo valdose. Viena iš asamblėjoje priimtų rezoliucijų kaip tik akcentavo galimybę įsikurti nuosavame miške.
„Būtina sudaryti sąlygas kurtis miško valdose. Taip būtų skatinamas kuo įvairesnis daugiatikslis miškų panaudojimas, o žmogus galėtų kurti ir puoselėti kraštovaizdį. Tokiu būdu jis didintų ir savo miško vertę“, – pažymėjo dr. A. Gaižutis.
Apie tai, kad turėtų būti suteikiama daugiau laisvės norint įsikurti nuosavame miške, kalbėjo ir žymus architektas Algirdas Kaušpėdas. Jis priminė, kad jau nuo seno lietuviai brangino ir puoselėjo savo žemę, o tarpukariu, kariams savanoriams už tarnybą buvo duodama žemė. Istorikai neabejoja, kad vykdyta žemės reforma prisidėjo prie 1919-1920 m. Lietuvos valstybingumo išsaugojimo. Pasak architekto, Lietuva turi toliau išlikti šalimi, kurioje ne tik gera gyventi, bet ir ją mūsų piliečiai iškilus pavojui drąsiai stotų ginti.
„Esame laisvi žmonės, pasukome šiuo keliu, todėl natūralu, kad žmonės nori laisvai tvarkyti savo žemę. Ryšys su gamta – vienas iš esminių lietuviškosios tapatybės elementų. Tai yra šalia valstybinės kalbos, bendros kultūros ir istorijos. Buvimas gamtoje ar šalia jos yra laikoma viena iš gero gyvenimo sąlygų. Mes turime ieškoti sprendimo, kuris būtų palankus ir gamtai, ir žmogui“, – sakė A. Kaušpėdas.
Jis priminė Kuršių nerijos istoriją, kai miškais apaugusį pusiasalį XVII a. buvo iškirstas karo reikmėms. Dėl to ne vienas Kuršių nerijos kaimas buvo užpustytas smėlio, o tik vėliau, XVII-XIX a. žmonių pastangomis Kuršių nerija buvo vėl apželdinta miškais. O nuo 2000-ųjų Kuršių nerija įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
„Turime nuostabų pavyzdį – Kuršių neriją, nes ten visi miškai yra pasodinti. Aš Lietuvą matau kaip kultūrinio kraštovaizdžio vietovę. Kaip tai padaryti? Paprastai, tereikia į miškus įleisti lietuvį. Mes miške matome ne tik kietmetrius, mes čia norime kultūringai leisti laiką, poilsiauti.
Pradžiai būtų puiku turėti galimybę bent poilsio namelį pasistatyti savo miško žemėje. Skandinavijoje tam praktiškai nėra jokių apribojimų, tereikia susitarti su vietos bendruomene. Kas keliavo Švedijoje, Norvegijoje, tikrai galėjo pastebėti, kad miškuose stovi kabinos, skirtos poilsiui. Kodėl mano senelis Lietuvoje, viduryje miško, galėjo pasistatyti sau namelį, o aš nebegaliu? Kas atsitiko?“, – surasti atsakymą su bendraminčiais bandė architektas A. Kaušpėdas.
Jis neabejojo, kad mūsų šalyje užteks vietos visiems miškams: ūkiniams, saugoms teritorijoms, rezervatams. Ir dar pabrėžė, kad keldamas šią iniciatyvą, jokių asmeninių užmačių neturi: „aš jau viską pasistatęs, gyvenu Girijos kaime (Vilniaus r.) turiu kelis kaimynus, ir čia visi jaučiamės fantastiškai. Šalia – miškas, ežeras, tvenkiniai, susikūrėme sau kampelį, kuriame gera būti. Noriu visiems palinkėti kurti pergalingą Lietuvą kartu“, – kalbą įkvepiančiais žodžiais užbaigė A. Kaušpėdas. Architektas sutiko tapti LMSA ambasadoriumi, pažadėjo aktyviai bendradarbiauti, kad „drauge būtų nemažai gero nuveikta“.
Žemės ūkio rūmų direktorius Sigitas Dimaitis džiaugėsi, kad LMSA yra aktyvi ŽŪR narė jau daugiau kaip 30 metų. „Esate gausi ir aktyvi bendruomenė, kuria didžiuojamės. Jūsų sektorius susiduria su tikrai daug sunkumų. Nuolat kalbama, kad privati nuosavybė neliečiama, bet miškų ir žemių savininkai ne taip jau retai būna pastumiami į šoną. Tačiau matant jūsų susitelkimą ir nusiteikimą bendradarbiauti, akivaizdu, kad įveiksite visas problemas“, – kalbėjo S. Dimaitis.
