Daugelis kauniečių gerai žino miesto centre, K. Donelaičio gatvėje, nuo 1990 m. veikiantį legendinį barą romantišku pavadinimu „Mažasis Paryžius“.
Tačiau mane domino ne bohemiško baro istorija (ji išties marga) o jo savininko Beno Fainšteino (77 m.) kūryba iš to ką daugelis išmeta į šiukšlių dėžę.
Apie tai niekas nerašė
Žinojau, kad Benas dirba porinėmis dienomis pasikeisdamas su žmona Zita. Kaip ir tikėjausi jį išvydau savo darbo vietoje, sėdintį už baro bei bendraujantį su dviem vyriškiais.
Pasisveikinus bei pasakius, kad noriu parašyti straipsnį apie jį, tiksliau apie jo kūrybą iš cigarečių pakelių blizgučių, Benas tik nusišypsojo.
„Buvo apie barą ir mane tų straipsnių, tačiau apie šį „mezgimą“ kažkaip dar niekas neparašė. Rašykit jei manote, kad kažkam bus įdomu tai skaityti“, – šypsojosi baro savininkas.
Žavi baro atmosfera
Kol jis aptarnavo kartu su manimi įėjusią lankytoją paskubomis apžvelgiau baro bei greta esančios nedidelės salės interjerą. Raudonai nutviekstoje patalpoje į akis iškart krito ant visų sienų kabantys begalė jo tapybos bei „megztų“ darbų, kažkiek primenantys gobelenus.
Kampe ant minkštasuolių jaukiai įsitaisiusi burkavo jaunuolių porelė. Paklausus kodėl jie pasirinko šį barą nedvejodami atsakė, kad tokios jaukios vietos, persmelktos menu bei Paryžiaus dvelksmu mieste daugiau niekur nerasi. Aptarnavus lankytojus pagaliau susėdome prie baro pokalbiui.
Toks vienintelis Lietuvoje
– Benai, kaip pats galėtumėte apibūdinti tai ką kuriate iš tų cigarečių blizgučių?
– Tai nieko naujo, pasaulyje jau seniai yra labai populiari meno šaka „menas iš šiukšlių“ arba, dar kitaip sakant, iš antrinių žaliavų. Tai yra daiktai kuriuos išmeta žmonės, o tokie išprotėję menininkai kaip aš juos prikelia antram gyvenimui. Tai yra tam tikras menas, priemonė, leidžianti pritraukti tiek visuomenės, tiek štai tokių kaip jūs žurnalistų dėmesį apie aplinkosaugos problemas.
– Esu skaitęs, kad Lietuvoje yra menininkė kuri panašiai kaip ir jūs kuria paveikslus iš plastikinių kokteiliams skirtų šiaudelių. Dar kiti renka ir kuria iš to, ką išmeta jūra. Dar kai kas iš įvairių nereikalingų daiktų kuria asambliažus. Kaip ir kodėl gimė ši mintis kurti meną, kaip daugelis tiesiog pasakytų, iš šiukšlių?
– Pradėjau juos kurti kažkur prieš 15 metų. Prieš tai daug metų tapiau, išleidau kelias eilėraščių ir novelių knygas. Tačiau tai atsibodo, tad po truputį ir pradėjau eksperimentuoti su tais cigarečių popieriukais. Pradžiai nelabai kas gavosi, dabar jau įvaldžiau techniką, sukūriau savitą stilių. Kiek žinau Lietuvoje kažko panašaus, iš tokios medžiagos niekas nekuria.
– Ar daug jau esate „numezgęs“ tokių darbų?
– Neskaičiavau, dešimtys, gal bus koks šimtas, o tapybos darbų dar daugiau.
Benas prisipažino, kad ėmėsi šio „mezgimo“ dar ir todėl, kad kai bare nebūna lankytojų ir neturi ką veikti, laiką tiesiog „užmuša“ šiuo pomėgiu.
Neretai lankytojų paklaustas ką jis atokvėpio valandėlę ten daro palinkęs prie baro, šypsodamasis atsako, kad mezga, nes yra… mezgėjas. Ir tame yra dalis tiesos.
Lankytojai neša maišais
Norint sukurti vieną nemažą darbą reikia šimto ar daugiau cigarečių pakelių, tiksliau blizgaus popierėlio jų viduje. Pradžioje juos rinkdavo pats, tačiau laikui bėgant sužinoję apie šį jo pomėgį pakelius pradėjo nešti ir lankytojai. Keletas jų net atnešė sukaupę namuose nemažą maišą.
Pats kūrybos procesas iš pirmo žvilgsnio nėra labai sudėtingas. Išėmus iš pakelio blizgantį popieriuką jis susukamos į plonas juosteles.
Vėliau jas išraičius pagal menininko fantaziją prisiuvamos prie nedidelių kartono gabaliukų. Kai jų susikaupia užtektinai, juos vienas prie kito pritvirtina pagal kilusią mintį ant norimo dydžio kartono. Kai kuriuose jo darbuose viduje įrėminama kokia nors fotografija ar piešinys, užrašomos įvairios mintys ir posakiai.
Netiki sužinoję iš ko sukurti
– Ar pradėdamas darbą jau turite viziją kaip atrodys kūrinys?
– Neturiu. Nei tuose „mezginiuose“, nei tapyboje. Tai ir yra pati smagiausia dalis. Kažką darau ir nežinau kas gausis. Gal čia ir yra visas to proceso smagumas.
– Kokių sulaukiate lankytojų vertinimų?
– Pačių įvairiausių. Dauguma kraipo galvas, pažiūri į juos iš toliau, tada iš arti, ima kraipyti galvą… Ir kas džiugina, beveik visi netiki kai sužino, kad tai sukurta iš to, ką daugelis išmeta į šiukšlių dėžę. Neretai čia užsuka ir garsūs dailininkai. Jie irgi stebisi, klausinėja kaip man tai pavyksta sukurti.
– Tapybos darbų parodų esate surengęs ne vieną. O šitų darbų negirdėjau, kad būtų?
– Galėčiau, kai kas net kvietė, tačiau reikia juos tinkamai įrėminti bei įstiklinti, tada jie „suskamba“ visai kitaip. Tam reikia laiko ir nemažų pinigų. Prieš keletą metų į barą buvo užsukę škotų turistai. Jie nupirko tris darbus po kelis šimtus eurų. Po gerų metų jie būdami Kaune vėl užsuko čia. Sakė, kad parsivežę namo juos patalpino į rankų darbo rėmus bei įstiklinę pardavė už… tris ar keturis tūkstančius eurų. Nusipirko dar kelis ir išsivežė… Nemaži pinigai, tačiau aš ir taip turiu ką veikti. Gaila tik, kad baras per mažas, jau neužtenka vietos naujiems darbams pakabinti.
Laukia dovanos iš ambasados Paryžiuje
B. Fainšteinas yra surengęs personalines parodas Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Lietuvos dailininkų sąjungos Taikomosios dailės galerijoje Vilniuje, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje, taip pat dalyvavo grupinėse parodose.
Prieš metus du jo tapybos darbai iškeliavo į Paryžiuje esančią Lietuvos ambasadą. Paimdama juos atsakinga už ambasados apipavidalinimą mergina pažadėjo kai jie sugrįš atgal atvežti „dovanų“ ir gero prancūziško konjako butelį.
„Dabar nekantriai laukiu kada bus išpildytas šis pažadas. Pakviesiu ir jus pasivaišinti“, – atsisveikinant šypsojosi legendinio baro šeimininkas.
