„Garlita”, „Hegelmann Lithuania”, „Kauno baldai”, „Freda”, „Nuova”, „Pakaita”, „Kauno autobusai”, „Lifosa”, „Kauno grūdai”, „Kautra”, „Kopa”, „Pirmas žingsnis”, „Autokausta”, „SDG, „Telia, „Aksa”, „Teltonika”, „Achema”, „Adampolis” – šios bei kitos gamybos ir paslaugų įmonės, o taip pat aukštosios mokyklos (LSMU, KTU, VDU), profesinio rengimo centrai, viešbučiai, advokatų profesinė bendrija – tai nariai šiemet 35-ąsias gyvavimo metines mininčios Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacijos (KKPDA).
Ši sparčiai auganti organizacija ketvirtadienio vakarą rengia veiklos 35-mečiui paminėti skirtą šventę. Jos išvakarėse naujienų portalas „Kas vyksta Kaune” uždavė keletą klausimų Mariui Horbačauskui – minimos organizacijos prezidentui.
– Jūsų vadovaujamos asociacijos ištakos – iš tarpukario, kai 1930-ųjų balandžio 12-ąją Kaune buvo įkurta pirmoji šalyje gamybininkų bei prekybininkų organizacija – Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjunga, vėliau pasivadinusi Verslininkų sąjunga. 1989 m. gruodžio 22 d. buvo įsteigta Kauno pramonininkų asociacija (KPA).
Tad 2024-uosius galite vadinti jubiliejiniais metais. Įdomu žinoti, kokiomis nuostatomis per 35-erius metus pasipildė nuo istorinių tarpukario laikų gyvavusi pagrindinė KPA misija – „kelti ekonominę Lietuvių tautos gerovę”?
– Natūralu, kad asociacijai įsikūrus nepriklausomybės atgavimo priešaušryje, buvo labai svarbu rūpintis ekonomikos augimu bei tautos gerove. Ir iš tiesų, tuometiniai asociacijos vadovai padarė viską, ką tik galėjo, ėmėsi lyderystės burti verslo, savivaldos ir visuomenės atstovus, kad šie tikslai būtų pasiekti.
Bėgant laikui, Lietuvai vystantis kaip laisvai ir nepriklausomai valstybei, keitėsi ir prioritetai, – svarbu buvo auginti ekonomiką, stiprinti eksportą, vystyti pramonės šakas. Šiandieną Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacijos misija skamba taip: „atstovauti nariams, vienijant verslo, mokslo ir visuomenės interesus”.
Tai lemia išsivysčiusi, Europoje ir visame pasaulyje stipri Lietuvos ekonomika bei laisva tauta. Kai svarbiausia yra stiprinti skirtingų sričių bendradarbiavimą, siekiant sėkmingo inovacijų diegimo, efektyviausių pramonės transformacijos būdų bei pačių verslo vadovų bendrystės, kas užtikrina regiono stiprybę.
– Šiandieninė Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacija (KKPDA) yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) narė. Ši centrinė organizacija, be jokios abejonės, atsižvelgdama į savo regioninius padalinius, reaguoja į laikmečio keliamus verslui, pramonei iššūkius ir padeda Vyriausybei, kitoms šalies valdžios institucijoms ieškoti abipusiai naudingų sprendimų.
O su kokiais konkrečiais iššūkiais pastaraisiais metais, tarkim, nuo Jūsų vadovavimo asociacijai pradžios (2021 m. birželio 29 d.) susidūrė regiono įmones bei kitus juridinius ar fizinius asmenis jungianti asociacija?
– Pastarieji metai mūsų klestinčiai ekonomikai ir geopolitiniam saugumui pateikė daug netikėtų situacijų. Teko atlaikyti COVID-19 pandemijos iššūkius, kai sustojo importas, eksportas, stojo gamyba, užsidarė miestai ir veiklos. Nespėjus atsigauti, visus užklupo Rusijos užpultoje Ukrainoje karas, kuris taip pat labai stipriai paveikė ekonomiką ir visas kitas žmonių gyvenimo sritis, pradedant tarptautiniais santykiais ir baigiant saugumo garantijomis.
Viena stipresnių karo pasekmių – dar praeitų metų rudenį įvykusi energetikos krizė, kuri smogė visai pramonei, – kai kurios įmonės išbalansavo ties išgyvenimo riba, kai kurios – ir neatlaikė. Visas šias bei dar daugiau negandų teko atlaikyti. Tačiau stipri asociacijos narių bendruomenė ir labai tvirti ryšiai su Lietuvos pramonininkų konfederacija parodė, kad kartu esame stiprūs ne tik klestėjimo laikais, bet ir negandoms atėjus.
Tiek LPK, tiek ir KKPDA, kaip viena stipriausių ir girdimų regioninių asociacijų, ėmėsi įvairiausių iniciatyvų ir žingsnių, siekdamos spręsti iškilusias problemas ne tik regioniniu ar nacionaliniu, bet kartais net ir Europos sąjungos lygmeniu. Ir pavyko.
Aišku, gyvename neramiais laikais, žinome, kad nemažai iššūkių ir neramumų mūsų dar laukia, bet veikdami kartu, mes gebame ir gebėsime apginti savo vertybes bei interesus.
– Lygiai prieš 33 metus, 1991 m. sausio 13 d., KPA įmonių atstovai parengė Lietuvos pramonininkų asociacijos II suvažiavimui rezoliuciją dėl Lietuvos Respublikos valstybingumo įtvirtinimo. Kauno pramonininkai tada kvietė Lietuvos vadovus imtis ryžtingų žingsnių prieš spekuliaciją bei nuosekliai įgyvendinti ekonominę reformą. Ruošiant deklaraciją dėl sąjunginio pavaldumo įmonių (Kaune jų buvo daugiau nei 70 proc.) nepaklusnumo Maskvai, bendradarbiauta ir su Kauno miesto tarybos nariais.
KPA tapo vadovaujančia grandimi, koordinuojančiu štabu per 1991 m. sausio įvykius. Žinoma, dabar situacija kita, ir tokio štabo nebereikia, tačiau bendrai tiek pramonininkams, tiek miesto politikams, spręstinų problemų neretai kyla. Įdomu, ar rezultatyvus šiandieninis KKPDA bendradarbiavimas su miesto savivaldybe, gal jo norėtųsi geresnio?
– Štabo nereikia šiandien, bet neaišku, ar jo nereikės rytoj. Gyvename labai neramiais, neaiškiais laikais. Lyginant tai, kas buvo prieš 33 metus su tuo, kas yra šiandien, nepasikeitė viena: ir tada, ir dabar verslo elitas visada gebėjo prisiimti atsakomybę, ginti ne tik savo verslus, bet ir visuomenę bei valstybę. Jeigu reikės, mes tai pakartosime ir vėl.
O kalbant apie bendradarbiavimą su miesto savivaldybe, tai galima paminėti, kad mes, kaip organizacija, esame politiškai neutralūs. Visus savivaldos atstovus priimame su vienoda nuostata ir vertinimu. Kai kalba eina apie miesto bei pramonininkų bendrus klausimus, mes sėdame prie vieno stalo ir dalykiškai, argumentuotai juos sprendžiame.
Džiugu, kad šiais metais vėl atnaujinamas darbas su Kauno miesto savivaldybe Verslo taryboje. Gerai, kad tęsime dvišalės darbo grupės veiklas su Kauno rajono savivaldybe. Tikrai turime daug bendrų temų, jos sklandžiai vystomos, kai yra pagarba, neutralumas ir profesionalumas.
– Menininkė Auksė Petrulienė drauge su bendruomenių platforma „Mažosios istorijos” per keletą metų Paveikslų galerijoje pristačiusi visuomenei parodas apie išnykusias iš pramoninio Kauno žemėlapio įmones „Inkarą”, „Drobę” bei kitas, dabar siūlo įkurti industrinę istoriją saugantį muziejų.
Ar Jūsų vadovaujamai asociacijai būtų priimtina tokia idėja? Kaip galėtumėte jos įgyvendinimui talkinti, jei būtų apsispręsta, – muziejus svarbiau, nei, atleiskit, antkapius primenančių akmenų alėja su iškaltais įmonių pavadinimais ant Parodos kalno, šalia apskrities viešosios bibliotekos?
– Mūsų asociacija gerbia ir vertina istoriją, tad visos idėjos ją saugoti yra priimtinos ir sveikintinos. Apie konkrečias iniciatyvas, žinoma, reikia sėstis, kalbėtis ir tartis. Svarbiausia, kad iniciatyvų apskritai atsiranda, nes juk esame stiprūs tiek, kiek žinome ir vertiname savo istoriją.
– Per 35-erius metus, trumpiau ar ilgiau asociacijai vadovavo Klemensas Šeputis, Simas Ramutis Petrikis, Algimantas Jankauskas – įmonių vadovai. Ne išimtis ir ilgiausiai jos prezidentu buvęs „Kauno liftų” generalinis direktorius Jonas Guzavičius, o taip pat – penktasis Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacijos prezidentas Marius Horbačauskas – Volfas – Engelman bendrovės generalinis direktorius. Tad noriu Jus paklausti, kaip sekasi derinti tiesiogines pareigas su KKPDA prezidento pareigomis? Ar būna momentų, kai apgailestaujate „įlipęs į tą galerą”?
– Kaip prieš 100 metų yra sakęs Henris Fordas, „verslas, kuris galvoja tik apie pelną, yra varganas verslas”. Aš labai pritariu tokiam „klasikiniam” tvaraus verslo suvokimui. Ilgą laiką išgyventi ir būti sėkmingu gali tik atsakingas verslas, kuris yra aktyvus visuomenės ir miesto bendruomenės dalyvis.
Pavyzdžių yra ne vienas: AB Volfas Engelman jau 170 metų sėkmingai gyvuoja didele dalimi ir todėl, kad visada buvo aktyvus ir atsakingas visuomenės narys. Tarpukariu Volfų šeima buvo žymūs visuomenininkai, dalyvaudavo miesto taryboje, taip pat buvo ir aktyvūs mecenatai: teikė stipendijas gabiems studentams, mecenavo Karo muziejaus, Vytauto Didžiojo paminklo statybas ir t.t. Gražių ilgalaikių pavyzdžių tarp savo narių turime daug ir iš praeities, ir iš dabartinių laikų. Buvimas tokioje aplinkoje įpareigoja elgtis pagal atitinkamas vertybes.
Kalbant apie mano asmenį, esu vadinamos „vadybininkų” kartos atstovas: baigiau mokslus jau nepriklausomoje Lietuvoje, karjera irgi klostėsi čia. Mano manymu, kiekvienas turime atiduoti savotišką duoklę savo tėvynei ir visuomenei, – savininkų kartos atstovai, kurie spėjo sukaupti kapitalą, gali būti mecenatais ir pan.
Aš tėvynei galiu atsidėkoti skirdamas savo laiką ir vadybinius sugebėjimus verslo, mokslo bei visuomenės interesų atstovavimui, įgyvendinant pozityvias iniciatyvas ir telkiant geresnės aplinkos kūrimui.
