Dabartiniame seniausiame Kauno žydų kvartale, tarp Pilies ir Papilio gatvių, vis dar yra kadaise veikusi Žydų ligoninė, kuri šiandien labiau primena pastatą – vaiduoklį, nei ligoninę. Kai kurie gyventojai žino, kad gimė būtent šioje ligoninėje, mat sovietmečiu ir keletą Lietuvos Nepriklausomybės metų ( iki 1995-ųjų) čia veikė ligoninė, geriau žinoma kaip Kauno ligoninė Nr. 2. Jos pagrindinis fasadas su langais ir buvusiu paradiniu įėjimu dabar yra nukreiptas į A. Jakšto gatvę, o pats pastatas apdengtas didžiuliu apvalkalu tam, kad liūdna pastato būklė ne tik neliūdintų praeivių, bet ir jų nesužalotų. Dažnam kyla klausimas – kokia šio pastato ateitis?
Grįžkime į istoriją: kadaise, ši teritorija Kauno miestui nepriklausė. Ji buvo žinoma kaip jurizdika, tiesiogiai priklausanti karaliui, o ją valdė seniūnai. Dėl šios priežasties čia galėjo įsikurti nepageidaujami žydai, kurių Kauno miesto magistratas nenorėjo įsileisti miestan.
Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad XVIII a. pradžioje pilies jurizdikoje jau stovėjo pirmieji žydų maldos namai. 1716 m. Jėzuitų kolegijos mokiniai surengė pogromą ir juos sugriovė, bet 1722 m. jie buvo atstatyti.
1782 m. Kauno seniūnas Mykolas Pacas išnuomojo žemę, esančią tarp dabartinių M. Valančiaus, Šv. Gertrūdos ir Jonavos gatvių, broliams Soloveičikams. Šios giminės šaka čia atsikėlė nuo Slabodkos, privataus Radvilų miestelio, kur žydai gyveno laisvai.
Pirmasis žinomas Soloveičikas, Juozapas cha-Levi, siekė panaikinti 1754 m. paskelbtą draudimą žydams gyventi Kauno mieste. Jo sūnus Izaokas Soloveičikas buvo Vilijampolės rabinas, o Mozė ir Abraomas, broliai Soloveičikai, 1772 m. pastatė garsiąją Vilijampolės sinagogą.
Broliai Mozė ir Aaronas Soloveičikai tapo pirmieji žydai, kuriems buvo oficialiai leista pastatyti mūrinį namą šioje Neries pusėje. 1788 m. buvo įkurta pirmoji Kauno žydų bendruomenė – kahalas, kurio vadovu tapo rabinas Mozė (Mauša) Soloveičikas.
Vėliau, XIX a. pabaigoje, šalia Kauno pilies, jau buvo susiformavęs išskirtinis žydų rajonas. Tuo metu dabartinė Pilies gatvė buvo žinoma kaip Senoji žydų gatvė. Pilies gatvės ir A. Jakšto gatvės sankirta priklausė prekybininkui Merkeliui Kadisonui.
Pasakojama, kad 1846 m. seras Moses Montefiore (1784–1885), vienas iš labiausiai išsikėlusių XIX a. Britanijos žydų veikėjų, kartu su savo žmona ir sekretoriumi keliavo į Sankt Peterburgą. Ten jis tikėjosi išgauti geresnes gyvenimo sąlygas Rusijos imperijos žydams iš caro Nikolajaus I-ojo.
Savo kelionės metu jie aplankė ne tik Vilnių, bet ir Kauną, kur apsistojo Kadisono name. Būtent Kadisono sklype XIX a. viduryje buvo pastatyta pirmoji Kauno sinagoga.
1930 m. Gerardo Bagdonavičiaus sukurtame paveikslėlyje galime matyti šią sinagogą. Tai buvo dviejų aukštų pastatas su pusarkiniais antro aukšto langais fasado centre, papuošta piliastrais, laiptuotu frontonu ir mažais bokšteliais iš šonų. Tačiau šios gražios sinagogos, kuri kadaise stovėjo Pilies gatvės ir A. Jakšto gatvės sankirtoje, jau seniai nebėra. Paskutinis jos fragmentas buvo įtrauktas į naują pastatą (Pilies g. 4), o ir tas pats išnyko 1982-aisiais.
Ligoninės pastato užuomazgos
XIX a. viduryje prasidėjo Žydų ligoninės statyba. Sklypas, esantis tiesiai priešais Kauno pilį, per gatvę nuo Seserų Bernardinių vienuolyno sienos, seniai priklausė Kauno burmistrui vokiečiui Reisui, todėl buvo vadinamas Reiso sodu. Tačiau XIX a. viduryje šį sklypą perėmė tas pats Merkelis Kadisonas, vėliau, žydų bendruomenė jį perpirko.
Iš pradžių, didelių statybų čia nebuvo numatyta. Pagal pirmąjį projektą, kurį parengė Nikolajus Timofejevas, buvo numatyta pastatyti tik du vienaaukščius namus palei A. Jakšto gatvę. Šiek tiek vėliau, 1860 m., vienas iš jų buvo išaukštintas iki dviejų aukštų, o 1875 m. šie du pastatai buvo sujungti į vieną (statybų priežiūrą vykdė architektas A. Polozovas). 1882-1885 metais pastatas buvo atnaujintas.
Tačiau šiandieninę išvaizdą žydų ligoninė įgavo tik 1891–1892 metais. Žinomas architektas Justinas Golinevičius praplėtė ją iki dviejų aukštų pastato su vidiniu kiemu. Iki 1912 m. buvo pridėtas rizalitas suapvalintais kampais, o Papilio gatvėje, prie pastato, buvo pastatytas vieno aukšto korpusas. Tačiau pastaroji struktūra buvo nugriauta po 1986 m.
Ligoninė nepriklausomybės metais
Nepriklausomos Lietuvos laikais Žydų ligoninė priklausė draugijai „Bikur cholim“. Ji buvo garsi puikiais gydytojais ir teikė gydymo paslaugas visiems, nepriklausomai nuo tautybės ar socialinės padėties.
Kaip nurodyta 1935 m. lietuvių kalba leistame žydų laikraštyje „Apžvalga“, ligoninė tuometinėje Lietuvos nepriklausomybės erdvėje, turėjo „ryškų labdarybės“ įstaigos bruožą ir ypatingai rūpinosi vargingais miesto gyventojais.
Per savo istoriją, Žydų ligoninė priimdavo visus, kurie ieškojo gydymo, tiek tuos, kurie galėjo tai finansuoti iš savo lėšų, tiek tuos, kuriuos atsiųsdavo kitos ligoninės. Neturtingiems pacientams ligoninė suteikdavo galimybę gauti reikiamą gydymą, o visą tai finansavo „Bikur cholim“ draugija.
Šioje ligoninėje veikė daugybė skyrių, įskaitant vidaus ligų, chirurgijos, gimdymo, užkrečiamųjų ligų ir mišrus skyrius. Nuo 1930 m., ligoninė pradėjo teikti vaikų ir tuberkuliozės gydymo paslaugas, o nuo 1934 m. atidarytas gerklės, nosies, ausų ir akių skyrius, taip pat urologinis ir odos skyriai. Visoje ligoninėje buvo apie 300 lovų. Žydų ligoninėje taip pat buvo greitosios pagalbos stotis, kuri buvo įsikūrusi A. Mapu gatvėje.
Ar vaiduoklis atgims?
Kauno apskrities viešoji biblioteka dalijasi informacija, jog 2012 metais pastatą nuspręsta įtraukti į kultūros vertybių registrą.
Iš Kauno savivaldybės rankų apleistą pastatą 2010 metais viešojo aukciono būdu įsigijo bendrovė „Tarptautinės skubiosios medicinos akademijos“, pirkinys atsiejo 3,6 mln. litų. Po kelerių metų įmonė nusprendė, kad pastate norėtų steigti simuliacinių medicinos mokymų centrą. Jame Lietuvos ir užsienio medikai bei studentai galėtų tobulinti savo įgūdžius.
Buvo kalbų ir apie SPA bei lengvojo kultūrizmo centro bei laboratorijos įrengimą. Pirmajame aukšte duris turėjo atverti kavinė, o pastato palėpėje turėjo atsirasti palatos. Įmonės atstovai neslepia, jog planai nesikeičia ir šiandien, o vykdomi darbai padeda artėti prie užsibrėžto tikslo ilgus metus apleistą pastatą pagaliau prikelti naujam gyvenimui.
Daugiau šia tema
„Vidus yra sutvarkytas, pastatas kiek galima „užkonservuotas“, tai į vidų žmonės, benamiai nepapuola jau. Nuo stogo pavojų keliančios plytos nurinktos per keletą kartų ir vyksta sunkūs architekto projektavimo darbai. Išlieka planai, kokie ir buvo, tik tiek, kad sunkiai sekasi pasiekt tą norimą bent išorės vaizdą. Viena siena nesaugoma ir norisi gražiai ją padaryti. Kitos sienos saugomos, tai per tiek metų pasikeitė ir reikalavimai, ir funkciškai ten truputį pakeitimai vyksta. Kai bus rasta, ko užsakovas nori, o architektas sugebės padaryt, tada prasidės techninis projektas ir po projekto paruošimo bus konkursas remontui“, – aiškino „TSMA-T“ įmonės atstovai.
Projektą „Kauno unikalumas laiko įspauduose ir dabartyje“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
