„Kas vyksta Kaune“ skaitytoja kreipėsi į redakciją, siekdama išsiaiškinti dėl darbuotojo filmavimo vaizdo kameromis darbo vietoje teisėtumo.
„Darbdavys nei raštu, nei žodžiu negavęs mano sutikimo, mano darbo metu naudojamoje transporto priemonėje įrengė vaizdo stebėjimo kameras, tiek priekyje, tiek automobilio gale. Ar toks darbuotojo filmavimas visą darbo dieną, nepažeidžia jo teisės į privatumą?“ – plačiau klausimą advokatei pateikė skaitytoja.
Į klausimą atsako advokatų kontoros „ADVOCATERA“ advokatė Raimonda Lazauskienė:
Susipažinus su skaitytojos situacija, iš pateiktų duomenų traktuotina, kad transporto priemonė, kurioje įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, yra naudojama konkrečiai darbo funkcijoms įvykdyti. Šiuo atveju pažymėtina, kad darbdavys turi teisę stebėti darbuotoją jo darbo vietoje vaizdo kameromis, tačiau tai gali daryti tik laikantis griežtų Bendrajame duomenų apsaugos reglamente (BDAR) ir kituose santykį reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytų reikalavimų.
Jei šių kriterijų darbdavys nesilaiko, laikytina, kad darbuotojo teisė į privatumą yra pažeista. Darbuotojo stebėjimas vaizdo kameromis turi turėti aiškų, pagrįstą bei proporcingą tikslą ir dažniausiai negali būti vykdomas ten, kur darbuotojas tikisi privatumo – pavyzdžiui, drabužinėje, tualete, poilsio kambaryje. T.y. turi būti nustatyta, ar darbdavys turi teisėtą priežastį stebėti darbuotojos ir per prieigą pasiekti šį turinį.
Tikslas turi būti pakankamai rimtas, pavyzdžiui, darbo saugos užtikrinimas per vaizdo stebėjimą. Nustačius šį konkretų tikslą, surinkti vaizdiniai duomenys negali būti naudojami jokiam kitam tikslui. Kai duomenys renkami siekiant užtikrinti darbų saugą, jų negalima naudoti ateityje, pvz. siekiant patikrinti, ar darbuotojas darbe atliko savo darbo funkcijas.
Taip pat itin svarbus yra darbuotojų informavimas. Tai reiškia, kad būtina įvertinti, ar darbuotojas buvo informuotas apie tai, kad darbdavys gali imtis veiksmų laiškų ir kitoms komunikacijoms stebėti, taip pat tokių veiksmų pobūdį, trukmę ir būtinybę. Nors praktikoje darbuotojai gali būti informuojami įvairiais būdais, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, svarbu, kad informacija būtų pateikta iš anksto ir būtų aiškus stebėjimo pobūdis.
Nuo 2018 m. įsigaliojus BDAR atsirado teisinis pagrindas, kuriuo galima remtis, kai darbdavio interesas yra viršesnis nei darbuotojo. Tai reiškia, kad nors darbuotojas ir nėra davęs sutikimo dėl jo stebėjimo vaizdo kameromis, tačiau darbdavys siekdamas apsaugoti įmonės turtą vaizdo kameromis gali stebėti jo darbo vietą. Tad nors paprastai darbdaviai siekia gauti rašytinį ar žodinį darbuotojo sutikimą, tačiau jis nėra privalomas, jei stebėjimas vykdomas siekiant apsaugoti įmonės turtą.
Be visa ko, turi būti nustatytas duomenų saugojimo laikotarpis. Filmuota medžiaga negali būti saugoma neribotą laiką, net jei tai turi teisinį pagrindą. Praktikoje dažniausiai laikytina, kad vaizdo medžiagos saugojimas neturėtų trukti ilgiau nei 14 kalendorinių dienų.
Įvykdęs aptartus reikalavimus ir tinkamai informavęs darbuotojus apie stebėjimą kameromis, darbdavys turi paaiškinti, kodėl patalpos filmuojamos ir kodėl tai būtina siekiant įmonės interesų. Darbdavys negali montuoti jokių stebėjimo kamerų jautriose vietose, tokiose kaip tualetai, persirengimo kambariai ir panašiai.
Vaizdo stebėjimo kamerų tikslas darbovietėje turėtų būti išskirtinai tik siekiant apsaugoti darbuotojų ir įmonės turto saugumą. Taigi, pagal BDAR nuostatas ir EŽTT praktiką darbdavys gali stebėti darbuotojo bendravimą, tačiau tik tuo atveju, jei jis atitinka teisės aktuose numatytus reikalavimus.
