Japonijoje vykstančiame pasaulio plaukimo čempionate itin malonų netikėtumą Lietuvos sporto mėgėjams pateikė Rūta Meilutytė, baseine vėl plaukianti beveik taip pat greitai, kaip ir prieš dešimtmetį. 26-erių kaunietės fiksuojami rezultatai antakius kilstelėti privertė ir Genadijų Sokolovą – kadaise su pačiu legendiniu Michaelu Phelpsu dirbusį plaukimo ekspertą iš Lietuvos, šiuo metu dirbantį ir įvykius gyvai sekantį Fukuokos „Marine Messe“ arenoje.
„Prisipažinsiu, kad tokių puikių rezultatų aš nesitikėjau. Tai – tiesiog fantastinis pasiekimas, ypač turint omenyje tai, kokią pertrauką profesionaliame sporte buvo padariusi Rūta“, – neslepia G. Sokolovas, su kuriuo pokalbiui trečiadienio vakarą prisėdome radę kiek ramesnį pastaruoju metu ypač šurmulingos „Marina Messe“ arenos kampelį.
Daugiau nei 20-metį JAV, Kolorado Springse gyvenantis ir dirbantis sporto mokslininkas į Japoniją atvyko kaip tęstinio Tarptautinės plaukimo federacijos (FINA) projekto vykdytojas, bet labai įdėmiai seka ir gimtosios Lietuvos plaukikų pasirodymus, pasikeičia mintimis su mūsų šalies delegacijos atstovais.
Gyvendamas JAV G. Sokolovas daug savo karjeros metų padėjo ryškiausiems JAV plaukikams ir amerikiečių rinktinei, tačiau dažnai konsultuoja ir lietuvius. Jis asmeniškai sekė ir ryškiausios šių dienų Lietuvos sporto herojės R. Meilutytės karjerą, jos pakilimus ir nuopuolius. Apie jų priežastis plaukimo ekspertas kalba drąsiai ir užtikrintai.
„Tada jos technika buvo tiesiog siaubinga“, – papurto galvą G. Sokolovas, prisiminęs, kaip 2018-aisiais Kolorado Springse asmeniškai testavo R. Meilutytę, netrukus nusprendusią paskelbti apie karjeros pabaigą.
„O dabar vaizdas – visiškai kitoks, ką parodo ir rezultatai“, – šypteli mokslininkas, R. Meilutytę vėl periodiškai pradėjęs testuoti netrukus po to, kai 2021-ųjų pabaigoje ji nusprendė sugrįžti į profesionalų plaukimą.
Šių metų liepos 25-osios vakarą Fukuokoje 100 m krūtine plaukimo rungties finale R. Meilutytė atstumą įveikė per 1 min. 04,62 sek. ir iškovojo aukso medalį. Greičiau plaukusi ji buvo tik prieš dešimtmetį Barselonoje, kai taip pat pasidabino šios distancijos auksu ir pasiekė pasaulio rekordą.
Apie R. Meilutytės fenomeną ir dar tikrai neišsemtą potencialą, kintančius jos plaukimo niuansus, Dano Rapšio problemas ir kitas plaukimo aktualijas – išsamiame „Delfi“ interviu su G. Sokolovu.
– Kokie jūsų įspūdžiai po 100 m moterų plaukimo krūtine finalo? Ar esate kada nors girdėjęs apie panašų atvejį, kai plaukikė ar plaukikas staiga ima demonstruoti beveik pačius geriausius savo rezultatus po dešimtmečio pertraukos?
– Tokių analogų istorijoje turbūt nelabai ir yra. Aišku, kad Rūta – unikali sportininkė, turinti labai daug jėgos. Man pačiam su ja teko nemažai dirbti, keisti jos plaukimo techniką. Ir ją Rūta įvaldė labai neblogai, nors pati tai vis dar vadina miksu tarp senos ir naujos technikos.
Taip, visada yra kažkoks miksas, yra seni įgūdžiai, atsiranda ir nauji. Kartu su ja dirbome ir ties startais, ir ties posūkiais, dar ir dabar yra ką taisyti. Tačiau tuo pačiu pasakysiu, kad šiuo metu Rūtos plaukimo technika žymiai geresnė, nei kad buvo 2014 ar 2016 metais.
Atsimenu, kad 2018-aisiais ji netgi buvo atvykusi pas mane į Kolorado Springsą – visai prieš pasitraukdama iš sporto. Tuomet pasižiūrėjau ir įvertinau jos techniką – ji buvo siaubinga. Akivaizdu, kad buvęs treneris technikos praktiškai nežiūrėjo – gal minimaliai, bet abejoju, kad jis tą techniką būtų supratęs.
– Kaip suprantu, turite omenyje britą Johną Ruddą, dabar dirbantį Airijos plaukimo rinktinėje. Bet juk 2012-ųjų Londono olimpinėse žaidynėse auksą Rūta laimėjo treniruojama būtent jo.
– Taip, bet tada buvo visiškai kita situacija. Tada Rūta dar buvo labai jauna, turėjo gerą aerobinį darbingumą, tuo metu net ir jos technika buvo palyginti gera. Bet vėliau pradėta dirbti su jėga, o kuo daugiau tai daroma, tuo labiau sportininkas pradeda „draskyti“ vandenį.
Daugiau šia tema
Jėgos turi daug, bet nesugeba patraukti savęs į priekį – „drasko“ vandenį, todėl nieko nepavyksta. O brasas (tarp sportininkų vis dar dažnai pavartojamas plaukimo krūtine pavadinimas, – red.past.) – labai jautrus technikai. Jeigu nedirba ties technika, jos netaiso ir ilgai nesitestuoja, brasistai ima ir „nusiplaukia“.
– Kada jūs pats paskutinį kartą dirbote su Rūta?
– Praėjusių metų lapkričio mėnesį. Vėliau ji iškeliavo atostogauti, o dar po kurio laiko Melburne pagerino pasaulio 50 m plaukimo krūtine rekordą. Aišku, labai džiaugėmės, bet ten buvo trumpasis 25 metrų baseinas. O čia – ilgas baseinas, todėl dabar ji visus tikrai labai nustebino.
Viena iš gerų rezultatų priežasčių, kiek padažnėjusios treniruotės – kaip tik apie tai kalbėjau su nauju jos treneriu Tadu Duškinu. Jis viską daro protingai – nors didelės patirties dar neturi, po truputį įsidirbs ir galutinai supras, ko Rūtai reikia. Nors ji ir pati tikrai daug žino, ko jai reikia.
Iš esmės mes jau seniai norėjome, kad ji pradėtų treniruotis kiek daugiau. Nes prieš tai ji turėdavo vieną treniruotę per dieną – maždaug 4-5 kartus per savaitę. Ir pagerino pasaulio rekordą! Tai kažkokia fantastika, niekas netikėjo. Kiek kalbėjau su užsienio treneriais, amerikiečiais, niekas netikėjo, kad tai įmanoma, purtė galvas.
O dabar tų treniruočių šiek tiek padaugėjo, tačiau reikėtų ir dar daugiau. Rūta – stipri fiziškai, dabar svarbiausia, kad nesugadintų tos technikos, kurią jau turi ir reguliariai eitų į baseiną. Tada ji plauks, plauks ir galų gale pagerins pasaulio 100 metrų krūtine rekordą.
– Kaip eiliniam sporto entuziastui paaiškinti, kuo ta technika tokia svarbi ir ypatinga?
– Plaukimo krūtine technika – labai jautri. Kaip jau minėjau, kai Rūtą testavau 2018-aisiais, ji rankomis „draskė“ vandenį į šalis, visa jėga traukė. O į šalis jo traukti nereikia – reikia stumti vandenį link pėdų. Vietoje to, kad „draskytum“ į šalis, į priekį reikia traukti save.
Ir dažnai sportininkai, kurie dirba daug ir intensyviai, tai pamiršta – pamažu ima tolti nuo technikos. Atrodo, pluša labai daug, bet… Kai Rūta treniravosi su Ruddu, rezultatų ilgainiui nebebuvo. Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių finale atstumą jį įveikė vos per 1 min. 07,32 sek.
Jau vėliau, kai 2021-aisiais sugrįžo į sportą ir po truputuką ėmė treniruotis su Tado Duškino mama – galima sakyti, plaukiojo savo malonumui – ji nusprendė sudalyvauti Lietuvos čempionate. Rezultatai 50 metrų distancijoje buvo labai geri, ir tada mes pradėjome taisyti tą techniką.
Federacija paprašė manęs kartu padirbėti, gal 4-5 kartus per metus ją testavau. Gerinom, gerinom tą techniką ir dabar ji atrodo tikrai solidžiai. Aišku, ne vien technika – kaip ir minėjau, ji pradėjo daugiau plaukioti, o tai irgi svarbu. Gerą rezultatą lėmė treniruotės ir technika.
– Jau čia Japonijoje pati Rūta ne kartą užsiminė, kad įtakos puikiems rezultatams turi puiki jos nuotaika, gera psichologinė savijauta. Kiek įtakos sportininko rezultatams daro jo galva – mintys, nusiteikimas?
– Turi būti technika, bet galva lemia motyvaciją treniruotėse. Ir jeigu ji psichologiškai jaučiasi geriau, automatiškai ir treniruojasi daugiau. Jeigu dirbs su malonumu, išsikraus, geresni bus ir rezultatai. Gal ir ne visiškai tiesiogiai, bet galva turi įtakos tam, kad sportininkas galėtų daugiau. Kad galėtų susikaupti treniruotėse, su malonumu priimtų krūvius, į treniruotę ateitų ne tik vieną kartą dienoje, bet ir po kelis kartus. Ir tai viskas – rezultatai ims augti.
– Rūta užsiminė, kad dabar distancijoje geba atsipalaiduoti ir tolygiau išdėstyti jėgas, o tai lemia ir geresnį finišą. Ką tai rodo?
– Tai rodo, kad padidėjo jos treniruotumas. Kiek man sakė Tadas, jau dabar kartais ji treniruodavosi 8 kartus per savaitę. Intensyviai ji dirbdavo ir su treneriu Ruddu, bet ta praktika jai tiesiog nebuvo tinkama.
Suprantama, kad ji mylėjo ir gerbė trenerį, su kuriuo laimėjo aukso medalį Londone, nenorėjo jo palikti. Tai normalu. Bet aš Ruddui dar 2014-aisiais sakiau, kad su tokiomis treniruotėmis ir technika ji nepaplauks Rio de Žaneire. Jis klausytis net nenorėjo: „Genadijau, pamatysi, bus pasaulio rekordininkė. Tuoj medalių užkraus Lietuvai tiek, kad nepaneš.“
Kartojau tą ir federacijai, ir olimpiniam komitetui, niekas nieko keisti nenorėjo. Na, bet čia ne mano darbas, aš gyvenu ir dirbu JAV ir tik sakau, ką matau iš šalies.
– Nepaisant visko, suprantu, kad Rūtos demonstruotas greitis šiame čempionate nustebino ir jus patį. Juk prieš čempionatą prognozavote, kad jai puikiai seksis 50 metrų sprinte, bet dėl 100 metrų atstumo abejojote.
– Pripažinsiu, kad tokio rezultato nesitikėjau. Maniau, kad rezultatai bus panašūs į pernykščio pasaulio čempionato Budapešte. 1 min. 06 sek., gal šiek tiek geriau. Tuo pačiu žinojau, kad to norint laimėti varžybas nepakaks. Nes yra sportininkių, plaukiančių greičiau.
Kaip, pavyzdžiui, pasaulio rekordininkė Lilly King, kuri Fukuokoje liko ketvirta. Juk dar prieš mėnesį varžybose JAV ji atstumą įveikė per 1 min. 04,75 sek., bet Japonijoje šiek tiek nepataikė į formą. Amerikietėms tai yra ypač sudėtinga, nes geros formos visų pirma reikia būti tada, kai vyksta atranka į JAV rinktinę. O vėliau tą formą dar reikia išlaikyti. Taigi, mokosi visi – net ir pasaulio rekordininkė.
– Nuo ko priklauso, kada plaukikas apskritai pasiekia savo karjeros piką?
– Nuo treniruočių ir biologinio brendimo. Jeigu vaikas anksčiau bręsta, rezultatai irgi geresni. Bet labai daug kas priklauso nuo treniravimosi – galima labai anksti vaiką „užvaryti“ sprintui, ir jis plauks labai gerai. Bet dažniausiai tų krūvių išlaikyti nepavyksta, motyvacija prapuola, kas atsitiko ir Rūtai. Ji plaukti nebenorėjo. Gerai, kad ji sugrįžo, kad rado tam jėgų. Dabar, manau, ji yra labai patenkinta – ji tikrai nesitikėjo, kad galės sugrįžti į tokį aukštą lygį.
– Žiūrint į tai, kokiu tempu Fukuokoje pirmą „auksinės“ distancijos pusę įveikia Rūta, peršasi išvada, kad 50 metrų sprinto varžybų laimėtoja jau aiški. Ar sutinkate?
– Rūta nelaimėtų nebent tuo atveju, jei įvyktų kažkoks stebuklas. Kuo trumpesnis nuotolis, tuo jai geriau. Aišku, tai neolimpinė distancija, bet medalis pasaulio čempionate yra gerai.
– Užsiminėte, kad Rūta turi daug galimybių vėl pasiekti pasaulio 100 m plaukimo krūtine rungties rekordą. Ko dar reikia, kad tai įvyktų?
– Ji tikrai tai gali, jos limitas tikrai nėra išsemtas. Dabar ji treniruojasi žymiai mažiau, nei tai darydavo su Ruddu, bet rezultatai yra beveik tokie patys kaip prieš dešimtmetį, o 25 metrų baseine – netgi geresni.
Prie tokio pat treniruočių kiekio grįžti nereikia, bet ištvermę šiek tiek paugdyti dar būtų ne pro šalį. Nes 100 m distancijoje ji reikalinga. O tos merginos, kurios Fukuokoje pralaimėjo, dirbs tik stipriau, kad įveiktų Rūtą olimpinėse žaidynėse. Dabar svarbiausia Rūtai – motyvacija. Jeigu ji bus motyvuota, viskas bus gerai. O jeigu ir galva šviesi, tai tiesiog puiku. Nors anksčiau turėjau dvejonių, dabar manau, kad poilsis, kai ji visą mėnesį praleido Meksikoje, išėjo į naudą.
– O kaip į šį R. Meilutytės pasirodymą Fukuokoje reagavo jūsų kolegos amerikiečiai?
– Visi tikrai labai nustebę. Kaip ji ir kodėl ji taip greit plaukia? Faktas, kad nustebintos buvo ir jų lyderės – tiek L. King, tiek Lydia Jacoby. Nors jos ir pačios Japonijoje nepasiekė savo geriausių rezultatų. Visgi manau, kad olimpiadoje jos bus geriau pasiruošusios ir plauks greičiau nei 1 min. 05 sek. Ir Rūtai praktiškai reikės gerinti pasaulio rekordą, kad laimėtų olimpinį auksą Paryžiuje.
– Dabartinis L. King priklausantis 100 m krūtine rungties rekordas – 1 min. 04,13 sek. Kokios yra žmogaus galimybių ribos – kiek gali būti gerinamas šis rekordas?
– Techniškai įmanoma plaukti netgi greičiau nei per minutę.
Mes atliekame tyrimus ir nustatėme, kad vien tik biomechaniškai pakeitus plaukimo techniką, sportininkai gali plaukti maždaug 3 sek. greičiau už dabartinius pasaulio 100 metrų rekordus. Tiek vyrai, tiek ir moterys. Paaiškinsiu idėją. Mes testavome tūkstančius plaukikų, o iš tų tūkstančių išsirinkome tam tikrus modelius – sportininkus, kurie geriausi grybšnio pradžioje, ir kurie – pabaigoje, tuos, kurie geriausiai įkvepia, tuos, kurie geriausiai daro apsisukimą. Ir sumodeliavome, kas nutiktų, jei visų jų geriausias savybes sudėtume į vieną plaukiką. Gautas rezultatas – 3 sek. geresnis laikas nei dabartinis pasaulio rekordas 100 metrų nuotolyje. Ir čia neskaičiuojame jokių papildų, atsigavimo priemonių, treniruočių specifikos. Čia tik technika. Taigi, ateityje moterys šią distanciją įveiks maždaug per minutę.
Kada? Viskas priklauso nuo to, kaip greitai įdiegsime tas naujas technologijas. Vien dėl to dabar sukūriau naują vaikų mokymo programą – juk viskas prasideda nuo jų. Jeigu mes vaikus mokysime teisingai plaukti nuo pačios pradžios, 6-7 metų – turiu omenyje, plaukti be tų tipinių klaidų, kurias daro net ir elito sportininkai – jie jau plauks žymiai aukštesniame lygyje. Jaunimas visada plaukia greičiau.
Nors 100 metrų krūtine moterų rekordas per dešimtmetį nelabai pakito, yra labai daug galimybių pagerinti rezultatą. Nes tai plaukimo stilius, kur plaukiko greitis krenta daugiausiai. Jis nukrenta iki nulio ir vėl pakyla, nukrenta iki nulio – ir vėl pakyla. Patraukia rankomis, sulenkia kojas, o prieš naują smūgį kojomis greitis ir nukrenta. Taigi, būna daug greičio praradimų, ir jeigu mes šitą laiką sumažinsime, rezultatai bus kur kas geresni.
– Danas Rapšys Japonijoje liko netgi be pusfinalių. Kas atsitiko, ir ar jis dar gali sugrįžti į tą lygį, kokį demonstravo 2019-aisiais?
– Jis galėtų sugrįžti. Kaip man sakė federacijos atstovai, treniruočių stovykloje jis plaukė labai gerai. O jeigu per treniruotes plaukia gerai, bet per varžybas – ne, reiškia, kad psichologiškai jis kažkur palūžta.Nesugeba atsipalaiduoti, nemiega naktimis. Tai – paprasčiausias stresas. Jam – 28-eri metai, dar galėtų plaukti ir plaukti, bet stresas, kuris žmogui atsiranda ruošiantis pagrindinėms varžyboms, gniuždo.
„Aš turiu gerai pasirodyti, jeigu ne – vadinasi viskas“. Neturi būti tokio streso, tai tik dar vienos varžybos, nieko baisaus – juk startuosi vėl. Aišku, reikia gero psichologo, kuris su juo dirbtų, reikia dietologo, kuris sureguliuotų mitybą, leidžiančią užmigti naktimis. Yra pilna ne medicininių būdų tai padaryti. Ir, kiek žinau, stengiamasi tai daryti – yra ir mitybos specialistas, jeigu reikia, yra ir psichologas.
Bet kol kas arba jis pats nelabai jais pasitiki, arba patys specialistai nelabai perpratę, ko jam reikia. Danas labai darbštus, labai stengiasi, daug dirba, bet labai dažnai svarbiausiuose startuose yra priklausomas nuo streso. Tas pats buvo ir Tokijo olimpiadoje. Pagal rezultatus turėjo būti vienas lyderių, tačiau…
O 2019-aisiais, kai jis iš esmės laimėjo pasaulio čempionato auksą Pietų Korėjoje, kūnu truktelėjo prieš startą. Kalbant konkrečiai apie tą atvejį, manau, kad jokios įtakos rezultatui jis neturėjo – juk Danas neiššoko anksčiau. Taip, yra taisyklė, kad sukrutėti negalima, bet iš tikrųjų nesuprantu, kam ji vis dar reikalinga.
Palyginimui, tais metais Danas 200 m laisvu stiliumi plaukė per 1 min. 44,38 sek., o dabar – tik 1 min. 46 sek. Ir tokiame lygyje dvi sekundės yra daug.
– Iš Andriaus Šidlausko Fukuokoje turbūt irgi buvo galima tikėtis kiek geresnių rezultatų?
– Pasirodymas – silpnokas. Trenerė Ina Paipalienė turėtų pasižiūrėti, kas vyksta treniruotėse. Kodėl Šidlauskas nepasiekia piko, kodėl nepasiekia Rapšys. Turi būti atlikta gera analizė. Jeigu reikalinga mano pagalba – su mielu noru išanalizuosiu. Jeigu jie mano, kad gali patys – pirmyn. Dirbsiu su tais, kurie nori dirbti.
– Pastaruoju metu geriausi Lietuvos plaukikai gana dažnai keičia trenerius. Ar iš esmės toks kaitaliojimas yra naudingas, ar tai gali padaryti ir tam tikros žalos? Pavyzdžiui, A. Šidlauskas po vieno iš startų paminėjo, kad dar painiojosi plaukimo technikose, nes dabar trenerė jį mėgina sugrąžinti prie ankstesnių įgūdžių.
– Kai kuriais atvejais yra gerai, kai pasikeičia treneriai, kai pasikeičia treniruočių metodika. Aš negaliu atsakyti, ką omenyje turėjo Šidlauskas. Esu su juo dirbęs dėl technikos, pasakęs, ko reikia. Nes aš techniką matuoju, o kiti žiūri akimis ir tiesiog kažką pasako. Bet techniką reikia matuoti – jeigu jūs sakote tik pažiūrėję iš šalies, nieko nesuprantate.
Kai ją matavau, aiškiai užfiksavau, kad grybšnio pradžioje Andrius spaudžia rankas žemyn tam, kad pakeltų galvą virš vandens. O to būti neturi. Kad pakeltum galvą plaukdamas krūtine, tu turi naudoti savo nugaros, kaklo raumenis. Rankomis reikia traukti save į priekį, o jis stumteli žemyn ir per kiekvieną grybšnį truputį praranda. Taip ir išeina, kad praranda 1-2 sek. per šimtą metrų. Ar trenerė tai supranta, sunku pasakyti. Kyla abejonių, bet į trenerio darbą negaliu kištis, jis yra atsakingas už viską ir turi nuspręsti, ko nori iš savo auklėtinio.
– Kas šiame čempionate yra didesnis netikėtumas – ar po dešimtmečio Rūtos demonstruojamas įspūdingas greitis, ar netikėtai kritusi rumunų superžvaigždės Davido Popovici forma?
– Priklauso, kieno paklausi (juokiasi). Mums, aišku, Rūta svarbesnė, rumunams – Popovici subyrėjimas. Bet iš tikrųjų Popovici plaukia gerokai lėčiau, nei tai darė pernai. Nežinau, kokios ten jo treniruotės, bet išvados po šio čempionato tikrai bus daromos. Juk kitos svarbios varžybos jau ne už kalnų – Dohoje vasarį vėl vyks planetos pirmenybės. Aišku, tiems, kurie pateko į žaidynes, svarbiausias kitų metų startas bus olimpiada.
– Atrodo, kad varžybų grafikas sudėliotas gana nelogiškai. Kitas pasaulio čempionatas – jau po pusmečio, pačioje olimpinių metų pradžioje.
– Taip tikrai niekad nebūdavo. Bet viską lemia pinigai. Kataras turi pinigų, jie nori organizuoti čempionatą ir jie gavo čempionatą. Jie dabar viską gauna, prisiminkime futbolą.
– Pabaigai: kodėl pasaulio vandens sporto šakų čempionatas, koks dabar vyksta čia, Fukuokoje, niekada nebuvo organizuojamas JAV, šalyje, kuri turi vieną iš geriausių plaukimo mokyklų?
– Indianaolyje 2004-aisiais vyko pasaulio čempionatas trumpame baseine, vėliau vyko ir jaunimo čempionatas. Vėlgi Indianapolyje – tai toks amerikiečių plaukimo miestas. O dėl didžiojo čempionato viskas gana paprasta. Azijoje yra pinigų, o amerikiečiai nenori investuoti ten, kur tuos pinigus praranda. Reikia investuoti mažiausiai 1,5-2 mln. dolerių, o atgal pinigai neateis.
Dabar čempionatų rengimui didžiausia rinka yra Azijos šalys, investuojančios valstybės pinigus. O amerikiečiai tokiam tikslui valstybinių pinigų neturi. Visi pinigai – federacijos narių sunešti mokesčiai arba rėmėjų lėšos. Valdiškų pinigų JAV sporte nėra.
Kiek kitoks dalykas – olimpinės žaidynės, kurios atneš pelną, leis padaryti verslą. Viskas čia pragmatiškai išskaičiuojama.
Juk kaip jie sako – kam mums išleisti tokią sumą, kurią mes galime investuoti į naują baseiną? Bet kuriuo atveju, tokie renginiai reikalauja daug išlaidų – ir baseino įrengimui, ir organizaciniam komitetui, ir sportininkų apgyvendinimui, ir maitinimui. Amerikiečiai pinigų mėtyti nenori.
Jeigu kokia nors sporto šaka yra kiek populiaresnė masiškai, tarkime, futbolas ar krepšinis, kur galima uždirbti pinigų iš transliacijų, tuomet jie imasi organizuoti. Bet ne tokius dalykus, kurie neatneša pelno.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
