Liepos viduryje į Vatikaną kelionę pradėjo Sibiro kankinės Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos dokumentai – antspauduotos dėžės su 8 tūkst. notaro patvirtintų puslapių. Tai pirmoji moteris lietuvė, ir dar pasaulietė, kurią siekiama paskelbti palaimintąja. Iki šiol Lietuvos bažnyčioje šventaisiais ir palaimintaisiais buvo skelbiami tik kunigaikščiai, karalaičiai arba arkivyskupai.
Nuteisti šventumu
„Sveiki, atvykę į šventųjų kalvę!“, – šypsodamasis prie Kauno arkivyskupijos kurijos durų pasitinka kunigas Andrius Končius, 2018 m. paskirtas A. Dirsytės beatifikacijos bylos postulatoriumi. Byla buvo užvesta dar 2000-aisiais, tačiau mirus pirmajam postulatoriui monsinjorui Pranciškui Tamulevičiui, procesas kuriam laikui buvo sustojęs. Šįmet birželio 28 d. buvo užbaigtas beatifikacijos proceso arkivyskupijos etapas, o liepos mėnesį byla iškeliauja į Šventųjų skelbimo dikasteriją.
„Jei viskas bus gerai, Adelė Dirsytė palaimintąja bus paskelbta 5 metų laikotarpyje“, – viliasi pašnekovas.
A. Dirsytės beatifikacijos byla – teisminė byla, rengiama pagal bažnyčios kanonus. „Kitaip tariant, Dievo Tarnaitė Adelė buvo paduota į teismą – apkaltinta nusidėjusi šventumui. Tada reikėjo surinkti įkalčius, liudininkų parodymus ir pateikti Aukščiausiajam Teismui Vatikane su svariais įrodymais, kad ją tikrai verta nuteisti šventumo nusikaltimu“, – procesą aiškino kun. A. Končius.
Ši byla A. Dirsytei (1909-1955) užvesta už kankinystę – nepailstamą Kristaus liudijimą net patiriant pačius žiauriausius kankinimus. Beatifikacijos byloje dirbo didelė komanda: vyskupo delegatas, teisingumo saugotojas, kunigai, postulatorius, istorikai, teologai, medikai, cenzoriai, notarė ir kt. Į Vatikaną atkeliavę dokumentai bus patikėti kardinolų ir popiežiaus tyrimui bei vertinimui. Galutinį sprendimą priims popiežius. Pirmas etapas – paskelbimas palaimintąja, antras – šventąja, tiesa, pastarajam etapui reikės mokslu nepaaiškinamų stebuklų, įvykusių meldžiantis A. Dirsytei, kuriuos patvirtintų Vatikanas.
Pavojinga sovietiniam režimui
A. Dirsytė 1909 m. balandžio 15 d. gimė Šėtos parapijos Pramislavos valsčiaus vienkiemyje (Kėdainių apskrityje), ūkininkų Agotos ir Antano Dirsių šeimoje. Turėjo dvi seseris ir tris brolius. Mokėsi Kėdainių gimnazijoje, kur prisijungė prie moksleivių ateitininkų veiklos. Po to išvyko į Kauną – pradėjo studijuoti Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete germanistiką, lituanistiką, pedagogiką ir psichologiją bei rengėsi būti mokytoja. Studijuodama aktyviai dalyvavo ateitininkų draugijos veikloje. Mirus tėvui teko nutraukti studijas ir rūpintis išgyvenimu (studijas baigė 1940 m.). 1935 m. įsidarbinusi Lietuvių katalikių moterų draugijoje A. Dirsytė tapo viena pagrindinių šios organizacijos veikėjų, rašė straipsnius žurnaluose „Moteris“, „Naujoji vaidilutė“, skaitė paskaitas apie moters orumą, kilnumą, jos svarbą dvasiniame, kultūriniame, tautos gyvenime ir tokiu elgesiu prieštaravo komunistinės santvarkos ideologijai. A. Dirsytė net buvo vadinama katalikiškąja feministe, lyginama su Edita Štein ir kitomis mąstytojomis.
Karui prasidėjus A. Dirsytė išvyko į Vilnių, 1940-1944 m. dirbo mokytoja Vilniaus mergaičių gimnazijoje, amatų mokykloje, S. Nėries mokykloje. Stengėsi, kad mokinės būtų išsilavinusios katalikės ir tėvynės patriotės. Dalyvavo Vilniaus m. ateitininkų veikloje. Į sovietų akiratį A. Dirsytė pateko, kai 1945 m. vieną auklėtinių klasę Visų šventųjų dieną vietoj pamokų nusivedė į pamaldas bažnyčioje.
„Į ją buvo atkreiptas dėmesys, kaip į pavojingą sovietiniam režimui, nes tikintis, doras, besimeldžiantis žmogus komunizme buvo laikomas ideologiniu pavojumi. Ją pradėta sekti. Kadangi A. Dirsytė gyveno bute kartu su generolo leitenanto Kazio Ladigos žmona Stefanija Ladigiene ir kitais, kurie buvo įtariami turėję ryšių su Lietuvos partizanais, ji buvo apkaltinta dalyvavusi antisovietinėje, fašistinėje ateitininkų veikloje ir už tai nuteista“, – sakė kun. A. Končius. Žinoma, kad A. Dirsytė padėjo nuo NKVD besislapstančiam ateitininkui Juozui Brazauskui.
Saugumui užkliuvo ir dar laisvoje Lietuvoje 1938 m. žurnale „Moteris“ Nr. 1 ir Nr. 19 publikuoti A. Dirsytės straipsniai. Straipsnyje „Motina, komunizmas ir kova su juo“ Adelė pasisakė prieš komunizmo ideologiją, dvasią, kuri suniekino moters, motinos kilnumą, orumą, pažvelgdama į moterį kaip į pragmatišką darbo vienetą, besivadovaujantį iškreiptais komunistinio darbo žmogaus idealais.
„Savo šeimas darykime jaukiais, įdomiais lizdeliais, židiniais. Čia turi būti skaityba, dainos, giesmės, bendros maldos, eglutės, Betliejai, Velykų minėjimai, deklamacijos, pasakojimai, vaidinimai, mirusiųjų širdingi minėjimai, savo šeimos kapų rūpestingas lankymas ir puošimas. O kad tai pasidarytų, mes visur kartu – gyvenime ir mirtyje. Iš tokios kūrybiškai turtingos šeimos niekas nebėgs“, – 1938 m. straipsnyje „Motina, komunizmas ir kova su juo“ rašė A. Dirsytė.
10 metų lageriuose
1946 m. kovą Adelė buvo suimta, tardyta Vilniaus KGB kalėjimo rūsiuose, ten alinta badu, psichine įtampa, kankinta fiziškai, dieną sargybiniai neleisdavo jai miegoti, o naktį – tardydavo. Lapkritį A. Dirsytė „už dalyvavimą kontrrevoliucinėje ateitininkijos veikloje“ buvo nuteista 10 m. laisvės atėmimo pataisos darbų lageriuose ir 5 m. be teisės sugrįžti į Lietuvą bausme. Ji kalėjo Vorkutos, Altajaus, Taišeto, Magadano ir Chabarovsko lageriuose.
Juose moterys už kuklų maisto davinį (sriubos dubenėlį ir kelias duonos riekeles dienai) dirbo sunkiausius fizinius darbus. Vorkutoje Adelė tiesė užpoliarės geležinkelį, ten turėdavo kapokliu kirsti tundros gabalus, rogėmis vežti iki pylimo, išversti ir grįžti atgal. Taišeto lageryje tiesiant geležinkelį reikėjo kirsti medžius, rauti kelmus, pilti pylimus, kloti bėgius. Ten įkyriai puolė musės, nuo kurių įkandimų Adelės kūnas stipriai ištindavo. Ypatingojo režimo Berlago lageryje Magadane kalinės kasė įšalusią žemę ir statė pamatus pastatams, kurie būtų atsparūs atominiam karui.
Kalinės gyveno barakuose, kartais nakvodavo palapinėse be šildymo, šaltyje, viena liudytoja atsimena, kad kai A. Dirsytė vieną rytą bandė atsikelti, niekaip negalėjo atplėšti savo plaukų, prišalusių prie palapinės. Nuo šalčio pajuosdavo kojų pirštai.
Vilties mokytoja Adelė Dirsytė kalėdama Sibire 1953 m. vasario 16 d. paruošė maldaknygę „Marija, gelbėki mus“ ir skyrė ją Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-osioms metinėms. Joje – Sibiro kalinių maldos įvairiems šventiesiems, maldos už tėvynę Lietuvą, tautos didvyrius, ten ji meldžia: „Padėk mums, Viešpatie, greitai sugrįžti į savo šalį.“
Ši maldaknygė tapo didžiausiu tiražu istorijoje (daugiau kaip 1 mln.) išleista lietuviška knyga. Pasaulyje ji išversta į keliolika kalbų, tarp jų suomių, olandų, kinų, korėjiečių, anglų, vokiečių, prancūzų, italų, ispanų, portugalų, lenkų ir kt.
Nuolat patekdavo į karcerį
Kadangi A. Dirsytė buvo vyresnė už daugelį kalinių bent 10-15 m. (ištremta 38-erių.), turėdama mokytojos pašaukimą ji atrado misiją lageryje būti paguoda, pagalba ir atrama kalinėms.
„Daugybės liudytojų žodžiais, Adelė buvo Mokytoja iš didžiosios raidės, kuri jiems teikė žmogišką ir dvasinį palaikymą. Sibiro tremtyje Adelė nenurimo: telkė krikščionišką bendruomenę, slapčia kalinėms organizuodavo dvasines pratybas, vesdavo rekolekcijas, kryžiaus kelius, rengdavo maldų rašymus, rožinio kalbėjimą po gultais, diskutuodavo apie Kristaus kančią. Iš gretimame vyrų lageryje kalėjusio kunigo ji net sugebėjo gauti pašventintas ostijas ir per Šv. Velykas kalinėms jas padalino“, – pasakojo kun. A. Končius.
Maldas su kitomis kalinėmis ji rašydavo ant beržo tošies, laikraščio skiaučių, cemento maišelių. Lageryje jos įkūrė maldaknygių „spaustuvę“. Žinoma, slapčia, nes jei pagaudavo rašant – grėsdavo bent dešimt dienų karceryje.
„A. Dirsytę nuolat siųsdavo į karcerį, tardymus, kankindavo. Liudininkai pasakojo, kad kartą ji grįžo su išmuštu dantimi, kitą kartą – nurautais plaukais ir tekančiomis kraujo srovėmis iš galvos, dar kitą kartą – su mėlynėmis nusėtu kūnu. Stebėtina, bet ji nieko blogo nekalbėjo apie savo kankintojus, sakydavo, kad kerštas – ne mūsų kelias. Kankinimai nepriversdavo išsižadėti Dievo, maldos veiklą ji tęsdavo toliau“, – teigė kunigas.
1954 m. žiemą ji buvo išvežta keliems mėnesiams į tardymus nežinoma kryptimi. Po jų Adelę grąžino visiškai suluošintą tiek fiziškai, tiek psichiškai. Ji silpo ir 1955 m. rugsėjo 26 d. tolimojo Chabarovsko kalėjimo ligoninėje mirė. Iki bausmės laiko pabaigos buvo likę vos keli mėnesiai.
„Apie paskutinio tardymo epizodą duomenų neturime, jos bylos duomenys Rusijos archyvuose yra įslaptinti, nes Rusijoje ji laikoma politine nusikaltėle. Mums neleido prieiti prie bylos duomenų“, – teigė kun. A. Končius.
1999 m., po mirties, A. Dirsytė buvo apdovanota Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius).
Palaidojimo vietoje – kolektyviniai sodai
Kunigas A. Končius apgailestauja, kad tiksli A. Dirsytės palaidojimo vieta iki šiol nėra žinoma. Numanoma, kad ji palaidota Chabarovsko prieigose, su kitais politiniais kaliniais. Dabar ten veši kolektyviniai sodai.
Iš Rusijos archyvų sulaukta atsakymo, kad duomenų nėra, tačiau į archyvo duomenis pažiūrėti patiems – neleista.
„Nenori, kad ieškotume, kapstytumėmės. Vietinių teigimu, politinių kalinių kapinės Chabarovske buvo ten, kur šiuo metu įrengti kolektyviniai sodai, o kapinės – panaikintos. Pasirūpinta jas likviduoti, sunaikinti bet kokį tremtinių atminimą… Būtų stebuklas, jei pavyktų rasti Adelės Dirsytės palaikus ir parvežti į Lietuvą! Bet tai įvyks tikrai ne dabartinėje socialinėje ir politinėje situacijoje. Šiuo laiku būtų pavojinga gyvybei vykti į Rusiją. Nežinai, kas gali nutikti: palaikys šnipu, įkalins ar pan. Kai pasikeis situacija Rusijoje, tikime, kad atsivers keliai“, – vilties nepraranda A. Dirsytės beatifikacijos bylos postulatorius kun. A. Končius.
Piligriminė kelionė – į gimtinę
Kol nėra žinoma tiksli būsimosios palaimintosios A. Dirsytės laidojimo vieta, pašnekovas ragina tikinčiuosius vykti į piligriminę kelionę jos tėviškėn – važiuojant nuo Šėtos Kėdainių kryptimi, kairėje pusėje matysis rodyklė: „Aukštieji Kapliai. Adelės Dirsytės gimtinė“. Ten išlikę gyvenamieji pastatai, stovi atminimo kryžius.
„Nemažai žmonių ten vyksta pasimelsti, prašo Adelės pagalbos. Yra liudijimų, kad malda padėjo pasveikti nuo ligų. Jos pagalba iš dangaus lydi mus. Ją atpažįstame kaip Vilties mokytoją, kuri moko mus įveikti gyvenimo sunkumus ir kentėjimus su Kristumi. (…) Dievas sako: noriu, kad į Adelę įdėmiai pažiūrėtumėte, turiu per ją jums kai ką pasakyti, per jos užtarimą tai patirsite. Jis sako: pažvelkite į mano dukrą, kaip ji mane mylėjo, man tarnavo ir kaip mano sūnus joje atsispindėjo“, – susimąstyti ragino kun. A. Končius.
Šiuo metu Lietuva turi Šventąjį Kazimierą, palaimintuosius Jurgį Matulaitį, Teofilių Matulionį ir Mykolą Giedraitį.