Aktoriai Mantas Bendžius, Saulė Sakalauskaitė ir Marius Karolis Gotbergas naujame spektaklyje įsikūnys į šių dienų paauglius ir gvildens jiems aktualias temas: draugystė, patyčios, tėvų kontrolė ir kt. Idėjų jaunieji kūrėjai sėmėsi ne tik iš asmeninių patirčių, bet ir iš kultinio 1985 m. amerikiečių filmo „Pusryčių klubas“.
Nacionaliniame Kauno dramos teatre spektakliui „Taisykla“ (rež. Augustas Gornatkevičius) tema pasirinkta po diskusijų su teatro jaunimo taryba – 15-20 m. jaunuoliais, atskleidusiais jiems aktualius klausimus.
Stengsis paneigti stereotipus
Spektaklyje veikia penki paaugliai: moksliukas, gražuolis, menininkas, sportininkė ir vandalė. Šiuos trafaretinius tipažus dažnai paaugliams priskiria kiti, bet ilgainiui jie tampa tarsi antroji oda. Veikėjai ieškos atsakymų į klausimus: kas aš esu, kokį kelią rinktis?“. Paaiškės, kad dažnai šis siekis gesinamas liepiant būti savo vietoje, neprisigalvoti ir vaizduoti tokį, kokį nori matyti kiti. Jaunuoliai patiria aplinkos ir visuomenės spaudimą atitikti standartus, tėvų bei mokytojų lūkesčius.
Aktorius M. Bendžius tikino, kad spektaklyje sieks dekonstruoti klijuojamas etiketes, parodyti, kad žmogus nėra kažkieno sugalvotas tipažas, kurį kartais matome išorėje: gražuolis, moksliukas ar menininkas.
„Žmogus yra kur kas daugiau nei vienas jo išorinis bruožas“, – teigė M. Bendžius. Jam antrino S. Sakalauskaitė: „Visi esame unikalūs. (…) Tai, kad priklausai kažkuriai bendruomenei – nereiškia, kad esi tik tai.“
Spektaklio režisierius pridūrė, kad norisi sulaužyti paaugliams primetamus tipažus; padėti atrasti, kas jie yra iš tikrųjų. Tam pasitelkiamas žaidimas.
„Spektaklyje naudojame sapno elementus, susitikimus su pasakų, skaitytų knygų, matytų filmų personažais. Mes žaidžiame su sąlyga: o kas jeigu? Įvykus konfliktui persikeliame į tokią erdvę, kur jis nevyksta, tampa žaidimu. Paauglystėje supranti, kad nebenori žaisti, o žaidimas atrodo lievas. Tiesa, žaidimas yra esminė draugystės ir draugavimo sąlyga vaikystėje, tad viską konstruojame taip, kad žaidimas nenutrūksta, jis vyksta. Mes norime grąžinti žaidimą į paaugliškas situacijas, ypač kai kyla ginčai, nesusikalbėjimas, kviečiant ieškoti savęs ir bendrumų“, – sakė režisierius A. Gornatkevičius.
Prisiminė savo paauglystės žaizdas
Aktoriai mintimis sugrįžo į savo paauglystę, kurią išgyveno maždaug prieš dešimtmetį. Marius Karolis Gotbergas tuometį save priskirtų šaunuolio tipui, nes jam sekėsi moksle, santykiuose, sporte. Visgi, už netikrą savižudybės raštelį jis buvo pašalintas iš mokyklos.
„Juodų paauglystės momentų neprisimenu, tiesa, šeštoje klasėje atėjo daug naujokų, tokių „krūtų“, šokančių tektoniką. Staiga nuo rugsėjo aš tapau nebekietas mokykloje, priskirtas prie moksliukų. Nervino, kad naujokai nesimokė, rūkė, krėtė nesąmones ir vis tiek visiems patiko“, – su šypsena prisiminė M. K. Gotbergas.
Aktorei S. Sakalauskaitei paauglystė buvo sunkesnis periodas. „Jaučiau, kad manęs niekas nesupranta, nuolat aiškina ką ir kaip turiu daryti. Tai erzino, nekantriai laukiau, kada pagaliau būsiu atsakinga už save: pradėsiu dirbti, išsikraustysiu“, – sakė ji.
M. Bendžius sunkesnį periodą patyrė 11 klasėje – kai didžioji dalis vyresnių draugų išvažiavo ir jis pasijuto vienišas.
„Pusmetį kankino vienatvės jausmas, buvo labai sunku, nes esi įsitikinęs, kad draugai šalia tavęs bus visą gyvenimą, o vieną dieną jie staiga ima ir išvažiuoja, daugiau jų nebematai… Susirašinėji, bet tai nėra tas pats. Jie nutolsta, o tu ieškai naujų bičiulių“, – pasakojo aktorius.
Svarbu priklausyti bendruomenei
Kalbėdami apie paauglystę, aktoriai akcentavo, kad tuomet itin svarbu priklausyti bendruomenei, pasijusti jos dalimi.
„Socialiniai ryšiai paauglystėje – pats svarbiausias dalykas. Labai svarbu aplinka, kuri supa, kiek draugų turi, kaip su jais sutari. Neaplenkiamos ir išdavysčių, draugysčių nutraukimo temos“, – išskyrė aktorė S. Sakalauskaitė.
Kūrėjai šiuo spektakliu tikisi įkvėpti jaunuosius žiūrovus stiprybės, tikėjimo savimi, paskatinti matyti save ir kitus platesniame kontekste.
„Kai pradėjome kalbėti apie stereotipus, klausti savęs, kas mes buvome mokykloje, atradome, kad tapatybė vis keitėsi: vienu metu buvai moksliukas, kitu – sportininkas, trečiu – vandalas. Pereini nuolatinę kaitą“, – sakė S. Sakalauskaitė.
Pašnekovai pripažįsta, kad didžiausias skirtumas būnant paaugliu prieš dešimtmetį ir dabar yra tai, kad realybę stipriai pakeitė išmanieji telefonai, internetas, socialiniai tinklai – ryškiai pakito bendravimas.
„Temos, problemos turbūt liko tos pačios, bet jų plotis, kurį galima pamatyti medijų pagalba, diskutuoti įvairiausiomis temomis, kad ir apie ekologinėmis – žymiai prasiplėtė“, – pažymėjo M. Bendžius.
Pašnekovai pridūrė, kad kartu išsiplėtė ir saviraiškos galimybės: reikštis galima ne tik savo klasėje ar kažkurioje bendruomenėje, bet ir įvairiuose socialiniuose tinkluose.
Visgi, kurie paaugliai laimingesni – kalbintų aktorių kartos ar dabartiniai?
„Seniau suaugusieji labiau aiškindavo jaunimui ką ir kaip daryti, primesdavo savo pačių svajones. Tikiu, kad dabar paaugliams suteikiama galimybė patiems turėti nuomonę ir drąsiai ją reikšti. Vertinant šiuo aspektu – manyčiau, kad dabartiniai paaugliai turėtų būti laimingesni“, – svarstė M. K. Gotbergas.
Spektaklis „Taisykla“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre debiutuos balandžio 6 d.
