Ne paslaptis, kad kartais vairuotojai prie automobilio vairo sėda susierzinę, paveikti stiprių emocijų. Niekur nedingsi, važiuoti reikia, o laiko nurimti dažniausiai nebūna. Kitais atvejais, stresą neretai sukelia netikėtos situacijos kelyje, kurios iššaukia greitą, nekontroliuojamą reakciją. Eisme dalyvauja didelė vairuotojų įvairovė – vieni važiuoja lėčiau, atsargiau, kiti viršija greitį, persirikiuodami nerodo įspėjamųjų signalų, dar vieni neįleidžia į srautą įsiliejančių automobilių, o kiti – nesusivaldo ir santykius nori aiškintis netgi išlipę iš transporto priemonės. Kodėl taip nutinka ir kas tai lemia? Kodėl eismo kultūra priklauso nuo prie vairo sėdinčio žmogaus, aiškinamės su socialiniu psichologu – lektoriumi, Lietuvos psichologų sąjungos nariu, Edvardu Šidlausku.
Vairuotojų elgesį veikia proto, jausmų ir kūno negalavimai
Specialistas teigia, kad konkretūs transporto priemonių vairuotojų tipai nėra labai ryškūs ar išskirtiniai. Tačiau jis pabrėžia, kad vairuotojų elgesį būtų galima skirstyti pagal tris negalavimus – proto, jausmų ar kūno. Todėl sukeliamos stresinės ir avarinės situacijos gali priklausyti nuo skirtingų priežasčių, priklausomai nuo to, kuriuo impulsu vadovaujasi pats vairuotojas.
„Psichiniai negalavimai apimtų klaidingus įsitikinimus apie tai, kaip „reikia“ ar „nereikia“ elgtis kelyje, kurie nesutampa su įstatymuose aprašytomis normomis. Iš esmės, tai vietinės kultūros įtaka, tradicijos, stereotipai, teigiamos elgsenos pavyzdžių stoka.
Jausmų arba emocijų negalia, tai dažniausiai yra tiesiog savikontrolės stoka, kai iracionalus pradas žmoguje, impulsai, nustelbia racionalų, t. y. proto balsą. Mums visiems taip retkarčiais nutinka, kad žinome, ką ir kaip derėtų daryti, kokius darbus atlikti, kaip vairuoti ir panašiai, bet to nedarome, nes esame apimti pykčio ar kažkokių kitų emocijų.
Kūno negalia apima visus neadekvatumus, kurie kyla dėl ligos, apsinuodijimo, piktnaudžiavimo cheminėmis medžiagomis, nuovargio ar patiriamo skausmo, diskomforto kūne vairuojant“, – tris priežastis, darančias įtaką vairavimui, įvardijo E. Šidlauskas.
Socialinis psichologas pažymi, jog nekultūringą ar net pavojingą elgesį kelyje gali nulemti savikontrolės stoka, kai dėl stiprių emocinių impulsų, nerimo, skubos ar pykčio, kurie skatina elgtis neapdairiai, neapgalvotai, agresyviai ir panašiai.
„Savikontrolės ar tiesiog sąmoningai taikomos valios stoką galima kompensuoti pasitelkiant išorines pasekmes arba išorinę valią, pavyzdžiui, baimė susilaukti didelės baudos ar nuostolių, gali padėti įveikti pyktį ar nerimą, kviečiančius vairuoti pavojingai“, – teigė jis.
Daugiau šia tema
Vairavimui įtaką daro ir psichinė sveikata
E. Šidlauskas pastebi, jog vairuotojo veiksmai kelyje gali būti paveikti ir jo psichinės būsenos, o gilesnių problemų turintis asmuo gali būti ne tik nekultūringas, bet ir sukelti pavojų tiek sau, tiek kitiems eismo dalyviams.
„Normalumą, psichinę sveikatą galime apibrėžti kaip gebėjimą adaptyviai elgtis visuomenėje, prisitaikyti, elgtis socialiai. Psichikos sutrikimai arba, kaip sako, problemos, paprastai nurodo į tai, kad dėl kažkokių psichikoje vykstančių procesų, žmogus negeba adekvačiai elgtis arba reaguoti vienoje ar kitoje situacijoje, dėl to kyla pavojus jo paties arba aplinkinių gerovei bei sveikatai.
Pavyzdžiui, patiriantis garsines ar vaizdines haliucinacijas žmogus gali pasukti į skersgatvį, kurio nėra ar mėginti išvengti susidūrimo su neegzistuojančiu objektu, kai tuo tarpu greta jo važiuoja kita transporto priemonė. Tokiu būdu galima sukelti avarinę situaciją ar išgąsdinti kitą vairuotoją, nepastebėti einančio pėsčiojo“, – aiškina E. Šidlauskas.
Gavus blogą žinią, pataria nevairuoti
E. Šidlausko teigimu, po skaudžios žinios ar nesėkmingos dienos, žmogaus gebėjimas vairuoti gali pasunkėti, tada kelyje kylančios situacijos gali iššaukti ir nenorimą pyktį ar susierzinimą, paskatinti spausti greičio pedalą, pavojingai manevruoti ar signalizuoti garso signalu važiuojantiems lėčiau.
Todėl psichologas pataria pirmiausia įsivertinti savo būklę. Ar stresas trukdo susikaupti, išlikti šalto proto ir esminis akcentas – ar į aplinką reaguojama adekvačiai. Tik gerai įsivertinus savo galimybes, galima spręsti ar prie vairo sėsti pačiam, ar leisti sėsti pažįstamam, kolegai ar bet kam, kas galėtų saugiai nuvežti iki kelionės tikslo.
„Prislėgtas artimo netekties ar tiesiog nesėkmių gyvenime, asmuo veikiausiai bus mažiau budrus ir elgsis atsainiai dėl sąmonę užtvindžiusių emocijų. Tikrai negalima vienareikšmiškai teigti, jog melancholija, sielvartas ar liūdesys blogina vairavimą, bet tyrimai sako, kad produktyvumas darbe yra didesnis, kai esame teigiamai emociškai nusiteikę.
Sunkios emocijos ar jausmai mus vargina, atima jėgas, tad prireikia daugiau jėgų, norint išlaikyti susikaupimą. Manau, kad kiekvienų konkrečiu atveju, geriausiai mato ir jaučia pats žmogus, kiek jis pajėgus atlikti vienokias ar kitokias veiklas, o jei ne – bent iš dalies yra atsakingi ir visi šalia esantys artimieji, kurie gana gerai gali nujausti, kas vyksta ir kiek jų šeimos narys ar draugas yra adekvatus šiuo metu ir gali vairuoti“, – pataria specialistas.
Prieš vairuojant pataria nusiraminti
Lietuvos psichologų sąjungos narys E. Šidlauskas pataria, jog norint išlikti ramiam ir susikaupusiam kelyje, pirmiausia reikėtų nusiraminti, pabūti su savo jausmais ir leisti jiems natūraliai „išsivėdinti“. Specialisto teigimu, supykus, ar sukilus nerimui, atlikti protinių veiklų veikiausiai nepavyks, nes žmogus būna išsiblaškęs.
„Taip ir su vairavimu, svarbu suprasti, kad tai padidintos atsakomybės, geros savikontrolės ir greitos orientacijos reikalaujanti protinė veikla, ir klaidos čia gali kainuoti mūsų ar kitų asmenų gyvybes. Tad palinkėčiau sąmoningumo. Pasidaryti kažkokius atsakomybę primenančius ženklus, kad sėsdamas vairuoti, viena koja stovi kalėjime, kita karste“, – tikina specialistas.
