Menotyrininkė Aušra Česnulevičienė aistringai įsisuko į vargonų, kuriais kadaise grojo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tėvas, paieškų ir įrodymų detektyvą. Dabar ji jau neabejoja, kad prie tų vargonų yra prisilietę žymiojo dailininko bei kompozitoriaus M. K. Čiurlionio (1875–1911) tėvo rankos.
Ratnyčioje gyvenanti A. Česnulevičienė, šiuo metu Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijuojanti menotyros magistratūroje, tyrinėja Čiurlionių šeimos ryšius su muzika.
A. Česnulevičienė jau surinko gana daug įrodymų, kad M. K. Čiurlionio tėvas 1877–1878 m. vargonavo Ratnyčios bažnyčioje, o joje buvę mediniai vargonai šiuo metu yra atsidūrę Kabelių bažnyčios pastogėje, rašoma Kultūros paveldo departamento pranešime žiniasklaidai.
Degdama atradimo džiaugsmu menotyrininkė apie tai pranešė ir Kultūros paveldo departamentui bei „Čiurlionio namams“, kur neseniai perskaitė pranešimą.
„Kiek esu kalbėjusi su specialistais profesionalais, kultūros žmonėmis, visi yra už tai, kad išlikusius vargonų fragmentus būtina įtraukti į Kultūros vertybių registrą, kol jie galutinai nesunyko ir neprapuolė. Juk artėjant 150-ioms M. K. Čiurlionio gimimo metinėms tai būtų puikus kultūrinės atminties ženklas, papildantis ne itin gausų Čiurlionių šeimos originalių artefaktų archyvą“, – sakė A. Česnulevičienė.
„Į Ratnyčią prieš penkiolika metų iš Kauno, galima sakyti, atvažiavau į marčias Čiurlionio keliu. Mano vyras skulptorius Tauras Česnulevičius, pamenu, kraipė galvą ir sakė: „Ką tu čia veiksi, juk tu visai nepažįsti šito krašto“. Tačiau Druskininkuose labai greitai įsisukau į kultūrinį lauką, kur dominavo M. K. Čiurlionio tema. Didelę įtaką padarė tuometinis M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus direktorius Adalbertas Nedzelskis, muziejuje dirbęs 33 metus nuo pat muziejaus įkūrimo“, – pasakojo Aušra.
Kartą A. Nedzelskis Aušrai pasakė, kad muziejaus (Čiurlionių namų) palėpėje jis yra padėjęs ažūrinę lentą su paukšteliu nuo vargonų, kuriais Ratnyčios bažnyčioje kadaise grojo M. K. Čiurlionio tėvas. Ratnyčios bažnyčia 1909 m. buvo išardyta, su visu inventorium pervežta į Kabelius ir ten iš naujo pastatyta. Taip į Kabelius iš Ratnyčios atkeliavo ir senieji vargonai. Bažnyčiai įsigijus naujus, senieji nukeliavo į bažnyčios pastogę.
„A. Nedzelskis dar sovietmečiu dažnai lankydavosi Kabeliuose, pas savo bičiulį kunigą Joną Lauriūną, Kabelių pogrindinės kunigų seminarijos įkūrėją. J. Lauriūnas jam ir papasakojo apie bažnyčios pastogėje, virš altoriaus laikomus išardytus vargonus. A. Nedzelskis nuo vargonų prospekto nuėmė vieną drožinį ir parsivežė į Druskininkus, – pasakojo Aušra. – Šią žinią po daugelio metų patikėjo man ir pasakė, kad tai bus mano darbo tema. Tai priėmiau kaip likimo dovaną. Turėjo praeit nemažai laiko, kol aš subrendau ją gvildenti. Tada jau kibau į paieškas, ypač, kai paklausus apie tą lentą muziejaus darbuotojų, jos patikino, kad tikrai ją rado. Dabar, kaip juokais sakau, jau nuolat esu „on line“ su Čiurlioniais.“
Gavusi tokį „raktą“ A. Česnulevičienė 2020 m. vasarą atsidūrė Kabeliuose. Su Dzūkijos nacionalinio parko darbuotoja Onute Grigaite, aktyvia parapijiete, pasibeldė į Kabelių bažnyčios kleboniją. Į detektyvines paieškas įtraukė ir savo vyrą, kuris parūpino ilgas kopėčias ir taip visi trys, pasišviesdami telefonais, užsiropštė į medinės bažnyčios pastogę. Tada išvydo atskiras vargonų dalis. Rado ir kitą tokią pačią ažūrinę lentą su paukšteliu. Tokią pačią, kuri daugelį metų išgulėjo Druskininkuose, Čiurlionių namų-muziejaus palėpėje.
„Pamenu, net galva svaigo nuo tokio atradimo. Tačiau moksliniam darbui to nepakako, man reikėjo įrodyti, kad čia tikrai tie vargonai. Praėjusią vasarą į Kabelių bažnyčios pastogę užlipome su vargonų restauratorium Girėnu Povilioniu. Jis profesionalo žvilgsniu pasižiūrėjo į vamzdyną, klaviatūrą, griežyklą.
Sufotografavom, viską suskaičiavom. Jis tada pasakė, kad tai šešių registrų klaviatūra. Paskui Ratnyčios bažnyčios inventorinėse knygose radau įrašą, kad bažnyčia tikrai turėjo šešių registrų vargonus“, – pasakojo A. Česnulevičienė.
A. Česnulevičienė archyvuose surinko ir daugiau įrodymų, pagrindžiančių hipotezę, kad tai tikrai tie vargonai, kuriuos lietė Čiurlionių šeimos vargonininkų pirštai. Dabar, kaip prisipažino, labai laukianti kultūros paveldo specialistų žingsnių ir vertinimų.
