Kaune septynerius metus gyveno 2017-aisiais palaimintuoju paskelbtas kankinys arkivyskupas Teofilius Matulionis. Kuklus, paprastas dvasininkas buvo net 16 metų kalinamas ir kankinamas. Nuo išprotėjimo jį gelbėjo malda ir tvirtas tikėjimas. Vysk. Teofilius mėgo ne tik daug melstis, bet ir greit važinėti automobiliu, valgyti braškes bei turėjo subtilų humoro jausmą.
Kokius darbus Teofilius Matulionis (1873-1962) nudirbo gyvendamas Kaune, kalbamės su Kauno benediktinių vienuolyno atstove doc. dr. s. Gabriele Aušra Vasiliauskaite OSB.
Kalintas, bet nepalaužtas
T. Matulionis į kunigus buvo įšventintas 1900 m., į vyskupus – 1928 m. Už nepaklusimą režimui jis teistas penkis kartus. Kalėjo Sokolnikų pataisos namuose, lageryje Solovkų salose, Vladimiro kalėjime, Vilniaus KGB kalėjime. Lageriuose dirbo sunkiausius darbus, bet nesiskundė.
„Per dieną reikėdavo išgrįsti 50 metrų kelio arkliams su vežimais važinėti; prikirsti šakų, jas iškloti ir apiberti žemėmis (…) arba prinešti iš miško malkų“, – apie Solovkų kalėjimą rašoma knygoje „Susipažinkime – esu Teofilius“ (aut. A. Jurevičius).
„Kalinio uniformomis, vyžotom kojom, per pečius persimetę virvę, vilkdavome rogėmis malkas. (…) Mes turėjome parūpinti rąstų naujai tiesiamam keliui. Kai kada per šakas ir akmenis iš miško į kelią šimtą ar daugiau metrų ant savo pečių išnešdavom po 12 kubinių metrų malkų. Dirbdavome nuo šeštos valandos ryto iki vakaro. Jei padarysi, kiek užduota, vakare gausi duonos, o jei neįstengsi – liksi visiškai alkanas (…) Nuo šio darbo pasidariau neįgalus“, – apie darbus pelkėje prie Ladogos ežero rašoma toje pat knygoje.
Solovkose jis slapta aukodavo šv. Mišias, kalbėdavo Rožinį (jį buvo pasigaminęs iš duonos gabaliukų).
Su kitais kalintais kunigais iš Rusijos lagerių 1933 m. spalio 19 d. grįžusį į Kauną, T. Matulionį pasitiko tūkstantinė minia: „Stoties perone, viduje ir prieš stotį laukė minios susirinkusiųjų, kurios viršijo 10 000. Atšvilpė traukinys ir suvargusiais veidais žmonės ėmė lipti į peroną. Susirinkusios minios ėmė šaukti triukšmingai valio, o Karo invalidų orkestras užgriežė sutikimo maršą. Visi veržėsi pamatyti sugrįžusių“, – 1933 m. rašė „Mūsų laikraštis“.
Prikėlė vienuolyną
Vyskupas Teofilius Matulionis Kaune gyveno 1936-1943 m., buvo paskirtas Benediktinių vienuolyno kapelionu ir Šv. Mikalojaus bažnyčios rektoriumi. Apsigyveno klebonijoje šalia bažnyčios, šiuo metu ji restauruojama, o buvusiame T. Matulionio bute dabar gyvena Kauno arkivyskupijos kurijos kancleris mons. bažnyt. t. lic. Adolfas Grušas.
Atvykęs į Kauną T. Matulionis susidūrė su iššūkiais: benediktinės buvo išsisklaidžiusios po visą Lietuvą, reikėjo jas sutelkti. Jam valdant vienuolių skaičius išaugo iki 52. Be to, vienuolynas turėjo daug skolų, apleisti pastatai reikalavo remonto. Buvo nuspręsta parduoti nuomojamus sklypus mieste ir paimti paskolą iš Žemės banko. Bažnyčios remontui, šildymo įvedimui reikėjo gauti 90 tūkst. litų, Lietuvos šviesuomenė į šį pagalbos šauksmą greit sureagavo, tad T. Matulionis nieko nelaukdamas ėmėsi darbų: sutvarkė XV a. statytos Šv. Mikalojaus bažnyčios interjerą, pastatė naują altorių, pagal scenografo Liudo Truikio atnaujinimo projektą, užsakė iš Miuncheno ir įrengė L. Truikio suprojektuotus vitražus „Besimeldžiantys Angelai“, įstatė V. Bičiūno suprojektuotus vitražus.
„T. Matulionio valdymo metu buvo vienuolyno klestėjimo laikotarpis, žvelgiant per visus 400 vienuolyno gyvavimo metų. Vienuolynas klestėjo tiek seserų skaičiumi, tiek dvasiškai“, – pabrėžė s. Gabrielė.
Įsteigė nuolatinę adoraciją
Vienuolyno patalpose veikė Šv. Vincento Pauliečio vaikų darželis, Teofilius pasirūpino, kad darželis būtų perimtas seserų. Įdomu, kad darželyje vienuolės pritaikė tuo metu modernią Montessori ugdymo sistemą.
Vienuolyne veikė bažnytinių rūbų siuvykla, vyko siuvimo kursai, ruoštos vargonininkės.
1937 m. T. Matulionis reformavo vienuolių įvilktuvių ir įžadų apeigas; 1940 m. baigęs pritaikyti Šv. Mikalojaus bažnyčią amžinajai Švenčiausiojo Sakramento adoracijai ją įsteigė ir pradėjo nuo liepos 19 d. 1940 m. T. Matulionis įkūrė Švč. Rožinio broliją, o 1941 m. įsteigė Amžinosios Švč. Sakramento adoracijos broliją bei tapo jos vadovu. Pašnekovė s. Gabrielė pabrėžė, kad okupacijos metais ši adoracija buvo ramstis, žmonės nuolat eidavo melstis ir prašyti, kad išlaisvintų Lietuvą.
Amžininkų atsiminimuose rašoma, kad vyskupas Teofilius turėjo subtilų humoro jausmą.
„S. Kolumba Angelė Klėtkutė pasakojo, kad patarnaujant vyskupui T. Matulioniui nutiko nepavydėtinas kuriozas. Pieną anuomet laikydavo prieangyje, kad atvėstų. Atėjus laikui valgyti, s. Kolumba atnešė pieno ąsotį ir padėjo ant stalo. Atidarė dangtį ir staiga iš pieno gelmių iššoko – rupūžė! Vienuolė galvojo, kad dabar tai jai jau klius, bet vyskupas Teofilius tik romiai nusišypsojo ir pasakė: „Nu, rupūžyte eik, eik“. Tąkart patarnautoja gavo kaip reikiant barti nuo vienuolyno vyresniosios“, – likusį atsiminimą perpasakojo s. Gabrielė.
Gelbėjo žydus
Kauno benediktinės prisidėjo prie mažųjų žydų gelbėjimo – priglausdavo juos po vienuolyno stogu.
„Mūsų seserys per Nerį matydavo žydų getą Vilijampolėje, siųsdavo jiems maistą: paimdavo pintinę, apačią ištepdavo derva, sudėdavo maistą, pergabendavo per Nerį, o gete žmonės jį iškraudavo ir įdėdavo miegančius vaikus, parplukdydavo į mūsų krantą. Tada sesės vaikus išgabendavo į Čiobiškio vaikų prieglaudą ir ten slėpdavo nuo žydų persekiotojų“, – pasakojo s. Gabrielė.
Seserys ir T. Matulionis 1943 m. nuo nacių išgelbėjo ir būsimą pasaulinio garso pianistę trimetę Esterą Elinaitę (Esther Yellin). Jai pagelbėti prašė kompozitoriaus M. K. Čiurlionio dukros Danutės vyras Vladimiras Zubovas. Gavus patikinimą, kad mergaitei bus padėta, mažąją vežimėlyje į vienuolyną slapta atvežė mama. Iš pradžių ji slėpta benediktinių vienuolyne, vėliau Čiobiško vaikų prieglaudoje bei Kaišiadorių kurijoje.
Už šį žygdarbį vyskupas Teofilius ir s. Angelė Misiūnaitė OSB buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais (2003 ir 2013 m.).
1943 m. sausį T. Matulionį paskyrė Kaišiadorių vyskupu ir jis paliko Kauną.
Saugoma pal. Teofiliaus relikvija
Nuo 2018 m. birželio 14 d. Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčioje saugoma palaimintojo Teofiliaus pirmojo laipsnio relikvija (kaulo dalis). Šalia kabo votai – padėkos ženklai už išgelbėta gyvybę ar sveikatą, užtariant palaimintajam Teofiliui.
Bažnyčioje padėta ir „Malonių, gautų palaimintojo Teofiliaus užtarimu“ knyga. Kasmet ji pildosi žmonių liudijimais.
„Tarkim, žmogus labai sunkiai sirgo, prašė Teofiliaus pagalbos ir buvo išgydytas“, – sakė s. Gabrielė.
Šiame vienuolyne susitelkė ir reguliariai maldai nuo 2017 m. renkasi Teofilių bendruomenė, įkvėpta palaimintojo pavyzdžio stropiai melstis.
Teofilių mena ant vienuolyno laiptų stovintis meno kūrinys „Pasivaikščiojimas palaimintojo batais“ (aut. Nojus Kiznis), leidžiantis pasimatuoti jo batus. Tam pasirinktas originalus palaimintojo batų modelis, būtent tokius jis avėjo grįžęs iš lagerio.
Prieš savo mirtį palaimintasis Teofilius bylojo: „Gėris nugalės blogį, ateis laisvės diena, žmonės melsis laisvai, džiaugsis gyvenimu. Prašau nuo manęs pasveikinti laisvą Lietuvą ir visus žmones!“
Projektą „Svarbiausi Kauno kultūros ir istorijos akcentai 2022-aisiais metais“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
