Atnaujintame Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje penktadienį atidaryta Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda lankytojus nukėlė į gilią praeitį, kai dabartinės valstybės teritorijoje tirpo ledynai, o čia atklysdavusios bendruomenės mielai ragaudavo ant laužo keptą elnieną. Iš šiaurės elnio rago pagamintas ir išskirtinis parodos eksponatas – Lyngby tipo kirvis, tapęs seniausiu žinomu archeologiniu radiniu Lietuvoje. Anot muziejaus, tokie įrankiai Europoje randami nepaprastai retai.
Kirvis 2014-aisiais netikėtai buvo rastas Parupės kaime (Biržų r.), 7 m nuo Nemunėlio upės kairiojo vagos kranto, 1,5 m gylyje, Viliaus Venckūno sodybos teritorijoje. Artefaktą atsitiktinai aptiko sodyboje žemę kasę vyrai – ragas jiems padarė įspūdį, užtat jį atidavė sklypo savininkui. Po kiek laiko pas V. Venckūną svečiavosi draugas iš Vokietijos Heinz-Peter Baage. Išvydęs radinį tuoj prisiminė panašų matęs muziejuje gimtinėje.
Supratęs, koks senas ir retas radinys, savininkas kreipėsi į Biržų Sėlos muziejų, o archeologė Roma Songailaitė jį nuvežė Klaipėdos universiteto specialistams, kurie atliko detalius mokslinius tyrimus: unikalų eksponatą prakalbino dr. Tomas Rimkus, prof. habil. dr. Algirdas Girininkas ir dr. Gvidas Slah.
Šiaurės elnių medžiotojai-rinkėjai šiuos kirvius naudojo darbams, artimoje ar tolimoje kovoje, tai buvo universalus ir nepamainomas vėlyvojo paleolito-ankstyvojo mezolito laikotarpio klajoklių įrankis.
Tokie iš rago pagaminti kirviai naudoti regione aplink Baltijos jūrą – nors buvo plačiai paplitę, tačiau dėl natūralios medžiagos randami itin retai. Pirmasis šio tipo kirvis prieš daugiau nei šimtą metų buvo rastas Nørre Lyngby vietovėje Danijoje, iš čia ir daniškas tokių kirvių vardas. Šiaurės Europos regione aptikta kelios dešimtys Lyngby kirvių, o Rytų Baltijos šalyse tik vienetai – penki iki Antrojo pasaulinio karo rasti buvusios Rytų Prūsijos teritorijoje, 2009 m. vienas aptiktas Latvijoje.
Greičiausiai, vietinės produkcijos
Kaip pristatyme paaiškino G. Slah, rago kirviui išlikti padėjo šarminės terpės dirva, kurioje yra daug dolomito. Atlikta kriminalistikoje naudojama trasologinė (objekto sąlyčio su kitais daiktais) analizė, radiokarboninis datavimas, įvertintos mikroskopinės ir makroskopinės žymės, parodžiusios, kad ragas buvo apdirbtas, šlifuotas. Ant kirvio paviršiaus matyti titnaginiu įrankiu palikti gremžimo pėdsakai.
Kartu datuoti smėlyje ir rago įtrūkyje rasti angliukai, kurių amžius sutapo su kirvio, o anglis šiuo atveju rodo ūkinę veiklą, leidžia manyti Parupės apylinkėse buvus medžiotojų-rinkėjų stovyklavietę. Tikėtina, kirvis naudotas medienos kirtimui ir skaldymui, o iš šios gamindavo lankus, statydavo būstus, kurdavo laužą.
„Labiausiai tikėtina, kad kirvis pagamintas dabartinės Lietuvos teritorijoje, nes gyvūnija Danijoje ir Lietuvoje anuomet buvo ta pati. Jeigu gyvūnai, iš kurių pagamintas įrankis, būtų būdingi tik Danijai arba Šiaurės Vokietijai, galėtume drąsiai teigti, kad įrankis atneštas, nes tokios natūralios medžiagos čia tiesiog nebuvo.
Bet Lietuvoje turime labai daug atsitiktinių ne sumedžiotų, o nugaišusių šiaurės elnių, kurie datuojami panašiu laiku ir jie čia yra buvę, ne ledyno atstumti, o gyvenę ir mirę. Labai tikėtina, kad šis kirvis yra vietinės produkcijos“, – paklaustas, ar galėjo tokį įrankį Parupės žmonės atsinešti iš Danijos, „Kas vyksta Kaune“ komentavo G. Slah.
Jeigu pamanėte, kad toks atstumas prieš keliolika tūkstantmečių gyvenusiems žmonėms buvo neįveikiamas, suklydote.
Ištverme prilygo šiandienos olimpiečiams
Šį kirvį naudoję žmonės, pažymėjo G. Slah, buvo medžiotojai-rankiotojai, tos pačios Homo sapiens rūšies žmonės kaip mes. Remiantis aplinkinėse Europos valstybėse atliktais genetiniais tyrimais ir tų žmonių rekonstrukcijomis – šviesių akių, tamsaus gymio ir tamsių plaukų. Pagal prof. A. Girininką, tai galėjo būti vadinamieji protoindoeuropiečiai.
„Aišku, per ilgą laiką įvyko genetinės mutacijos, dėl to dabartinių Homo sapiens kompleksija šviesesnė. Klajoklių fenotipas tiesiog skyrėsi nuo šių dienų žmonių. Kokia jie kalba komunikavo sunku pasakyti, negalėčiau drąsiai teigti, kad ji buvo panaši į dabartinę kalbą, tačiau tai buvo artikuliuota, sąlyginai sudėtinga kalba, lygiai kaip ir šiandieninės, tik žodynas skurdesnis. Apie vietovardžius, daiktų pavadinimus daugiau pasakyti negalime, čia būtų spekuliacijos“, – akademinį skrupulingumą išlaikė pašnekovas.
Archeologas pabrėžė, kad pirmykščių žmonių kaulų sandara yra atspindys raumenų sistemos – kuo pastaroji tvirtesnė, tuo kaulai stipresni, suformuoti kitaip. Pagal Lietuvoje gyvenusių klajoklių kaulų struktūrą galima sakyti, kad jie buvo kaip mūsų olimpiečiai. Tokiam žmogui būdavo normalu per dieną nueiti 30 km.
„Žinoma, kasdien tiek nežygiuodavo, eidavo sezoniškai apie dvi savaites, tada sustodavo, migruojant paukščiams, žuvims, gyvūnams medžiodavo, rasdavo, kur pražiemoti ar pravasaroti ir vėl keldavosi į naują vietą. Migracijos galėjo būti sąlyginai lokalios, 150-300 km spindulio, bet iš antropologinės, etnografinės, petrografinės medžiagos matome, kad, tarkime, Kanados indėnai migruodavo ir 600-900 km per metus. Tai yra didžiuliai atstumtai, mums atrodo sunkiai įveikiami, kai stengiamės per dieną surinkti tuos 10 000 žingsnelių“, – juokėsi G. Slah.
Elnieną valgė ir keptą
Pirminis vėlyvojo paleolito bendruomenių pragyvenimo šaltinis buvo medžioklė, po to uogų, grybų, įvairių šaknų rinkimas ir kartais žvejyba. Ši, patikino archeologas, jau egzistavo, bet labai minimaliai, medžioklė užėmė svarbesnę nišą. Racionas buvo platus, nereikėtų susidaryti klaidingo įspūdžio, kad tie žmonės mito tik sumedžiotų gyvūnų mėsa.
„Vis dėlto, mėsa sudarė pagrindinę raciono dalį, tiek termiškai apdirbta, tiek žalia. Radome laužavietes, ugnis būdavo naudojama ne tik šilumai, bet ir maistui ant laužo gaminti. Tais laikais ugnies įžiebimo būdų buvo keli, vienas jų – su titnagu ir piritu. Titnagą skeliant į piritą, pastarajame esanti geležis oksiduojasi ir tą kibirkštėlę pagavus galima įpūsti ugnį“, – dėstė G. Slah.
Primityviausias būdas ugniai uždegti – pagaliukų trynimas į medieną. Ugnį įžiebti mokėjo jau neandartaliečiai, tai senesnis nei 40 tūkst. metų išradimas. Spėjama, kad Prometėjas galėjo ateiti dar pas Homo erectus maždaug prieš 1,5 mln. metų.
„Žinoma, ta ugnis urvuose galėjo būti atneštinė, tarkime, iš miško gaisro. Bet neandartaliečių stovyklavietėse, kapuose jau randamas pirito ir titnago inventorius, tad drąsiai galime teigti, kad vėliau gyvenę elnių medžiotojai ir rinkėjai kuo puikiausiai mokėjo sukurti laužą“, – sąlyginį šiaurė elnių medžiotojų-rinkėjų pažangumą deklaravo pašnekovas.
Vyšnią ėmė kaip sviestą
Parodos atidarymo dalyviai galės ne tik apžiūrėjo autentišką radinį, bet ir savo rankose galėjo palaikyti Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Rinkinių mokslinio kuravimo skyriaus vedėjo Sauliaus Rumbučio iš šiuolaikinio šiaurės elnio rago pagamintą Lyngby kirvio repliką.
Kaip susirinkusiems pasakojo S. Rumbutis, rago nuolaužą gal prieš 30 metų jis parsivežęs iš Murmansko. Apdirbęs ragą kampiniu šlifuokliu ir pjūkleliu, palyginti su medžiotojų-rinkėjų metodais greit pagamino lengvą, bet šiuolaikiniam kirviui mažai kuo nusileidžiantį įrankį.
Kaulo čiulpus primenantis rago vidus yra minkštas, bet išorinis subrendusio elnio rago sluoksnis nepaprastai tvirtas. Žinduolio kaukolę šia Lyngby kirvio replika S. Rumbutis sakė praskėlęs be problemų, tuo metu G. Slah pažymėjo, kad medžioklėje elnias dažniausiai būdavo pribaigiamas buku įrankio galu. Čia pat prisitaikęs, muziejininkas suskaldė lentelę, o vyšnios pagalį smailino, kad net skiedros į visas puses lakstė.
Iki gruodžio 12 d. veiksiančioje Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje „Lyngby kirvis: 13 000 metų garantija“ pirmykščio kirvio repliką pačiupinėti ir pamatyti puikiai išsilaikiusį Parupėje rastą įrankį galės kiekvienas. Parodoje taip pat eksponuojami Tado Ivanausko zoologijos muziejaus rinkiniuose saugomi šiaurės elnių ir taurų ragų fragmentai, rasti Lietuvos teritorijoje, kurių amžius – 9-12 tūkst. m.
Parodos lankymas nemokamas.
