Europarlamentaras Andrius Kubilius apie energetikos krizę ir ilgalaikius sprendimus, kurie padėtų išgyventi ne tik šią žiemą.
– Viena iš aktualiausių temų Europoje šį rudenį – netikrumas dėl dujų ir naftos tiekimo Europai bei aukštos energijos kainos. Kaip, Jūsų manymu, pasitiksime šią žiemą?
– Daug kas esame skaitę didelį įspūdį palikusį John Steinbeck kūrinį „Mūsų nerimo žiema“. Panašu, jog dabar artėjame prie mūsų „Putino žiemos“, kurią Putinas nori paversti taip pat kiek galima „įspūdingesne“. Todėl Kremliaus sprendimu dujų tiekimas per Nord Stream yra nutrauktas, o pats dujotiekis nepataisomai sugadintas. Kad žiema būtų „įspūdinga“ pirmiausia Vokietijai, nes pastaroji per pastarąjį dešimtmetį su savo priklausomybe nuo Kremliaus dujų sugebėjo tapti silpniausia grandimi Europos Sąjungoje.
Pralaimėdamas karo mūšius Ukrainoje, Putinas vis dar tikisi, kad gali laimėti politinius mūšius Europos sostinėse: Putinas tikisi, kad jo sukelta energetinė krizė lems didelį žmonių nepasitenkinimą, kad jie rinksis į protestus, nukreiptus prieš savo Vyriausybes ir jų ligšiolinę politiką – remti Ukrainą ir sankcionuoti Rusiją.
– Tačiau negalime užmerkti akių prieš tai, jog elektros kainos Lietuvoje – tarp didesniųjų Europoje. Ar tai nesusiję su dabartinės Vyriausybės veikla?
Kalbant apie interpeliaciją energetikos ministrui rugsėjo pabaigoje, nepamirškime, jog ji, kaip ir planai imtis interpeliacijų dar keliems ministrams kaip tik sutapo su „Putino žiemos karo“ prieš Europą pradžia.
Nemanau, jog tai yra tik atsitiktinumas. Nes tai nėra vienintelis ir išskirtinis atvejis, atskleidžiantis šią šiandieninės opozicijos silpnybę: dar 2012 metais Kremlius labai nenorėjo, kad Lietuva pasistatytų Visagino AE, ir to meto kairioji opozicija taip pat to nenorėjo, todėl organizavo referendumą, kad Visagino AE statyba būtų sustabdyta. Jei ne tas garsusis referendumas, šiandien greičiausiai neturėtume tokio didžiulio elektros gamybos savų pajėgumų trūkumo, lemiančio ypač aukštas elektros kainas Lietuvoje.
Kiti dabartinės opozicijos „žygdarbiai“ irgi atitiko Kremliaus interesus: interpeliacija ministrui A.Sekmokui, jam ėmusis teisinių iniciatyvų perimti iš Gazpromo dujotekių vamzdžių nuosavybę; taip vadinamos A.Skardžiaus komisijos, nukreiptos prieš SGD terminalą; konservatorių Vyriausybės narių tampymas po prokuratūras, pasipriešinus Lukoil siekiui užvaldyti „Mažeikių Naftą“.
– Situacija elektros ir dujų sektoriuje kaimyninėse valstybėse daro poveikį ir kainoms mūsų šalyje. Norint situaciją pakeisti, turbūt veiksmų reikia imtis visos ES mastu?
– ES turi veikti kartu, kad pergyventų „Putino žiemą“. Rugsėjo pabaigoje jau sutarta dėl svarbių priemonių: elektros vartojimo mažinimo, ypač piko metu, viršpelnių ribojimo tiems elektros gamintojams, kurie elektrą gamina iš praktiškai nemokamų atsinaujinančių šaltinių. Lietuvai pavyko išsiderėti labai svarbią nuostatą, jog elektrą importuojančios valstybės (tarp jų – Lietuva) gaus dalį viršpelnių iš elektros gamintojų. Dar liko galutinai sutarti dėl dujų ir elektros kainų atsiejimo.
Žinoma, net ir su visais šiais sprendimais europiečius šią žiemą greičiausiai pasieks labai aukštos sąskaitos už šildymą ir elektrą. Tiek Europos Komisijos pirmininkė U. Von der Leyen, tiek Europos Parlamentas neseniai pasisakė už tai, kad ES turėtų vėl įgyvendinti per pandemiją sukurtus finansinės paramos mechanizmus verslams ir darbuotojams. Jei tokiems mechanizmams trūksta lėšų, ES vėl galėtų skolintis bendrai. Deja, atrodo, jog kol kas didžiųjų ES valstybių vadovai bendro sutarimo neranda.
Šio klausimo baigtis sprendžiasi Europos Vadovų Taryboje. Ten dalyvaujantis Lietuvos Prezidentas turi visas galimybes ir privalo reikalauti, kad tokios pat priemonės būtų įgyvendintos ir šios, energetinės krizės laikotarpiu, ir taip pasirūpinti, kad Lietuva, vėl gautų nemažai lėšų krizei įveikti.
– Jūsų paminėtos priemonės daugiausiai skirtos sušvelninti situaciją šią žiemą. Tačiau po šios žiemos bus dar daug žiemų. Kokie turėtų būti mūsų ilgalaikiai sprendimai energetikoje?
– Europos Sąjunga (ir Lietuva) turi dar ryžtingiau skelbti ir įgyvendinti ilgalaikę strategiją, kuri apimtų bent kelis elementus. Pirma, artimiausiu metu reikia pakeisti Rusijos dujas dujomis iš kitų regionų ir taip net ir Vokietiją padaryti nepriklausoma nuo Kremliaus.
Antra, per artimiausią dešimtmetį nuo dujų ir naftos energetikos Europos Sąjunga tiesiog privalo pereiti prie vėjo, saulės ir vandenilio energetikos. Tokios strategijos įgyvendinimas yra svarbus ne tik Europos kovoje su klimato kaita, tačiau tai taip pat leistų Europai galutinai atsisakyti priklausomybės nuo geopolitinių Kremliaus įtakų.
Be to, tai leistų Europai esmingai padėti Rusijai transformuotis link demokratijos ir europietiško vystymosi kelio – be naftos ir dujų eksporto į Europą (Vakarų pasaulį) dabartinis autoritarinis Kremliaus režimas nesugebės išlikti, nes be naftos ir dujų eksporto neišliks ir dabartinė Rusijos ekonominė struktūra, sukurianti pagrindą autoritarinei valdžios struktūrai.
