Kelių valandų pasivaikščiojimas miške su gamtos gidu – vietoj vaistų recepto. Tokią idėją Lietuvoje realizuoti stengiasi miškininkas, gidas, gamtos entuziastas Linas Daubaras, rugpjūtį tapęs projekto „Kaunas 2022“ svetingumo programos kultūros šoferiu. Kelionės metu jis kviečia atrasti Europos kultūros sostinės gamtos lobius.
Lietuvos gamtos terapijos asociacijos prezidentas, Lietuvos gidų sąjungos vadovas, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos lektorius Linas Daubaras mus vežasi į Jiesios kraštovaizdžio draustinį. Jame esame pakviečiami sudalyvauti gamtos terapijos seanse.
Pripratę prie miško
L. Daubaras pažymėjo, kad, remiantis biofilijos teorija, gamta žmones traukia instinktyviai.
„Žmonija vystėsi kelis milijonus metų ir beveik visą laiką mūsų gamtinėse sąlygose žmonės gyveno miške. Lietuvoje žmonės gyvena daugiau kaip keliolika tūkstančių metų, bet miestai čia atsirado tik prieš 600-700 metų. Genetiškai mes esame prisitaikę gyventi miške. Žalia spalva, lapų šlamėjimas mus automatiškai veikia teigiamai, žymiai geriau, negu gyvenimas kokiame 16-tame aukšte Kalniečiuose“, – aiškino gamtos terapijos gidas L. Daubaras.
Gamtos terapija natūraliai užsiimdavo mūsų seneliai ir proseneliai. Augant miestams, žmonės pamatė, kad jiems trūksta miško, susiformavo terapijos poreikis.
„Kol 70-80 proc. žmonių gyveno miškuose, gamtos terapijos nereikėjo, nes atsikėlę per langą jie matydavo mišką, eidavo į mišką dirbti, važiuodavo per mišką kur nors su reikalais. Dabar to nebėra, bet genetiškai mūsų organizmas reikalauja buvimo gamtoje“, – teigė pašnekovas.
Trys valandos miške
L. Daubaras ragina gamtos terapijos seansui paskirti 2-3 val. Į seansą reikia atvykti patogiai apsirengus ir apsiavus, iš pat pradžių išjungti telefoną ir klausytis ramių bei lėtų gido instrukcijų.
„Gamtos terapijos esmė – atsikratyti streso. Visi tik lekiame, skubame, bet kurgi nulėksime? Taigi, dabar pabandykite išgirsti vandens čiurlenimą, paukščių klegėjimą, lapų šnarėjimą, pažiūrėkite kaip saulė mirga pro lapų plyšį, užuoskite pušų aromatą, palietę medį pajuskite jo šiurkštumą“, – ragino L. Daubaras ir pridūrė: „Atsisėsti miške, gražioje vietoje ir bent 20 min. nieko nedaryti – dabartiniams žmonėms, pasirodo, yra sunkiausias dalykas!“
Terapijos metu bandoma pajausti gamtą visomis juslėmis: regėjimu, klausa, uosle, lytėjimu ir net skoniu.
Seanso metu būna užduotis surasti „savo“ medį.
„Girionyse vedant miško terapijos užsiėmimą, pasiūliau dalyviams per 15 min. sutikti „savo“ medį. Netoliese yra sodyba, šalia auga sena obelis. Žiūriu, viena moteris tik opa, opa, įsilipo į obelį ir sako: „Jaučiuosi, kaip vaikystėje, kai karstydavausi po medžius.“ – Tad, gamtos terapijos metu galima ne tik prisiglausti prie medžio, jį apkabinti, bet ir į jį įlipti“, – šypsodamasis kalbėjo L. Daubaras.
Nauda sveikatai
Atėjus į mišką saulėtą dieną mus apgaubia fitoncidai – biologiškai aktyvios medžiagos, kurias išskiria augalai. L. Daubaras pabrėžė, kad fitoncidai yra antimikrobiniai, antigrybeliniai, antivirusiniai, antibakteriniai ir antiuždegiminiai. Daugiausia fitoncidų iš Lietuvoje augančių medžių išskiria kadagiai ir pušys.
„Nuėję pasivaikščioti į kadagyną ar pušyną jūs iškart gaunate sveikatos dozę. Kaune tam itin tinka Kadagių slėnis, Pažaislio šilas“, – sakė L. Daubaras. Nuo senų laikų ir sanatorijas statė pušynuose, kad žmonės kvėpuotų grynu oru.
Lektorius pabrėžė, kad gamtos terapija pagrįsta mokslu, čia svarbūs sveikatos rodikliai.
„Šiltu oru kadagyne išsiskiria daug fitoncidų. Tyrimai rodo, kad didžioji dalis bakterijų per 5 min. žūsta. Taigi, nereikia jokių kitų dezinfekcinių, sintetinių preparatų – tiesiog pasivaikščiok kadagyne“, – sakė L. Daubaras.
Jis pasakojo, kad Japonijoje buvo atliktas tyrimas, kurio metu savanoriai apgyvendinti skirtinguose kambariuose: vienuose buvo įprastas oras, o į kitus per ventiliatorius eidavo miško oras.
„Rytą pamatavus dalyvių kraujospūdį, pulso dažnį ir kitus duomenis paaiškėjo, kad žmonių, kurie miegojo kvėpuodami miško orą – sveikatos rodikliai buvo žymiai geresni“, – atkreipė dėmesį L. Daubaras.
Pasitelkia gydant depresiją
L. Daubaras pažymėjo, kad gamtos terapija taikoma ir esant psichikos sutrikimams. Tai tapo itin aktualu, kai per pandemiją dvejus metus didžioji dalis žmonių turėjo sėdėti prie ekranų.
Lektorius prisiminė japonų pavyzdį. „Nuo įtampos darbe Japonijoje žudydavosi daug aukšto lygio vadovų. Jiems pradėjus taikyti gamtos terapiją situacija ėmė stipriai keistis. (…) Kinai pamatė, kad tai veikia Japonijoje, Korėjoje ir skyrė 100 milijardų dolerių Kinijoje įsteigti gamtos terapijos centrams. Jie paskaičiavo, kad geriau dabar investuoti į gamtos terapijos centrus, negu vėliau žmones gydyti medikamentais, mokėti ligos išmokas ir pan.“, – sakė L. Daubaras.
Lietuvoje, anot jo, kol kas yra tik gamtos terapijos pradmenys.
„Turiu svajonę, iki kurios šiuo metu eina vokiečiai: kad šeimos gydytojas galėtų išrašyti recepte ne vaistus, o tarkim skirti 10 kartų po 3 valandas su gamtos terapijos gidu pavaikščioti miške. Japonijoje, Korėjoje tai yra apmokama iš ligonių kasų, o šiuo metu stengiamasi įdiegti ir Vokietijoje. Lietuva kol kas dar toli, galime tik pasvajoti…“, – atsiduso L. Daubaras.
Kauniečiai – į Pažaislio šilą
Gamtos terapiją galima atlikti ir pavieniui. Gidas rekomenduoja vaikščioti už miesto, kur mažiau automobilių, fabrikų, triukšmo. Kaune jis patarė lankytis Jiesios kraštovaizdžio draustinyje, Lampėdžio miško parke, primirštame Pažaislio šile.
„Dauguma žmonių dar nėra atradę Pažaislio šilo. Visi žino Pažaislio vienuolyną, viešbutį „Monte Pacis“, jachtų klubą, o kad ten yra didelis miškas – labai gera vieta pasivaikščiojimui – mažai kas atradę. Pažaislio šile auga nuostabus pušynas, jis dovanoja galybę fitoncidų, sveikatos“, – pasakojo L. Daubaras.
Pažaislio šile rekomenduojama vaikščioti siaurais miško takeliais, teritorijoje link „Černobylio“ tilto.
„Perėjus „Černobylio“ tiltą yra gausu smėlio, gali pasijusti tarsi Kuršių Nerijoje“, – pridūrė jis.
Gamtoje galima pabandyti pasidaryti „garsų žemėlapį“: pasiimti popieriaus lapą, pažymėti centre save ir klausytis aplinkinių garsų. Tuomet juos sužymėti lape: kurioje pusėje girdėti lapų ošimas, paukščių balsai, kur nuliuoksėjo voveraitė, gal išgirsite ir ne gamtinės kilmės garsų – pavyzdžiui, skrendantį lėktuvą. Įsitikinsite, kad garsų apstu, tik dažniausiai jų nepastebime.
