Dvi problemos – lengvesnė nuteistųjų integracija į visuomenę bei darbuotojų trūkumo mažinimas – gali būti išsprendžiamos vienu šūviu. Lietuvos įmonėse pamažu atsiranda vietų nuteistiesiems įdarbinti. Vis dėlto ekspertai atkreipia dėmesį, kad tai tik pirmieji žingsniai. Pažangesnės šalys jau seniai nutarė – norint, kad nuteisti asmenys nebekartotų savo klaidų, neužtenka jų izoliuoti, reikia jiems padėti.
Vlada Čižauskienė dirba prekybos centro „Iki“ logistikos centre Panevėžyje. Praėjusi griežtą kontrolę pusę 7 ryto kartu su kitomis nuteistosiomis ji praveria Panevėžio pataisos namų duris. Tuomet 9 moterys sėda į autobusiuką ir važiuoja į darbą. Kelios moterys dirba paskirstymo sandėlyje, kitos kulinarijos ceche.
Vlados darbas – išrūšiuoti ir paskirstyti prekes parduotuvėms. 12 valandų su trumpomis pertraukomis ji sukasi kaip voverė rate: paima prekę, nuskenuoja, padeda į reikiamą konteinerį. Pasak moters, iš pradžių buvo sunku fiziškai, bet dabar ji savo darbu labai džiaugiasi. „Kai ateini į darbą, tu kitaip jautiesi, tu bendrauji su žmonėmis, bendrauji su kolektyvu, visi malonūs tokie. Aš esu patenkinta viskuo“, – ne vieną kartą pakartoja moteris.
Vlada sako be darbo neįsivaizduojanti gyvenimo. Dirbti pradėjo jau trečią dieną, kai atvažiavo į pataisos namus. Iš pradžių – virėja, paskui virtuvėje rūpinosi maisto pristatymu. Ir dabar dirba virtuvėje, kai turi laisvo laiko. Pataisos namuose moteris gaudavo nedidelį atlyginimą – vos 60 eurų per mėnesį, prekybos centro „Iki“ logistikos centre mokamas toks pat atlyginimas, kaip visiems darbuotojams.
„Kaip visi normalūs žmonės gauni atlyginimą, moki mokesčius. Turi turėti pinigų. Ne kažkas kitas, aš pati turiu išsilaikyti“, – sako Vlada. Ji patenkinta, kad darbe niekas jos neišskiria iš kitų. „Iš pradžių galvojau, kad kabinėsis, kad mes čia iš įkalinimo įstaigų. Bet ne. Mes esame tokie pat žmonės, kaip visi. Dirbame taip pat kaip kiti. Vienodai“, – sako Vlada.
„Iki“ personalo verslo partnerė Alina Buidovaitė-Gurklienė, kuri rūpinasi nuteistųjų įdarbinimu, patvirtina Vlados žodžius: „Mes nebesureikšminame, kad čia žmonės kitokie ar kažkas. Tiesiog yra žmonės. Projektui startavus, neturėjome nei kokio incidento, nei kokių problemų.“
„Nesitikėjau, kad bus taip gerai. Darbuotojai visiškai neišsiskiria iš kito kolektyvo – bendraujam, draugaujam, dirbam. Darbuotojos labai nori dirbti, džiaugiasi, – sako „Iki“ skirstymo sandėlio vedėjas Darius Balčiūnas. – Galiu pasakyti iš jų veidų, kad jos čia yra laimingos. Sėdėti tarp 4 sienų yra viena, bet išeiti, bendrauti su kitais žmonėmis, būti lygiaverčiu Lietuvos piliečiu yra didelis dalykas. Plius jos turi galimybę anksčiau išeiti į laisvę. Motyvacija yra didžiulė“.
A. Buidovaitės-Gurklienės teigimu, dvi darbuotojos, kurios ruošiasi išeiti į laisvę, nori ir toliau dirbti „Iki“ logistikos centre.
Įdarbinimą lėmė trys dedamosios
„Iki“ komunikacijos vadovė Vaida Budrienė pasakoja, kad sulaukusi Užimtumo tarnybos pasiūlymo įdarbinti nuteistąsias, įmonė iškart sutiko, nutarė pabandyti socialinį projektą. Po sėkmingo bendradarbiavimo su Panevėžio pataisos namais, nutarta iniciatyvą pratęsti ir Vilniuje – buvo įdarbinta sostinėje kalinti moteris.
„Pakankamai stigmatizuojamos tos, kurios išeina į laisvę, norėjome sukurti joms terpę integruotis. Kita priežastis – patiems mūsų darbuotojams tai tolerancijos mokymasis, o galiausiai tokiu būdu susiradome naujų darbuotojų, kuriuos užsiauginam, o paskui jie ir lieka“, – privalumus vardija V. Budrienė.
Visoms šioms moterims suteikiamos tos pačios sąlygos kaip ir bet kuriam kitam darbuotojui. Skirtumas tik tas, kad jos grįžta po darbo ne namo, o į pataisos namus.
Socialiai atsakingų įmonių yra
Pasak Panevėžio pataisos namų, už įstaigos arba nuteistųjų darbinę veiklą organizuojančios įstaigos teritorijos ribų dirba 25 nuteistosios.
„Įmonės, su kuriomis bendradarbiaujame, siekia sudaryti kuo palankesnes sąlygas nuteistosiomis įsilieti į jų kolektyvą. UAB „Palink“ galėtume nurodyti kaip gerosios praktikos pavyzdį – ši įmonė viešai deklaruoja socialinį nuteistųjų įdarbinimo praktikos aspektą“, – elektroniniame laiške „bendra.lt“ informuoja Panevėžio pataisos namų atstovai.
Teisingumo ministerija pastebi, kad bendra darbo jėgos (ypač – nekvalifikuotos) trūkumo šalyje problema bausmių vykdymo sistemai yra sąlyginai naudinga, nes verčia darbdavius pamiršti įvairius visuomenėje egzistuojančius stereotipus bei vis drąsiau įdarbinti ir laisvės atėmimo bausmes atliekančius asmenis.
Kalėjimų departamento Komunikacijos skyriaus specialistė Irmina Frolova-Milašienė sako, kad nuteistieji iš įkalinimo įstaigų dirba ūkio darbus, valstybės įmonėje prie pataisos namų „Mūsų amatai“ ir kitose institucijose pagal socialinės partnerystės sutartis.
Pasak pašnekovės, darbą turi apie trečdalis nuteistųjų – jie dirba arba pačiose įkalinimo įstaigose įvairius ūkio ir įmonių iš laisvės organizuojamus darbus, arba vyksta į darbovietes laisvėje. Teisę įsidarbinti laisvėje esančiose darbovietėse turi atvirosiose kolonijose, pusiaukelės namuose esantys ir turintys teisę be sargybos ar palydos iš įkalinimo įstaigos išvykti nuteistieji. Paprastai tokią teisę turi asmenys, kuriems likę nedaug laiko iki paleidimo termino.
Reikia kompetencijos ir noro keistis
Vis dėlto, pasak kriminologo Gintauto Sakalausko, palyginti su dauguma Vakarų šalių, dirbančių kalinių dalis Lietuvoje yra daug mažesnė.
G. Sakalausko manymu, dirbančiųjų dalis galėtų būti daug didesnė, jei būtų sukurta tinkama infrastruktūra darbui, taip pat jei įdarbinimas būtų skaidrus, jei kaliniai būtų motyvuojami dirbti ir už darbą būtų tinkamai atlyginama, nebūtinai vien tik finansine prasme. Keli šimtai kalinių dirba laisvėje pagal darbo sutartis – tai idealiausias variantas, nes yra ir socialinės garantijos, ir didesnis darbo užmokestis.
„Akivaizdu, kad į laisvę dirbti galima išleisti tik dalį kalinių, su kuriais užmezgamas pasitikėjimo ir atsakomybės santykis. Kiti galėtų dirbti įkalinimo įstaigose (nesudarant darbo sutarčių), tačiau tam reikia investicijų į gamybinę bazę ir geros marketingo koncepcijos. Bet pirmiausia reikia kompetencijos ir noro šią sritį pastatyti ant XXI, o ne praėjusio amžiaus vidurio bėgių. – svarsto G. Sakalauskas. – Deja, bet ši sritis primena gerokai drumstą vandenį, kuriame kažkas toje sistemoje ieško naudos tik sau, bet ne kaliniams ir visuomenei.“
Teisingumo ministerija teigia, kad viliamasi verslo subjektus labiau įtraukti į darbo vietų kūrimą pačiose pataisos įstaigose: „Nors ir turime ne vieną tokį pavyzdį, esama bausmių vykdymo sistemos infrastruktūra dar turi daug neišnaudoto potencialo, kur galėtų būti įveiklinta nuteistųjų darbo jėga. Šiam tikslui dar šiais metais visose įkalinimo įstaigose atsiras specialios darbuotojų komandos, kurios rūpinsis darbdavių, kuriančių darbo vietas pataisos įstaigų viduje, pritraukimu ir padės nuteistiesiems susirasti darbo vietas laisvėje.“
Seimo narės Morganos Danielės manymu, norint pakeisti situaciją šioje srityje, reikia sisteminių permainų. Pokyčiai, šiuo metu vykstantys įkalinimo įstaigose, yra dar pradinėje stadijoje.
„Kalėjimai ilgą laiką buvo tokia valstybė valstybėje. Jie ir versliuką savo turi, savo parduotuvę, ir švietimo sistema jų buvo sava, jokio kontakto sistemos su išore nebuvo. Įkalintieji turi dirbti laisvėje ir kuo labiau kontaktuoti su ten esančiais, su verslo pasauliu“, – įsitikinusi Seimo narė. Jos teigimu, svarbu sudaryti sąlygas užsiimti ir individualia veikla – nuo piešimo iki tatuiruočių darymo.
„Darbo poreikis yra milžiniškas. Pagrindiniai skundai, kuriuos gaunu lankydamasi įkalinimo įstaigose, kad nėra darbdavių, kurie juos priimtų“, – patirtimi dalijasi Seimo narė.
Pasak M. Danielės, kad nuteistieji dirbtų, svarbu visiems. „Svarbu ir visuomenei, nes ji tiesiog nori, kad įkalintas žmogus dirbtų, o ne sėdėtų už jų pinigus. Taip pat ir jam pačiam. Galime įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmonės, metų metais izoliuoti. Ne tik atskirty, bet ir smurte bei visokiuose kituose dalykuose. Aišku, kad jie nori dirbti, ne tik sėdėti ir žiūrėti į lubas.“
Pasak Seimo narės, nuteistiesiems labai svarbu ir skolas išmokėti antstoliams, ir išlaikyti laisvėje likusius vaikus. Jos teigimu, kalėjime esantys žmonės dažnai gyvena iš šeimos pinigų – likusieji laisvėje perveda jiems lėšų būtiniausios priemonėms, maistui, cigaretėms. Dėl to šeima dar labiau nukenčia, nes metų metais turi remti esantį įkalinimo įstaigoje, nors jis nori ir gali dirbti.
Pakilo karjeros laiptais
Lietuvos darbo rinka pamažu atveria duris ne tik tiems nuteistiesiems, kurie dar atlieka bausmę, bet ir neseniai išėjusiems iš įkalinimo įstaigos. 44-ių D.B. grįžo iš įkalinimo įstaigos į Alytaus nakvynės namus. Po 1,5 mėnesio į įstaigą paskambino ūkininkė iš Panevėžio rajono, ji ieškojo darbuotojų į savo melžiamų karvių ūkį. Moteris teigė suteiksianti ir apgyvendinimą.
Tokia istorija su „bendra.lt“ pasidalijo Inga Gervelė, Alytaus nakvynės namų Socialinių paslaugų padalinio vedėja.
„Tad pasiūlėme šį darbą D. B. Asmuo ilgokai dvejojo, bet sutiko pabandyti. Kovo mėnesį jis paskambino į įstaigą ir pasidžiaugė, kad jau metus dirba tame ūkyje, yra paaukštintas pareigose, šeimininkė juo pasitiki, gerbia. D. B. pasakojo, kad šiuo metu ūkis plečiasi ir jis, kaip personalo atrankos specialistas, ieško naujų darbuotojų“, – apie vieną iš sėkmingų atvejų pasakoja I. Gervelė.
Pasak jos, vyras dėkojo įstaigos darbuotojams, kad motyvavo pabandyti ir jam pavyko atsidurti ten, kur yra dabar.
Integracija nevyksta sklandžiai
Vis dėlto, nors gerųjų praktikų yra, anot Užimtumo tarnybos, buvusių nuteistųjų socialinė reintegracija ir integracija į darbo rinką yra viena opesnių šalies socialinių problemų.
„Grįžusiems iš įkalinimo įstaigų asmenims sunkiau įsidarbinti nei kitoms socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms. Atlikdami laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje ir nedirbdami, tokie žmonės praranda darbo ir profesinius įgūdžius, ir tai daro neigiamą poveikį jų reintegracijai“, – teigia Milda Jankauskienė, Užimtumo tarnybos atstovė spaudai.
Jų įsidarbinimo problemas lemia daugelis veiksnių. Pirmiausia, pasak atstovės spaudai, išoriniai veiksniai – tai darbdavių neigiamas požiūris, valstybės socialinė ir darbo rinkos politika, ekonominė situacija. Taip pat ir grįžusiojo iš įkalinimo įstaigos asmens individualios savybės (nepasitikėjimas savimi, asocialumas) arba žalingi įpročiai.
„Šių asmenų integracijos į darbo rinką procesas vyksta nepakankamai sklandžiai ir dėl minėtų išorinių, ir vidinių (žmogiškojo faktoriaus, motyvacijos, aktyvumo, socialinių įgūdžių stokos) veiksnių“, – priduria Užimtumo tarnybos atstovė spaudai.
Šiais metais daugiausia asmenų, grįžusių iš įkalinimo vietų, įsidarbino apdirbamosios gamybos veiklą vykdančiose įmonėse. Dažniausia dirbama nekvalifikuotais apdirbimo pramonės ir pastatų statybos darbininkais.
Užimtumo tarnybos pateiktais duomenimis, asmenų, grįžusių iš laisvės atėmimo vietų, kai laisvės atėmimo laikotarpis buvo ilgesnis nei 6 mėn. per šių metų pirmąjį ketvirtį registruota 60, o per visus 2021 metus – 217, per 2020 m. – 264. Šiais metais per pirmąjį ketvirtį padėta įsidarbinti 23 į laisvę išėjusiems asmenims, per visus praėjusius metus – 184, per 2020 m. – 113.
„Aš manau, kad darbdavys ir žmonės iš įkalinimo sistemos gali bendradarbiauti, tik jiems galbūt reikia socialinės pagalbos, šiek tiek daugiau dėmesio, šiek tiek kantrybės ir palydėjimo“, – įsitikinusi daug metų su nuteistais žmonėmis dirbanti Seimo narė M. Danielė.
Jos teigimu, darbas yra susijęs su dideliu įgūdžių burbulu – nuo bendravimo, finansinio raštingumo iki teisinio raštingumo. Šie visi įgūdžiai labai svarbūs norint įsilieti į darbo rinką baigus bausmės laiką: „Jei šie įgūdžiai niekada nebuvo įdiegti, kaip mes galime tikėtis, kad jis užvėręs kalėjimo duris sugebės. Aišku, kad jis nesugebės“, – įsitikinusi M. Danielė.
Patys nereiškia didelio noro dirbti
Yra ir kita medalio pusė. Socialinių darbuotojų, dirbančių su asmenimis paleistais iš pataisos įstaigų pastebėjimais, nuteistieji, atliekantys bausmę, ar jau išėję iš įkalinimo įstaigos, nėra suinteresuoti įsidarbinti.
„Šiuos asmenis labiausiai domina vienkartinė išmoka, turimos skolos pas antstolius (įsiskolinimų padengimas), parama maisto produktais ar drabužiais, gyvenamosios vietos deklaravimo ar asmens tapatybės dokumento pagaminimo klausimai. Socialinių darbuotojų pastebėjimais, šie asmenys nėra itin motyvuoti įsidarbinti, deklaruoja, kad nepasitiki savimi, praradę darbinius įgūdžius, „mažai moka“, „aš nedirbau ir nedirbsiu“… Galimai šie asmenys labiau nori dirbti neoficialiai (atsitiktinius darbus, darbus pas ūkininkus ir pan.)“, – teigia I. Gervelė, Alytaus nakvynės namų Socialinių paslaugų padalinio vedėja.
Pasak jos, didžioji dalis išėjusių į laisvę asmenų nė nesikreipia į socialinius darbuotojus, savo problemas galimai tvarko savarankiškai.
Pasak M. Danielės, SADM suplanuotoje ilgalaikių bedarbių programoje yra nuostata, kad dauguma ilgai nedirbusių žmonių gali dirbti, tik jiems reikia pagalbos. Su nuteistaisiais yra tas pats. „Jiems reikia palydėjimo, kad jie pradžioje galėtų įgyti kažkokius socialinius įgūdžius, kurių niekada neturėjo, – svarsto Seimo narė. – Darbuotojų trūksta, tad darbdaviai priima nuteistuosius, kai kurie netgi ieško tokių žmonių, bet problema yra išlaikyti tuos žmones darbe.“ Jos teigimu, jei nutinka koks nors nesusipratimas, darbdaviai greičiau atleidžia ir ieško kito, negu bando rasti sprendimą, dėl to turi būti mediacija, palydėjimas, padėsiantis spręsti kylančias problemas.
Tokiai pozicijai pritaria ir G. Sakalauskas: „Dirbant su šia kategorija žmonių labai svarbus yra tarpininkavimas, pavyzdžiui, tai daro Vilniaus arkivyskupijos Carito Nuteistųjų konsultavimo centras. Tarpininkavimas svarbus abiem pusėms – ir kaliniams, nes jiems neretai trūksta įgūdžių, kaip pateikti save, trūksta drąsos, jie neretai pilni įvairiausių baimių ir kovoja su įvairiais nepilnavertiškumo jausmais. Ir darbdaviams daugiau pasitikėjimo yra tada, kai kažkas rekomenduoja, rūpinasi, dalinasi atsakomybe.“
Turi keistis požiūris į bausmę
Pasak G. Sakalausko, šių metų pradžioje įsigaliojusiuose Bausmių vykdymo kodekso pakeitimuose pirmą kartą buvo labai aiškiai apibrėžtas laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų užimtumo tikslas – mažinti neigiamą kalinimo įtaką, suteikti galimybę nuteistiesiems įgyti žinių, įgūdžių ir kvalifikacijų, kurios padėtų lengviau integruotis į visuomenę išėjus iš įkalinimo įstaigos.
„Taigi nedviprasmiškai pasakoma tai, kas jau daugiau nei pusę amžiaus yra žinoma iš kriminologinių tyrimų ir yra tapę kertine laikysena suvokiant įkalinimo esmę – jis yra žalingas, todėl turi būti taikomas tik išimtiniais atvejais, jį pritaikius turi būti imamasi priemonių, kad ta žala būtų kiek įmanoma mažesnė. – sako kriminologas. – Toks suvokimas kardinaliai skiriasi nuo totalitarinio posovietinio požiūrio, kad neva įkalinimas yra žmogaus „taisymas“ pats savaime.“
Teisingumo ministerija taip pat įžvelgia šio reglamentavimo privalumų: „Nors naujasis nuteistųjų užimtumo modelis praktikoje veikia vos 4 mėnesius, tačiau jau jaučiami teigiami įgyvendintų pokyčių rezultatai. Pavyzdžiui, lyginant su 2021 m. I ketv. rezultatais, per 3 pirmuosius šių metų mėnesius pagal darbo sutartis laisvėje dirbančių nuteistųjų skaičius išaugo 20 proc.“, – rašoma ministerijos atsakyme „bendra.lt“. Siekiant dar labiau plėsti bendrą nuteistųjų užimtumą, Seimui jau pateikti svarstyti kai kurie pakeitimai, sudarysiantys daugiau galimybių į nuteistųjų užimtumo organizavimą labiau įtraukti įvairias nevyriausybines organizacijas, taip pat sukursiantys aiškesnes sąlygas nuteistiesiems įkalinimo įstaigose vykdyti individualią veiklą.
M. Danielės teigimu, Norvegija kalėjimų sistemą reformavo 1990-aisiais. Jie jau tada suprato, kad žmogaus uždarymas ir palaikymas uždaryto savaime nieko neišspręs: nusikaltimai kartojasi, kriminalinės veikos nemažėja. Jie kreipia visą sistemą resocializacijos keliu.
„Mes, kaip ir daugelyje sričių, turime vytis Vakarų Europoje. Nereikia išrasti dviračio. Jis jau išrastas. Tuo keliu yra einama, tik tas kelias bus ilgas ir sudėtingas. Mes tik dabar tą pradedame daryti. Tik pernai atsirado kalėjimuose pirmieji socialiniai darbuotojai. Kalėjime, kuris turi 1000 žmonių, atsirado pirmas socialinis darbuotojas. Vienas“, – mintimis dalijasi M. Danielė. „30 metų turėjome sistemą, kurioje mes pagauname, palaikome, išleidžiame ir viskas, nieko nebuvo. Viena vertus, visuomenei padedam nusiraminti, nes uždarėm, kita vertus, po 10 metų išėjęs jis vėl darys tą patį ir sugrįš. Taip mes užsiauginom tokį didelį įkalintųjų ratą. ES esame pagal pirmi pagal įkalintųjų skaičių“, – svarsto Seimo narė.
Atveria kelią resocializacijai
Teisingumo ministerijos teigimu, nuteistųjų darbas – viena svarbiausių jų rengimo integracijai į visuomenę formų.
„Darbas padeda nuteistajam neprarasti, kai kam įgyti, darbinių įgūdžių, kurių neišvengiamai prireiks sugrįžus į bendruomenę ir pradėjus naują gyvenimo etapą. Dirbant, kartu įgyjamas įprotis pragyvenimui reikalingų lėšų užsidirbti teisėtu būdu, o ne jų gauti darant nusikalstamas veikas“, – teigiama ministerijos komentare „bendra.lt“.
Taip pat, pasak ministerijos, labai svarbu, kad dirbantys nuteistieji turi galimybę greičiau atlyginti savo nusikaltimų aukoms padarytą žalą, padėti artimiesiems, o taip pat apsirūpinti ir paįvairinti savo buitį laisvės atėmimo bausmės metu. Šiuo metu dirba 37,5 proc. nuteistųjų.
Užsienio šalyse nuteistųjų darbas įkalinimo įstaigoje taip pat pripažįstamas viena iš svarbiausių resocializacijos priemonių, sudarančių prielaidas nuteistiesiems po bausmės atlikimo sparčiau ir rezultatyviau integruotis į visuomenę.
Bendras įdarbintų nuteistųjų skaičius įvairiose šalyse siekia nuo 30 iki 60 proc. (Lenkijoje, Prancūzijoje – 30 proc., Suomijoje – 35 proc. Danijoje – 45 proc., Norvegijoje – 50 proc., Švedijoje – 58 proc., Čekijoje – 60 proc.).
Šis žurnalistinis darbas yra „Media4Change – Future Story Lab“ projekto dalis. Šis projektas kofinansuojamas Europos Komisijos (European Commission – DG CONNECT) „Media freedom and investigative journalism“ kvietimo žiniasklaidos laisvei ir tiriamajai žurnalistikai Europoje stiprinti. Ši naujiena atspindi tik autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. Europos Komisija neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančios informacijos naudojimą.
