Nacionaliniame Kauno dramos teatre veikia Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus parengta paroda „Jonas Jurašas. Būties kaina“. Tarp eksponatų – legendinio J. Jurašo spektaklio „Barbora Radvilaitė“, sukurto 1972-aisiais, dokumentai, raritetai. Ypač įspūdingas Barboros karūnavimo rūbas ir pati karūna, garsusis Aušros Vartų Madonos paveikslas, lėmęs spektaklio ir režisieriaus gyvenimą.
1972-ųjų balandžio mėnesį Kauno valstybiniame dramos teatre buvo numatyta teatro vadovo Jono Jurašo režisuotos Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“ premjera. Prieš tai – kaip įprasta – peržiūra. Jų buvo net kelios. Naujasis spektaklis kėlė ypatingą sovietinės valdžios ir cenzūros organų budrumą.
Juk J. Jurašas, nuo 1968-ųjų dirbęs Kaune, čia pastatė Michailo Bulgakovo „Moljerą“, Kazio Sajos „Mamutų medžioklę“, „Šventežerį“, Juozo Glinskio „Grasos namus“, kitus spektaklius, garsėjo kaip nepatogus režisierius, ignoruojantis sovietinės valdžios primestas taisykles, ištikimas savo sąžinei ir kūrėjo laisvei, rašoma Nacionalinio Kauno dramos teatro pranešime žiniasklaidai.
Valdžios struktūras gąsdino „Barbora Radvilaitė“. Nes J. Grušo aprašytą romantišką Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istoriją J. Jurašas perpynė su legenda, bylojančia, jog Vilniaus Aušros Vartų Madonos paveikslą tapiusiam italų dailininkui pozavo Radvilaitė. Spektaklio dailininkė Janina Malinauskaitė ir teatro dekoracijų cecho darbuotojai Eglė Šniraitė-Kybartienė, Nijolė Makarevičienė, Vadas Vyšniauskas sukūrė Aušros Vartų paveikslo kopiją.
Buvo sumanyta, kad spektaklio finale skambant Giedriaus Kuprevičiaus muzikai ir giesmei „Pašlovinkim meilę, pagarbinkim mielaširdingumą“, kaip epilogas, kaip himnas meilei ir tėvynei nusileis Aušros Vartų paveikslas. Nusileido. Vieną vienintelį kartą: salėje sėdintiems Kultūros ministerijos, saugumo, teatro meno tarybos atstovams. Spektaklis apšauktas „ideologiškai ydingu, pripildytu religinio misticizmo, per didelio dvasingumo ir nacionalistinių jausmų kurstymu“.
Nepaisyta jokių meninių argumentų. Režisieriui nurodyta atsisakyti paveikslo spektaklio pabaigoje, Barboros vaidmenis atlikėjai Rūtai Staliliūnaitei liepta kuo rečiau scenoje kartoti žodį „Lietuva“. Premjera buvo nukelta į rudenį.
Tačiau 1972 m. rugsėjo 9 d. „Barboros Radvilaitės“ premjeroje J. Jurašo nebuvo, – teatro vadovas jau buvo pašalintas iš teatro, režisieriaus pavardę ištrynė iš spektaklio plakato. Priežastis – rugpjūčio 15-ąją J. Jurašo parašytas atviras protesto laiškas prieš cenzūrą, kurį jis išsiuntė Lietuvos TSR kultūros ministerijai, Kauno valstybiniam dramos teatrui, Lietuvos teatro draugijai, laikraščio „Literatūra ir menas“ redakcijai. Sovietinėje žiniasklaidoje laiškas, aišku, nepasirodė. Bet jį po kurio laiko išspausdino Londono žurnalas „Index on Censorship“.
Po dvejų su puse metų Jurašas su šeima pagaliau gavo KGB leidimą išvykti į Vakarus: be pilietybės, be teisės grįžti. Nes buvo politinis emigrantas, išdrįsęs protestuoti prieš sovietinį režimą. O „Barbora Radvilaitė“ su primestomis korekcijomis vaidinta iki 1984 balandžio 1-osios; iš viso parodyti 196 spektakliai. Atgavus nepriklausomybę šalies teatralai šį J. Jurašo pastatymą pripažino ryškiausiu XXa. Lietuvos teatro spektakliu.
Daugiau apie J. Jurašo „Barborą Radvilaitę“ ir kitus spektaklius bus kalbama per balandžio 20 d. 16.00 ir 17.30 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyksiančias nemokamas ekskursijas. Dalyvaus parodos kuratorė, aktoriai, vaidinę legendiniame spektaklyje.
