Vilijampolėje jau trejus metus veikia reabilitacijos namai „Kelkis“ skirti vyrams, besivaduojantiems nuo įvairių priklausomybių: alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų ir kt. Centro įkūrėjas Vaidas Venslovas puikiai supranta priklausomybių pančius: jis ilgą laiką vartojo narkotikus. Keturiolika metų vyras praleido įkalinimo įstaigose, o išėjęs nebematė vilties gyventi. Šiandien Vaidas džiaugiasi tikinčia šeima, augina tris vaikus ir stato naują pagalbos centrą.
Kaip namuose
Reabilitacijos namai „Kelkis“ Raudondvario plente pradėjo veikti 2019 m. pabaigoje. Jį įkūrė trys bičiuliai: Vaidas, Mindaugas ir Reda. Dabar čia gyvena ir nuo priklausomybių vaduojasi bei naują gyvenimą pradėti ruošiasi 14 vyrų. Vieni kitus jie vadina broliais.
Tiesa, apsilankius bendruomenėje darbo dieną, dauguma jų buvo išvykę į darbus. Dirbti ir dalyvauti maldos susitikimuose – pagrindinės šių namų taisyklės.
Reabilitacijos namų „Kelkis“ vadovas Vaidas Venslovas pasakojo, kad viskas kaip namuose: vyrai darbo dienomis dirba, patys gaminasi valgyti, skalbiasi, rytais susitinka bendrai maldai, vakarais – dienos aptarimui.
Pirmąjį mėnesio trečiadienį vyrai lankosi Benamių dienos centre ir ragina ten susirinkusiuosius stotis ir keisti savo gyvenimą. Su Veikliųjų žmonių bendrijos nariais broliai vyksta paliudyti savo gyvenimo istorijų į įkalinimo įstaigas. Sveikti padeda ir žygiai, balandžio 2 d. į vieną iš jų išsirengė su Daliumi Mackela.
Iš kalėjimų, nakvynės namų, gatvės
Į reabilitacijos namus žmonės patenka įvairiomis aplinkybėmis: iš kalėjimų, nakvynės namų, benamių dienos centrų, kitus broliai suranda vaikščiodami ir kalbindami gatvėje. Atsidurti tokioje situacijoje gali bet kuris: atvyksta žmonės užėmę aukštas pareigas, valdę įmones, įgiję puikius išsilavinimus ir kt.
„Su broliais jiems sakome, kad yra išeitis, įmanoma pakeisti savo gyvenimą kardinaliai, juk turime tiek sėkmės istorijų: vyrai atsisako priklausomybių, atkuria šeimas, sukuria verslus ir pan.“, – sakė V. Venslovas, pats pakilęs, kaip feniksas iš pelenų.
Seniausiai čia gyvena Tomas – jau trejus metus. Trumpiausiai užsibūnama nuo kelių dienų ir poros savaičių – anot Vaido, tokie žmonės dar nenori keistis.
Kalėjimo patirtys
Šiaulių r. gimęs V. Venslovas mena vaikystėje svajojęs tapti policininku, tačiau pirmoje klasėje jo tėvui atsidūrus kalėjime už valstybės turto grobstymą, šeimos gyvenimas persimainė.
„Trūko pinigų, vaikščiojau su ta pačia uniforma. Mokykloje mane pradėjo vadinti kalėjmčiku, driskiumi, taip elgėsi net direktorius. Buvo skaudu, daug sielos žaizdų prisidariau… Vieną dieną primušiau klasės šustriaką, kuris mane užgauliojo ir pamačiau, kad su jėga galima daug padaryti. Jo draugai tapo mano draugais. Užsidėjau daug kaukių. Laikui bėgant nebesupratau, kad gyvenu ne savo gyvenimą, užmiršau svajonę būti policininku, kitus gražius norus. Daug laiko praleisdavau gatvėje, prasidėjo nusikalstamas gyvenimas. 1996 m. mane pirmąkart pasodino į įkalinimo įstaigą“, – pasakojo Vaidas.
Vyras už automobilio vagystę buvo nuteistas 6 m. kalėti ir nuvežtas į Pravieniškes.
„Išėjau nepasitaisęs, ir dabar sakau, kad kalėjimas nekeičia žmonių, tik išimtys kuriuos pakeitė. Ten nusikaltėlių gamykla: išėjau dar daugiau visko išmokęs, dar labiau nekęsdamas šio pasaulio. Netrukus už nusikaltimų organizavimą man skyrė 7,5 m. bausmę, atsidūriau Marijampolėje. Įkalinimo įstaigose iš viso praleidau 14 metų“, – atviravo Vaidas.
Įtraukė narkotikai
1995 m. Vaidas gyveno Vokietijoje, ten pirmąkart pamatė narkotikus vartojantį žmogų iš arti.
„Eidami pro šalį pamatėme kaip mergina leidosi į kirkšnį narkotikus ir nugriuvo, o švirkštas liko tabaluoti kojoje. Pasišlykštėjau tokiais žmonėmis, nuteisiau, sakiau, kad gyvenime nebūsiu narkomanas. Bet, kaip sakoma, niekada nesakyk niekada…“, – vėliau įsitikino Vaidas.
Po kurio laiko vyras pradėjo vartoti „žolę“, kurios nelaikė narkotiku, paragavo amfetamino, o vieną dieną susipykęs su draugu išbandė heroiną.
„Tada supratau, kad man daugiau draugų nebereikia. Geriausias draugas bus heroinas. Pradėjau stipriai vartoti“, – sakė Vaidas.
Atlikęs bausmę Marijampolėje 2005 m. jis persikėlė gyventi į Kauną, pradėjo stotis ant kojų, tris mėnesius nevartojo kvaišalų.
„Bet vieną dieną uždarė mano draugą ir radau priežastį parūkyti. Vėl pradėjau stipriai vartoti. Norėjau mesti, bet neišėjo. Gydžiausi ir privačioje klinikoje, bet nepadėjo“, – pasakojo Vaidas.
Lemtingas susitikimas su draugu
Impulsą keisti gyvenimą Vaidas gavo 2007 m. Laisvės alėjoje sutikęs kalėjimo laikų draugą Laisvį, kuris pasakojo pakeitęs savo gyvenimą, nes sutiko Dievą.
„Koks dar Dievas? Žiūrėjau į jį ir galvoju – visai pričiuožė. Bet jis ėjo su šypsena, giedru veidu, o aš pavargęs, prislėgtas. Po kelių savaičių jį sutikau prie Vaišvydavos. Gyrėsi, kad šiandien jo vestuvės. Jis laimingas stovėjo su žmona, o aš visas nusikalęs, susisukęs ėjau į parduotuvę vogti dozei. Tada kažkas mano širdyje sukirbėjo“, – mena Vaidas.
Netrukus jis vėl atsidūrė kalėjime. Ten pradėjo skaityti knygas apie Dievą.
„Kai paskutinį kartą turėjau išeiti į laisvę – nenorėjau, neturėjau kur: tėvai buvo mirę, brolis su sese dirbo užsienyje, draugų neturėjau, nes buvau visus apgavęs. Kalėjime man už melagystes nupjovė ausį, nes pardavinėjau viską: medžius, miškus, žemę – ko tik reikia, visko turėjau“, – mena Vaidas.
2014 m. išėjęs į laisvę jis suprato, kad nebenori gyventi.
„Maniau, kad nepasikeisiu, tokie kaip aš miršta nuo auksinės adatos arba supūva kalėjime“, – buvo įsitikinęs vyras.
Išgelbėjo tikėjimas
Visgi, vyras kabinosi į gyvenimą, apsistojo nakvynės namuose, po savaitės turėjo išeiti, nes nebuvo registruotas Kaune, apsilankė „Tėvo namuose” Ž. Šančiuose ir gavo patarimą keliauti į Petrašiūnų gailestingumo namus.
„Man pasakė, kad ten reikės melstis. Sakiau: didžiausia nesąmonė! Ką man padės kažkoks Dievas, kabantis ant kryžiaus, jei niekas kitas nepadėjo?!“, – tada skeptiškai galvojo Vaidas.
Vadovas Audrius naujokus informavo, kad netrukus su gitara bus šlovinamas Dievas ir sugiedojo giesmę: „keliaudamas plačiu keliu, kur eina daugumos tautų, ieškojau savo laimės bet niekur neradau jos“.
„Ta giesmė palietė mano širdį. Pradėjau skaityti Šv. Raštą, sutikau Jėzų. Keista, ten gyvenant nebuvo lomkių. Praėjus trims savaitėms pasikeitė visi mano norai. Supratau, kad nenoriu narkotikų, alkoholio, rūkyti, vogti, apgaudinėti. Nukrito kaukės. Pamačiau kitą pasaulį: kad medžiai žali, kad saulė šviečia, gyvenimas – gražus. Troškau padėti žmonėms. Sakiau: „Dieve, tarnausiu tau, kiek, Tu, man leisi būti šioje žemėje“, – pasakojo Vaidas Venslovas.
Įkūrė reabilitacijos centrą
Tuomet Vaidas išvyko į Ukrainą ir baigė reabilitacijos centrą, nuvyko į brolių kapucinų organizuojamą Misijų mokyklą ir ten susipažino su būsima žmona Milda.
„Meldžiausi Dievui, koks mano pašaukimas, norėjau stoti į vienuolyną. (…) Bet šiandien turiu žmoną, su ja auginame tris vaikus“, – šypsodamasis kalbėjo vyras.
Grįžus iš Ukrainos brolis Mindaugas ėmė raginti Vaidą įkurti reabilitacijos centrą. Netrukus jiedu su bendraminte Reda tapo reabilitacijos namų įkūrėjais. Pradėjo ieškoti patalpų.
„Paskambinau pagal skelbimą, papasakojau, kad noriu išsinuomoti namą ir jame apgyvendinti priklausomus žmones. Savininkė sakė, kad išvakarėse kaip tik meldėsi, kad Dievas duotų nuomininkus, o aš atsakiau, kad vakar irgi meldžiausi – kad Dievas duotų namą“, – stulbinantį sutapimą mena Vaidas.
Netrukus veikla įsibėgėjo. Reabilitacijos centras „Kelkis“ išsilaiko iš čia gyvenančių žmonių uždarbio, maisto produktais juos remia „Maisto bankas“.
Keliasi ir eina
Pakalbiname porą centro gyventojų. Nuo 2019 m. spalio čia gyvenantis Tomas taiso dviratį ir sako, kad labai mėgsta juo važinėtis. Vyras čia atkeliavo iš nakvynės namų.
Tomas buvo sukūręs šeimą, jo profesija – kino mechanikas. „Esu baigęs vadinamąjį „Holivudą“ Laisvės alėjoje“, – pridūrė.
Vyras ilgą laiką dirbo fizinį darbą: buvo krovėjas, autokrautuvo vairuotojas.
„Namų nebeturiu – butą praradau už skolas. Esu gyvenęs ir lauke, nakvojęs įvairiose vietose. (…) Gyvendamas šioje bendruomenėje keičiu požiūrį į gyvenimą, stengiuosi dėl ateities, vyrai padeda stotis ant kojų. Gyvenu su Dievu. Esu labai dėkingas vadovui Vaidui ir jo žmonai Mildai už pagalbą“, – sakė Tomas.
Bendruomenėje gyvenantis Arvydas kadaise ruošėsi dalyvauti olimpiadoje – buvo profesionalus boksininkas. Į reabilitacijos centrą „Kelkis“ atkeliavo iš benamystę išgyvenančių asmenų centro.
„Buvo labai geras gyvenimas, paskui atėjo alkoholis, viską praradau, net paskutinį čemodaną, atsidūriau gatvėje. Turėjau šeimą, vaikų. Žmona mirė nuo alkoholio. Pats vos nemiriau. Net paeiti nebegalėjau… Bijojau pirmosios gyvenime nakties gatvėje, ačiū Dievui ji neatėjo. (…) Čia viskas pasikeitė – su Dievo pagalba. Dabar mano tikslas sutvirtėti morališkai, dirbti ir judėti tolyn“, – sakė Arvydas.
Stato naują centrą
Reabilitacijos namų „Kelkis“ vadovas Vaidas Venslovas su bendruomenės broliais jau kurį laiką darbuojasi netoli Vilkijos (Kauno r.) – stato naujus namus, kur galės apsistoti apie 30 nuo priklausomybių pasveikti siekiančių vyrų.
„Namą statom patys, savo lėšomis ir jėgomis. Planuojame pabaigti ir persikelti dar šiemet“, – sakė jis.
Geros valios žmonės statybas gali paremti: reikia langų, santechnikos, statybinių medžiagų.
Taip pat galima skirti 1,2 proc. Gyventojų pajamų mokesčio arba paaukoti į sąskaitą: LT 08 7300 0101 5748 8239, mokėjimo paskirtis: parama bendruomeniniams savarankiškumo namams „Kelkis“.