Prekybos tinklams iš lentynų pradėjus išiminėti rusiškas ir baltarusiškas prekes, kai kurie Lietuvoje veikiantys tiekėjai atsidūrė aklavietėje – kur dėti grąžinamas prekes ir kas už tai sumokės? Verslininko teigimu, tokiais veiksmais baudžiamas ne tik V. Putino režimas, bet ir lietuviškas verslas. Apie tai prakalbo ir komunikacijos ekspertas, kuris verslui pasiūlė išeitį.
Kaip žinia, prekybos tinklai šiuo metu iš prekybos išima visas baltarusiškas ir rusiškas prekes. Su Delfi redakcija susisiekė vienas iš Lietuvoje veiklą vykdančių šių prekių tiekėjų, kuris dirba su beveik visais mažmeninės prekybos ir vaistinių tinklais. Jo teigimu, verslas atsidūrė kritinėje situacijoje – partneriams vienašališkai grąžinant prekes, įmonė skaičiuoja nuostolius, mat sandėliuose kaupiasi kelių mėnesių prekių likučiai, o jų grąžinti gamintojams nėra galimybės.
Verslininkas atkreipia dėmesį į svarbią detalę – grąžinamos prekės – jau nupirktos, t. y. tiekėjas už jas sumokėjęs Rusijos ir Baltarusijos gamintojams. Tai reiškia, kad tiesiogiai Putino ar Lukašenkos režimo verslas neberemia, mat naujų prekių neužsakinėja. Jis daro išvadą, kad šiais veiksmais – baltarusiškų ir rusiškų prekių boikotu – lietuviai šiuo metu kenkia ne režimui, o lietuviškam verslui. Jis siūlo leisti tokioje padėtyje atsidūrusiems verslams išparduoti likučius.
Apie šią problemą socialiniame tinkle „Facebook“ pranešė ir komunikacijos ekspertas Andrius Baranauskas. Jo teigimu, yra ne viena įmonė, šiuo metu turinti krūvas baltarusiškų ir rusiškų prekių, kurių vertė gali siekti ir keliolika milijonų.
„Problema, kad tų prekių dabar niekas nenori pirkti, ne su vienu kalbėjau. Arba kitas variantas – nenori pardavinėti. Rezultatas – pinigai įšaldyti, prekės stovi, algas ir mokesčius mokėti vis tiek reikia, sandėliavimas irgi kainuoja. Plius kyla reputacinių problemų: kodėl tavo parduotuvėje ar sandėlyje rusiška armatūra arba baltarusiškos plytelės?
Aišku, kad tas dvi šalis reikia spausti ir nutraukti visus kontraktus. Bet ką daryti su ta produkcija, kuri jau yra lentynose, sandėliuose ir sunkvežimiuose Lietuvoje? Ir jų nėra mažai: per visas įmones tų prekių galima surinkti už turbūt keliolika milijonų.
Taip, galim išmesti, bet tada nukentės ne agresoriai, kurie pinigus paėmė į priekį, o Lietuvos įmonės. Jos praras ir pinigus, ir daiktus, valstybė – mokesčius, o kažkas gal ir verslą“, – „Facebook” rašė jis ir pasiūlė išeitį – „padėti Ukrainai kariauti rusų ir baltarusių pinigais“. Apie šią idėją jis plačiau papasakojo Delfi.
Tuo metu Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas mano, kad ši situacija prilygsta force majeure. Anot jo, šiandien pardavinėti baltarusišką ir rusišką produkciją būtų mažų mažiausia neetiška, net jei ji nupirkta, ir režimas už jas pinigų nebegaus.
Mano, kad prekybos tinklai ėmėsi reklaminės akcijos
Latviško kapitalo didmeninės prekybos įmonė „Kosmolat Baltic“ dirba visose trijose Baltijos šalyse. Lietuvoje ji bendradarbiauja su beveik visais didžiaisiais maisto prekių ir vaistinių tinklais, taip pat kosmetikos prekių parduotuvėmis ir jiems tiekia kosmetikos, higienos, buitinės chemijos prekių, kurių apie 60 proc. – rusiškos arba baltarusiškos kilmės.
„Kosmolat Baltic“ vadovas Tomas Mikučionis Delfi pasakoja, kad šiuo metu patiria didelį spaudimą iš didžiųjų prekybos tinklų. Jis nori atkreipti dėmesį, kas iš tikrųjų sumokės už, kaip vadina, „reklaminius prekybos tinklų veiksmus“ atsisakyti baltarusiškų ir rusiškų prekių.
„Suprantu dabartinę tiek politinę, tiek ekonominę situaciją su minėtomis šalimis agresorėmis ir 100 proc. palaikau valdžios ir verslo priimamus sprendimus, ribojant ir izoliuojant agresorius. Mes taip pat stabdome ir ribojame darbus su šiomis rinkomis bei plečiame bendradarbiavimą su Ukraina ir Ukrainos kapitalo gamintojais ES šalyse.
Tačiau tiekėjai, kurių krepšelyje daugiau produktų iš Rytų – Rusijos ir Baltarusijos, statomi prieš faktą, nes niekas solidariai nenori prisiimti atsakomybės. Dirbame su beveik visa Lietuvos rinka, mūsų prekės iki šiol buvo visur. Daugelis klientų sako – tiesiog „pasiimkit grąžinimą“. Viskas daroma čia ir dabar, negalvojant apie pasekmes Lietuvos verslui.
Prekybos tinklai naudojasi galios pozicija. Iš dalies darosi sau reklamą, juk lengviau išmesti rusiškas prekes, nei pirkėjui pasakyti, kad atėjo sunkus metas, todėl mes ribotam laikui sumažinsime prekių kainas. Išimdamas iš prekybos prekes nepatiri nuostolio“, – pasakoja verslininkas.
Sandėliuose kaupiasi kelių mėnesių likučiai
Pašnekovas akcentuoja, kad grąžinamos prekės jau yra nupirktos, t. y. už jas tiekėjas yra sumokėjęs partneriams Rusijoje ir Baltarusijoje. Maža to, sandėliuose – kelių mėnesių likučiai.
„Savo klientams savo sandėliuose laikome 2–3 mėn. apyvartos dydžio prekių likutį. Ir dar turime pasiimti grąžinimą. Tai kai kurioms bendrovėms galima prilyginti bankrotui. Už tas prekes sandėlyje, kurias jau sumokėta Rusijos gamykloms, tinklai ir pirkėjai baudžia jau nebe Rusiją, o lietuvišką verslą. Visos sąnaudos ir atsakomybė su grąžinamų prekių logistika ir tolesniu sandėliavimu ir realizacija tenka tiekėjui. Mes lygiai taip pat nebeplanuojame užsakyti prekių, stabdome užsakymus ir bendradarbiavimą, taigi atsiduriame atpirkimo ožio vietoje“, – pasakoja T. Mikučionis.
Mano, kad rusiškų prekių poreikis dar yra
Pašnekovas sako nežinantis, kur dėti prekių likučius, tad siūlo prekybos tinklams leisti jas išparduoti, mat gamintojui galimybės grąžinti nėra. Paklaustas, ar tokiu atveju patys žmonės norės toliau pirkti rusiškas ir baltarusiškas prekes, kai viešoje erdvėje tiek daug raginimų to nebedaryti, verslininkas sako nepastebėjęs itin išaugusio priešiškumo, tad mano, kad šių prekių poreikis dar yra.
„Be prekybos tinklų, dar prekiaujame vadinamoje nepriklausomoje rinkoje, t. y. individualios įmonės, turgaus prekeiviai, turgeliai ir pan. Kol kas mūsų produktų ten yra, ir didelio priešiško nusiteikimo iš žmonių nesimato. Vienas kitas paklausia, bet šiaip perka.
Kadangi dirbame visose Baltijos šalyse, Latvijoje, kur turime nedidelį mažmenos tinklą, buvo toks paradoksas: kai pasakė, kad išimamos prekės, žmonės savaitgalį stovėjo eilėse, kad galėtų įsigyti prekių, kurių greitai nebebus“, – pažymi prekių tiekėjas.
Pasigenda solidarumo
Verslininkas sutinka, kad pirkėjas „balsuoja“ už prekę ir lemia pardavimus, todėl įmonė mažina jų kiekį ir užsakinėja daugiau ukrainietiškų prekių, jas bando siūlyti prekybos tinklams. Tačiau, jo teigimu, šie ne itin noriai jas priima.
„Pasiūlius ukrainietiškų prekių, šios prekybos tinklų nebūna priimamos išskėstomis rankomis. Tad jei jau darote Ukrainos palaikymo akciją, darykite ją iki galo. <…> Išimti rusišką prekę galima per naktį, o pridėti ukrainietišką – užtrunka. Bendra tvarka tinkluose tokia: kai kurių prekių kategorijų peržiūra gali būti vykdoma tik kartą per pusmetį ar metus. Sako mums laukti peržiūros ir tada siūlyti, tada galbūt rinksis, jei norės – pasiims. Taigi solidarumo iš mūsų klientų nesimato“, – teigia T. Mikučionis.
Šią savaitę verslininkas teigia sulaukęs žinučių iš visų tinklų: „Pasiimkite grąžinimą“. Vis dėlto kai kurie esą „pusę lūpų“ užsimena apie atsakomybės pasidalijimą.
„Vienas tinklas pusę lūpų prasitarė, kad tai, ką turi parduotuvėse, bus jų bėda, kitas žada išsiparduoti, o kur dar daugelis kitų – vaistinės, kosmetikos prekių parduotuvės. Šiandien vienas po kito siunčia laiškus: „Pasiimkite grąžinimą, nes mums nebereikia“. Jie turi būti supratingi ir partneriški, nes tai nėra vien tik mūsų problema. Tai tiesaus atsakymo, patvirtinto raštu, kad jie solidarizuojasi – išparduoda ar nurašo prekes, nesu gavęs iš nė vieno tinklo“, – tikina „Kosmolat Baltic“ vadovas.
„Kol kas bandome „atstovėti“. Jeigu viską susirenkame iš visų tinklų, galima svarstyti geriau uždaryti įmonę, nieko neimti ir atidaryti kitą. Visgi esame atsakingas verslas – nenorime atleidinėti darbuotojų, bandome rasti kompromisų“, – paklaustas apie nuostolius priduria verslininkas.
S. Besagirskas: šiandien pardavinėti tokią produkciją būtų mažų mažiausia neetiška
Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas S. Besagirskas mano, kad ši situacija prilygsta force majeure. Anot jo, šiandien pardavinėti baltarusišką ir rusišką produkciją būtų mažų mažiausiai neetiška, net jei ji nupirkta, ir režimas už jas pinigų nebegaus.
„Dėl to, kad verslininkas nukentėjo, – tai sutartiniai santykiai su prekybos tinklais. Jei sudarytos sutartys su prekybos tinklais, jie produkciją paėmę, su juo privalo atsiskaityti. Tačiau prekybos tinklai, manau, elgiasi pateisinamai. Kitokio elgesio modelio šiandien tikriausiai niekas net negalėtų įsivaizduoti: kai Ukrainoje vyksta karas, ateini į parduotuvę ir matai joje rusišką produkciją. Iš principo neičiau į parduotuvę, jei ji pardavinėja rusišką produkciją šiandienos įvykių akivaizdoje“, – tikina jis.
Pašnekovas sutinka, kad kai kurie verslai dėl rusiškų ir baltarusiškų prekių boikoto nukentės, bet kitos išeities nemato.
„Nieko baisaus nematau, žinoma, nukentės kai kurie verslai, bet visi supranta geopolitinę situaciją. Žmonės nesuprastų prekybos tinklų, jei jie savo lentynose laikytų rusišką degtinę ar baltarusišką silkę. Tada matytume kitą didelę problemą“, – pabrėžia S. Besagirskas.
Kodėl neatsisakome Rusijos kapitalo įmonių prekių, pagamintų ES?
„Kosmolat Baltic“ vadovas iškėlė dar vieną klausimą. Jo teigimu, po vakarietiškomis etiketėmis slepiasi daug daugiau prekių, kuriomis remiami Rusijos oligarchai.
„Kas geriau: ar kad Vakarų kapitalas naudojasi Rusijos erdve ir ištekliais, ten gamina prekes, kurias realizuoja Europoje, ar Rusijos kapitalas „daro“ verslą mūsų kieme ir iš to pelnosi Rusijos oligarchai? Tikriausiai situacija dviprasmiška, bet beveik galima dėti lygybės ženklą.
Tad kodėl atsisakome Vakarų kompanijų prekių, gaminamų Rusijoje ir Baltarusijoje, bet neatsisakome Rusijos kapitalo įmonių prekių, pagamintų ES? Ar tai dėl kirilicos? Ar kai nematome, tai neskauda? Ar patogu remti rusų oligarchų valdomus verslus Lietuvoje, jei jie įpakuoti į vakarietišką etiketę? Ar prekybos tinklams bus finansiškai nebenaudinga, jei reikės išimti ne 2–3 proc. prekių, o visus 30 proc.?“ – klausia verslininkas.
„Ar tikrai vis dar norite pirkti tokius prekinius ženklus kaip „Natura siberica“, „Recepty babuski Agafi“, „Rigas Balzams“, „Rigas piens“, kurie priklauso Rusijos kapitalo įmonėms ar oligarchams. Čia tik keli faktai, greitai ateinantys į galvą, o tokių yra pakankamai daug“, – vardija jis.
S. Besagirsko manymu, šis verslininko klausimas – logiškas, mat rusų oligarchų, turinčių verslų Europoje ir remiančių Putino režimą, prekių taip pat neturėtų likti. Tik pastaruosius jis ragina atskirti, nes esą kai kurie oligarchai stipriai slapta remia ir opozicines jėgas Rusijoje.
„Vienas įmonės vadovas man pasakojo nusipirkęs „Bridgestone“ padangas. Jos – japonų bendrovės, bet parašyta, kad pagamintos Rusijoje. Sako: „Jei būčiau žinojęs, gyvenime nebūčiau pirkęs, nesvarbu, kad tai – ne rusiška produkcija.“
Taigi jei atsirastų informacinis portalas, feisbuko grupė ar pan., kur būtų viešinama informacija, kad toks ir toks verslas priklauso Putino ar Lukašenkos režimo draugams, žmonės matytų ir nepirktų jų prekių“, – svarsto Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas.
Pasak pašnekovo, būtų logiška, jei oligarchų, kurie turi verslą Europoje ir remia Putiną ar dalyvauja jo žaidimuose, prekių prekybos tinkluose neliktų.
„Lygiai tas pats: ar prekė pagaminta Baltarusijoje, ar oligarchas gauna pinigus į savo įmonę Kipre ar dar kur nors ir per aplink remia Putino režimą. Jokiais būdais negali būti finansuojamas Baltarusijos ir Rusijos režimas, nesvarbu, kad nukentės darbo vietos Europoje, nes tai principo reikalas“, – akcentuoja S. Besagirskas.
A. Baranauskas pasiūlė išeitį
Komunikacijos ekspertas A. Baranauskas tokioje padėtyje atsidūrusiam verslui pasiūlė išeitį ir „Facebook” kreipėsi į verslininkus: „Padėkim Ukrainai kariauti rusų ir baltarusių pinigais“.
„Galim jų (rusų ir baltarusių – Delfi) sąskaita finansuoti Ukrainos kariuomenę. Tai reiškia – parduoti, kad jau jas mums atvežė. Ir pelną, ar šiaip fiksuotą dalį – kokius 20 proc. nuo kainos – skirti Ukrainai. Nes, dar kartą: pinigus mes jau pervedėm, daiktus gavom, tik dabar visi įsiutę ant tų šalių (teisingai, ir aš įsiutęs) ir nenori nieko nei pirkti, nei įsileisti į lentynas.
Tai duokim verslui šansą išsivalyti likučius, išsiimti pinigus, ir padėkim Ukrainai už gautą pelną. Juk nėra sunku viską protingai organizuoti. Pakviečiam jungtis verslus, kurie tokių prekių sandėliuose ar lentynose turi. Paprašom užtikrinti, kad tokios prekės atskirai žymimos, tarkime, geltonai mėlyna vėliava. Pasiūlom įsipareigoti taip parduoti tik likučius, neužsakinėti naujų prekių. Pardavinėti tik tas prekes, kurios jau iš anksto apmokėtos. Nemokėjai? Tai grąžink, tegul jie turisi sau. Aiškiai ir skaidriai pasakyti visiems, kiek tokių prekių yra, kiek jų kasdien lieka ir kiek paramos gauna Ukraina.
Verslas gaus apyvartines lėšas, Ukraina – pinigų, diktatoriai kaimynystėje – atkištą vidurinį pirštą. Nuo keliolikos milijonų skiriant kokius 20 proc. išeitų visai graži suma Ukrainai. Internete skaičiau, kad viena Javelin raketa kainuoja apie 80 tūkst. dolerių, tai ir skaičiuokim, kiek tankų už jų pačių pinigus pavyktų perkelt į metalo laužą“, – feisbuke rašė jis.
A. Baranauskas apie šią iniciatyvą plačiau papasakojo ir Delfi. Pašnekovas mano, kad ši iniciatyva gelbėtų daugelį verslų – tiek smulkų, tiek ir stambų. Tačiau, kaip pastebi, neužteks vien tik idėjos, reikia sukurti ir priežiūros sistemą.
„Mintis – išsiparduoti likučius, kad verslas gautų apyvartinių lėšų, kalbame apie apmokėtas prekes, dėl kurių verslas prarado pinigus. Taigi nekalbu apie naujus kontraktus, nes savo pinigais nebeturime remti karo mašinos. <…>
Aš iškėliau idėją, bet neužtenka tik pasakyti, reikėtų turėti priežiūros sistemą, kad neatsirastų piktnaudžiavimo ir verslas nesugalvotų nepaaukoti dalies pinigų. Manau, nėra itin sudėtinga imtis tokios iniciatyvos. Reikėtų padaryti sąrašą organizacijų, kurios norėtų savo prekes realizuoti, sukurti atsiskaitymų sistemą: kiek ir kas jau realizavo, kiek įmonė jau pervedė pinigų (Ukrainai – Delfi) nuo tų prekių. Tuo pačiu mes padėsime ir mūsų verslui, kuris susiduria su tokia problema ir tapo situacijos įkaitais, ir Ukrainai, kuriai paramos tikrai nebus per daug“, – pasakoja komunikacijos ekspertas.
Konkrečių pavyzdžių, kas iš įmonių jau ėmėsi šios iniciatyvos, jis sako dar nežinantis, tačiau papasakojo, su kuo teko pačiam susidurti praėjusį savaitgalį. Su partneriais „Deals on wheels“ A. Baranauskas organizavo Lietuvos verslo skirtos paramos siuntą į Ukrainą.
„Vienas iš dalykų, ką vežėme į Ukrainą, – beveik tūkstantis litrų kuro. Reikėjo jį kažkaip pervežti. Šeštadienį pats po visą Vilnių laksčiau ir niekur neradau kanistrų. Žmonės juos išpirko, kaip ir elektros generatorius ir pan. Visgi vienoje įmonėje sugebėjome rasti, gavome 50 litrų plastmasinių talpų, į jas supylėme kurą ir nuvežėme. Įmonės vadovas vėliau pasakojo, kad daugiau jų nebeturės, nes, pasirodo, kad juos perka iš lietuvių tiekėjo, o tas – iš Rusijos. Sakė, kad čia buvo likučiai ir daugiau nebeatveš.
Viena vertus, smagu, kad Rusijoje pagamintame daikte išvežame paramą Ukrainai. Tai iliustruoja, kiek daug tokių daiktų gali būti. Tikiu, kad tokių likučių tikrai yra ir jie gali būti naudingi“, – pasakoja A. Baranauskas.
Kalbėdamas apie iškeltą iniciatyvą padėti lietuviškiems verslams pašnekovas iš reakcijų „Facebook” mato nemažai palaikymo. Štai pavyzdžiui, vienas komentatorius giria pačią idėją, mat ji apjungia tiek pragmatizmą, tiek pilietiškumą ir solidarumą. Tačiau, jo manymu, bus sunku sukontroliuoti „gudručius“, pasinaudosiančius šia situacija ir papildomai darysiančius užsakymus.
Į tai sureagavo ir socialinės apsaugos ir darbo viceministras Vytautas Šilinskas, manantis, kad prekių pardavimas žemiau savikainos išspręstų piktnaudžiavimo klausimą, mat tokiu atveju verslininkai neužsakinės naujų prekių. Atsirado ir pasiūlymų už savikainą perparduoti užsilikusias prekes kitoms Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalims ir dalį pinigų paaukoti Ukrainai.
