Į „Kas vyksta Kaune“ redakciją kreipėsi skaitytojas, kuris siekė išsiaiškinti dėl savo nuosavybės teisių gynimo.
„Mirė mano močiutė, kuri po mirties testamentu paliko man savo butą, tačiau tuo pačiu testamentu nustatė savo vyrui uzufrukto teise iki gyvenimo galo naudotis butu ir jame gyventi. Močiutės sutuoktinis yra įsitikinęs, jog kol jis gyvas butas priklauso jam, todėl manęs į butą neįsileidžia, kartu gyvena su kitais asmenimis. Aš kito nekilnojamojo turto neturiu ir norėčiau gyventi bute, kuris priklauso man. Ar šiuo atveju močiutės sutuoktinis turi teisę neleisti man gyventi bute? Ar jis turi teisę bute apgyvendinti kitus asmenis be mano sutikimo?“ – klausia jis.
Situaciją komentuoja advokatė Raimonda Lazauskienė.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Minėtame straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją.
Nuosavybės teisė gali būti ribojama, tačiau tik laikantis tam tikrų sąlygų. Visų pirma nuosavybės teisės apribojimas galimas, jeigu tam yra įstatyme nustatytas pagrindas, t. y. tik remiantis įstatymu. Nuosavybės teisės apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises, teisėtus interesus bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir konstituciškai svarbius tikslus.
Nuosavybės teisių apribojimai turi nepažeisti proporcingumo principo – įstatymuose nustatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Be to, taikomi apribojimai negali paneigti nuosavybės teisės esmės.
Uzufruktas yra asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas. Uzufruktas yra viena iš daiktinių teisių, pagal kurią uzufruktorius įgyja teisę valdyti daiktą ir jį naudoti pagal paskirtį.
Nustatant uzufruktą uzufruktoriui gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios neprieštarauja daikto naudojimui pagal paskirtį. Taigi uzufruktorius įgyja teisę daiktą valdyti ir jį naudoti pagal paskirtį. Teisė valdyti daiktą suprantama kaip teisė turėti daiktą savo žinioje ir daryti jam fizinį bei ūkinį poveikį.
Naudojimas yra suprantamas kaip gavimas iš daikto ekonominės naudos, taigi ir uzufruktoriaus asmeninių poreikių patenkinimas. Teisės disponuoti daiktu uzufruktorius neturi.
Vienu iš galimu uzufrukto objektų yra butas arba gyvenamasis namas. Uzufruktas nėra atlygintinis. Pažymėtina, jog įstatymas asmeniui, kuris gyvena bute uzufrukto teise, nustato tam tikras pareigas. Uzufruktorius privalo išlaikyti ir remontuoti uzufrukto objektą, kiek tai būtina jo normaliai būklei užtikrinti, privalo mokėti mokesčius bei kitas su uzufrukto objektu susijusias įmokas. Asmuo sandoriu nustatantis uzufruktą gali numatyti ir kitas pareigas uzufruktoriui. Uzufruktorius atsako už uzufrukto objekto būklės pablogėjimą dėl uzufrukto netinkamo įgyvendinimo.
Uzufruktorius neturi teisės perduoti uzufrukto kitam asmeniui. Teisė perduoti daiktą neatlygintinai naudotis kitam asmeniui gali tik to daikto savininkas arba kiti įstatymų ar daikto savininko įgalioti asmenys.
Skaitytojas nurodytoje situacijoje yra buto savininkas, o jo močiutės sutuoktinis naudojasi jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiu butu uzufrukto teise. Šiuo atveju savininkas turi teisę gyventi bute kartu su velionės vyru. Tačiau uzufruktorius negali pasikviesti į gyvenamąjį būstą gyventi kitų trečiųjų asmenų be savininko sutikimo. Tuo atveju, jeigu kilusio ginčo nepavyksta išspręsti taikiu būdu, yra galimybė savininkui kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises teisminiu keliu.
