Kviečiame pakeliauti po Žemųjų Šančių dalį, prasidedančią nuo A. Juozapavičiaus prospekto ir atvedančią iki pat Nemuno. Ši mikrorajono dalis išsiskiria tankiai išsidėsčiusiu siaurų gatvelių tinklu, jose – daugiausiai mediniai, neaukšti namai-nameliai su nedideliais daržų ar sodų sklypais.
Po šį unikalų Kauno mikrorajoną vedžioja gidė, Žemųjų Šančių bendruomenės narė Rolanda Girskienė. Pakeliui pakalbiname dar kelis sutiktus šančiškius.
Karinis miestelis
Trumpai susipažinkime su Šančių istorija. Žmonių šioje teritorijoje gyventa jau XV a., tą liudija 1933 m. Šančių Nemuno pakrantėje rastas lobis. Nedideli kaimai teritorijoje minimi 1795-1800 m. vokiečių kariniuose žemėlapiuose, tai buvo Baibokai ir Naujakiemis. Žemės priklausė olandų kilmės dvarininkui Sergejui Fanstiliui.
Šančių pavadinimas kildinamas iš XVII-XVIII a. kariniuose žemėlapiuose minimų karinių įtvirtinimų, kurie prancūziškai vadinti „chantier“, vokiškai –„schanze“.
XIX a. 7 deš. pro Kauną buvo nutiesta geležinkelio linija į Karaliaučių, gyvenvietė augo, o nedidelis dvaras tarp geležinkelio ir Girstupio upelio vis dar vadintas „Šancais“.
1879 m. nutarta Kaune statyti I kategorijos karinę tvirtovę, turėjusią apsaugoti vakarinę Rusijos imperijos sieną. 1886-1896 m. abipus A. Juozapavičiaus prospekto išdygo ištisas karinis miestelis: įgulos kareivinės, puskarininkių ir karininkų šeimų gyvenamieji namai, ligoninė, cerkvė, dirbtuvės, pirtis, kalvė ir kt. Iš viso – 365 įvairios paskirties statiniai 28-osios divizijos daliniams.
Kariniame miestelyje iš pradžių šeimininkavo rusų kariuomenė, 1915 m. atėjo vokiečių kariuomenė, 1919 m. – lietuvių kariuomenė. Sovietų okupacijos metais daliniuose šeimininkavo sovietų karinės pajėgos. Nuo Nepriklausomybės atgavimo, kai 1993-iųjų rugpjūčio 31-ąją šalį paliko paskutiniai sovietų kariai, kareivinės atiteko Lietuvai.
Naktį stuksendavo „geniai“
Gidė R. Girskienė pasakoja, kad 1993 m. iš Lietuvos išėjus sovietų kariuomenei, kareivinės liko tuščios, be priežiūros ir buvo išnešiotos po plytą. „Darbavosi vadinamieji „geneliai“: naktį stuksendami plaktukais kalė viską, ką gali iškalti: dingo santechnika, kiti baldai, net lemputės. Daiktai imti nelegaliai pardavinėti. Išnešiojo ir plytas, turbūt ne vienas dailų židinį susirentė“, – kalbėjo gidė.
Šiuo metu dauguma kareivinių atstatytos, jose įrengti gyvenamieji butai, vienose kareivinėse veikia privati mokykla, kitose – policijos komisariatas, dar kitose – verslo įstaigos, parduotuvės, vienose jų įsikūrusi kūrybinių dirbtuvių savininkų bendrija „Menas“.
Iniciatyvūs šančiškiai Vita Gelūnienė ir Ed Carroll pakvietė žmones iškuopti iš sandėlių suverstas šiukšles ir taip atgaivino karinių raugintų kopūstų sandėlių erdvę bei pavadino ją „Kopūstų lauku” (A. Juozapavičiaus pr. 21 E). Čia vyksta bendruomenės sambūriai, o prieš Šv. Kalėdas įžiebiama balzaminė tuopa, vyksta koncertas.
Yra ir itin apleistų pastatų, vienas jų stovi A. Juozapavičiaus pr. 19, jo belikusios tik dūlančios sienos.
Kaip Užupis ar Niujorkas
Dailioje Nemuno kilpoje yra išsidėsčiusi gyvenamųjų namų zona, kur vyrauja 1-2 a. mediniai darbininkų namai. Sodų gatvė, Vokiečių gatvė ir Kranto alėja – pagrindinės lygiagrečios aptariamos zonos gatvės. Jas išraižo nedidukių, netaisyklingos formos gatvių tinklas, sudarantis savotišką labirintą.
Bendrijos „Menas“ (A. Juozapavičiaus pr. 31G) dailininkas Gintaras Zubrys, Ž. Šančiuose gyvenantis nuo 1999 m., atkreipė dėmesį, kad per šį laikotarpį Šančiai smarkiai pasikeitė. „Dabar Šančiai kaip Vilniuje Užupis, čia gausėja menininkų veiklų, projektų, vyksta bendruomenės renginiai. Kareivinių pastate įsikūrė „Meno“ bendrija – čia darbuojasi dailininkai, skulptoriai, architektai, tautodailininkai ir kt. Beje ir Vinco Kudirkos skulptūra, stovinti Vilniuje, buvo išlieta būtent šiame pastate“, – kalbėjo G. Zubrys.
Gidė R. Girskienė Šančius sulygino su kitu miestu. „Gimiau kitur, bet kai vaikystėje čia atvykdavau pasisvečiuoti pas gimines, aplinkiniai lygindavo Šančius su Niujorku, nes ten yra „strytai“, o pas mus – net 20 Kranto pavadinimo gatvių (nuo Kranto 1-osios iki Kranto 20-osios)“, – sakė pašnekovė.
Kokie Šančių savitumai? Gidė neabejotinai išskyrė gausią žalumą, Nemuną, draugiškus žmones, mažaaukštę statybą. „Nors tvoros metams bėgant aukštėja, dar liko ir tokių tvorų, per kurias gali pasilabinti su kaimynu, sustojęs atsiremti ir draugiškai pasišnekučiuoti“, – atkreipė dėmesį gidė.
R. Girskienė išskyrė, kad šančiškiai – kaimyniški žmonės, su kuriais gera pasikalbėti, pasidalinti sodo gėrybėmis, o prireikus ir namus pasaugoti. Vietiniai ypač susitelkia per „Šančinių“ šventę, šįmet ji vyko jau septintą kartą. Anot gidės, susitelkimą skatina ir gamta: Šančiuose itin daug žvejojančių, važinėjančių dviračiais, vedžiojančių šunis, vaikštinėjančių krantine žmonių.
„Kai vedžioji šunis – smarkiai susipažįsti su Šančiais. (…) Tokį unikalų Kauną pamatysi tik čia“, – antrino menininkas.
Buvo kelios perkėlos
Gidė R. Girskienė pasakoja, kad tarpukariu Šančiuose buvo kelios perkėlos per Nemuną: didžiausia – ties pliažu, ji kėlė link Napoleono kalno; dar viena – ties Mažeikių gatve. Perkėlos buvo didelis džiaugsmas poilsiautojams.
„Tarpukariu daktaro šeimoje Žemuosiuose Šančiuose tarnavo mano bobutė. Ji pasakojo, kad šeimyna susikraudavo iškylos krepšius, susodindavo vaikus į valtį, įsodindavo guvernantę ir visi keldavosi iš Šančių į Botanikos sodą. Iškylaudavo ten visą dieną. (…) Svajoju, kad upės krantus vėl sujungtų perkėla, kad iš Šančių galėtume persikelti į Fredą. Galėtų atsirasti turistinis, pramoginis maršrutas“, – svarstė Rolanda Girskienė.
Žymūs gyventojai
Ž. Šančiai didžiuojasi garsiais gyventojais. Čia gyveno bokso čempionas „Ringo Džentelmenas“ Algirdas Šocikas (per 11 metų ringe turėjo 128 kovas, iš jų 118 pergalių), kompozitorių, vyskupų Bartulių giminės atstovai, vyskupų Vitulskių giminė bei dainininkas Merūnas Vitulskis, poetė Janina Degutytė, dainininkai Aleksas Lemanas, Egidijus Sipavičius, kalbininkas Zigmas Kuzmickas, aktorius Kostas Smoriginas, choreografas Jurijus Smoriginas ir kt. Garsųjį Šančių lobį 1933 m. apie 200 m nuo Panemunės tilto surado irgi šančiškiai, vietiniai žvejai Jonas Vilkevičius ir Jonas Giedraitis. Beje, J. Giedraitis – garsios, kilmingos giminės palikuonis, Lietuvos kariuomenės karininkas, įvertintas ordinais.
Ž. Šančiuose gyveno ir pirmieji Lietuvos olimpiečiai, 1924 m. išvykę į Paryžiaus olimpines žaidynes, tarp jų ir futbolo klubo „Kovas“ narys Stasys Jonušas-Janušauskas.
Pasak gidės, kadangi valstybė po karo buvo neturtinga, sportininkai ligi paskutinės minutės nežinojo ar galės vykti. S. Jonušas-Janušauskas žinią gavo likus kelioms valandoms iki traukinio. „Jis skubiai gavo leidimą iš kariuomenės, parbėgo į namus Liepojos g., bet rado juos užrakintus, nes tėvai buvo darbuose. Tuomet išdaužė langą akmeniu, įlipo vidun, parašė raštelį mamai, kad keliauja į olimpiadą ir pasiėmęs sporto aprangą išskubėjo į stotį. Olimpiadoje lietuviai futbolininkai žaidė su šveicarais, pralaimėjo rezultatu 9:0. Gyvenime jie pirmą kartą žaidė tikrame stadione… Kaune treniravosi Šančių, Panemunės pievose, didesnėse aikštelėse, nes nebuvo tinkamo stadiono, patyrusių trenerių, profesionalių treniruočių stovyklų“, – dalinosi žiniomis gidė.
Įvairios tautybės
Šančiai kūrėsi ir kitų tautų rankomis, mikrorajone yra Latvių, Estų, Danų, Norvegų, Švedų, Suomių, Vokiečių, Prancūzų, Rusų ir kt. gatvės. Įdomu, kad šančiškiai turi savo šnektą, dar 1950 m. čia vartoti tokie žodžiai kaip „duoti dralą“ (bėgti, pabėgti), „imbrikas“ (arbatinukas), „kavalierka“ (mažas nuomojamas kambarys, dažniausiai mansardoje), „malierinti“ (pūsto miglą į akis), „zimagoras“ (šalčmirys) ir pan. Žodynėlį galima rasti Jurgio Vanago knygoje „Šančių praeities takais“.
Pagyvenusios moters veiklos centro „Juozapinė“ steigėja gydytoja Almantė Rabikauskienė Šančiuose gyvena jau 85 metus ir džiaugiasi, kad jos senelė netikėtai suteikė vardą vienai šio mikrorajono gatvių.
„Seneliai atvykę iš Rygos nusipirko žemės Šančiuose, sulaukė vaikų, anūkų. Kai vyko gyventojų surašymas mano močiutė Elena Juknevičienė darbavosi darželyje. Prie jos priėjęs surašinėtojas pasiteiravo, kur ji gyvena. Jai pasigirdo, kur ji gyveno anksčiau ir moteris atsakė, kad Rygoje. Gatvelę ir užrašė Rygos pavadinimu. Senieji gyventojai juokaudavo, kad esu gatvės krikštamotės anūkė“, – kalbėjo A. Rabikauskienė.
Aktyvi šančiškė A. Rabikauskienė Šančiams paliko 3 atminimo simbolius: paminklą pirmiesiems olimpiečiams (šalia A. Juozapavičiaus pr. 87), minint Žalgirio mūšio 600-ąsias metines organizavimo paminklo Lietuvos kariuomenei atidengimą pakrantėje (ties Kranto 14-ąja g.) bei atminimo lentą šalia buv. E. Rajano ligoninės (A. Juozapavičiaus pr. 44).
Kelias prie upės – sena idėja?
Gidė atkreipė dėmesį į Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo nuotrauką, kurioje matyti 1966-1970 m. penkmečio planas. Jame – siekis krantinę apstatyti daugiabučiais, tarp jų ir 12-aukščiais bei nutiesti gatvę eismui šalia krantinės.
„Senbuviai pasakojo, kad tarybiniais metais komunistų partijos veikėjai traukiniais važinėdavo pro Kauną. Tai buvo antras Lietuvos miestas, o pro langus jie matydavo daržus, sodus, kiaules, vištas. Koks dar didmiestis? Partija sumąstė pastatyti didelius gražius namus dab. Kranto alėjoje, su gatve palei Nemuną troleibusams. Tačiau, 1988 m. Jerevane kilo didžiulis žemės drebėjimas ir sąjunga pinigus nusprendė skirti miesto atstatymo darbams, o Šančiuose gatvė transportui krantinėje neatsirado. (…) Dabar iš stalčių, matyt, ištraukiami seni projektai“, – sakė R. Girskienė.
Šiame kontekste įsiterpia trečios kartos šančiškė keramikos ir dailės mokytoja Loreta Kvietkauskienė. „Pakrantę būtina išsaugoti! Aš pati einu prie pat vandens, vos ne brasta, kad būčiau dar arčiau gamtos. (…) Menu, kaip senelis vaikystėje tempdavo rogutėmis ant Nemuno ledo čiužinėti… Nemunas telkia žmones, juos atgaivina. Tai – mūsų stiprybė!“, – kalbėjo vietinė gyventoja.
Svajoja apie Šančių pakrantės parką
Šįmet „Šančinių“ šventėje iškelta idėja įkurti naują parką Kaune.
„Ž. Šančiuose nėra parko, siūlome jį įrengti nuo Panemunės iki geležinkelio tilto, pakrantėje. Tai būtų dovana Kaunui ir visiems gyventojams, jų sveikatai, poilsiui, ramybei. Parkas galėtų eiti palei upę, iki pat namų sklypų ribų, tikiu, kad jis sulauktų didžiulio populiarumo“, – idėją įvardijo Žemųjų Šančių bendruomenės narė, gidė R. Girskienė.
Vaikštinėjant Nemuno krantine ties Ž. Šančiais, nenustebkite pamatę gulbių nebylių, gulbių giesmininkių, mažųjų gulbių ar ančių pulkelius, išvydę didžiuosius dančiasnapius, žąsis, baltuosius garnius ar kitus vandens gyventojus, jų čia – gausybė.
