Šią vasarą atsinaujinęs, savo įkūrimo 85-metį minintis Kaune įsikūręs Maironio lietuvių literatūros muziejus žiūrovus pasitiko nusiteikęs spalvingai. Tačiau pamatytas vaizdas įkvėpė ne visus, viešojoje erdvėje aptardami naują lietuvių literatūros istorijos ekspoziciją „Literatūra keičia“, kurioje pristatomi eksponatai nuo XVI a. iki šių dienų, komentatoriai įžvelgė „LGBT propagandą“, esą garbūs šalies rašytojai vaivorykštės vėliavos spalvomis nušviesti tikslingai. Tačiau Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Deimantė Cibulskienė šias kalbas paneigė, sakydama, kad jokių užslėptų minčių kuriant ekspoziciją nebuvę.
Marga, o ne vaivorykštės spalvų
„Sukūrėme margą Nepriklausomybės laikotarpio salę, tačiau vaivorykštės spalvų joje nematome. Tiesiog spalvinga salė, kaip ir pats laikmetis. Tuo metu reiškėsi įvairios organizacijos, draugijos, buvo įkurtas Lietuvos universitetas… Rašytojų kūryba, teatras – klestėjo. Labai neteisingos mintys kyla“, – reaguodama į kritiką pažymėjo D. Cibulskienė.
Jos žodžiais tariant, gyvenimo reiškinius kiekvienas vertina pagal savo išsilavinimą, supratimo laipsnį. „Žmonės dabar jautrūs, kiekvienas mato tai, ką nori. Tačiau šioje ekspozicijoje nėra jokių užslėptų minčių, tiesiog per visas sales nusidriekusi įvairovė: miško, sodo, medžio žydėjimo motyvas. Spalvos visuomet teigiamai veikia žmones, ypač kai aplink tiek daug niūrių emocijų. Bent jau kiek yra tekę išgirsti atsiliepimų, daugelis pažymi, kad širdis toje salėje atsigauna“, – kalbėjo muziejaus direktorė, apie parodą, kuri sulaukė kiek kitokio atgarsio nei tikėtasi.
Įžvelgtos asociacijos D. Cibulskienę nemaloniai nustebino. „Apmaudu, tačiau siūlyčiau visiems apsilankyti, patiems įsitikinti – kalbama apie literatūrą, gerą emociją, svarbius ir gražius dalykus“, – atsiribojo nuo bet kokių paralelių ji.
Tačiau jeigu toks sumanymas ir būtų buvęs, muziejaus direktorė tame neįžvelgia nepriimtinų dalykų. „Pačiu parodos pavadinimu „Literatūra keičia“ norime akcentuoti tai, kad iš literatūros klasikų, jų kūrybos galima pasimokyti, pasisemti motyvacijos, pažinti kitų patirtis, keisti savo požiūrį, emocinę būklę – tai ir gydo, ir padeda. Turime kuo džiaugtis ir didžiuotis“, – sakė muziejaus direktorė, pridurdama, kad rengiant šią parodą atliktas didelis ir kruopštus darbas.
Sovietmečio rašytojas – savas ar raudonas?
Šiomis dienomis nemažai buvo diskutuojama apie sovietinio laikotarpio rašytojų reputaciją. Dėmesio centre vėl atsidūrė Petras Cvirka, Salomėja Nėris. Mintį, kad ekspozicijoje „Literatūra keičia“ politinėmis nuodėmėmis kaltinama S. Nėris raudoname fone, matyt, atvaizduojama neatsitiktinai, D. Cibulskienė taip pat paneigė.
„Muziejus nėra politikos arena. Mes akcentuojame rašytojų talentus, jų kūrinius, jokių užslėptų žinučių nei vienoje ekspozicijos salėje nesiuntėme. Kalbama apie literatūrą, kultūrą, apie tai, ką saugome vertingo. Vertiname rašytojus, saugome jų palikimą. Turime daugiau nei 4 tūkst. eksponatų, susijusių su P. Cvirka, o viename padalinių Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo namuose-muziejuje saugomas poetės palikimas“, – aiškino pašnekovė.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
