Jei sekmadienį lankysitės Kauno senamiestyje, nenustebkite pamatę du draugiškus Berno zenenhundų veislės gražuolius Estą ir Jupiterį – tai tradicinis jų pasivaikščiojimo maršrutas. Šiuos du po 50 kg sveriančius keturkojus už pavadžio vedžioja kaunietis Gintaras Mickevičius. Jis džiaugiasi ne tik Esto pergalėmis varžybose 18-oje pasaulio šalių, bet ir abiejų augintinių savanoryste – jie vykdo kaniterapiją.
18-likos šalių čempionas
Pirmąjį Berno zenenhundų veislės augintinį G. Mickevičius įsigijo 2005-aisiais, pasak jo, šios veislės šunys Lietuvoje tuomet dar buvo retenybė. Po pirmojo šuns netekties (sirgo onkologine liga) kaunietis mėnesį gedėjo, o po to suprato, kad be Berno zenenhundų dienos slenka pilkos ir nuobodžios, tad nuvykęs į Taliną įsigijo Estą. Beje, tokį vardą jam suteikė, nes šuns tėvynė – Estija.
Suėjus trims mėnesiams, Estą kaunietis nuvedė į dresūros mokyklą ir pradėjo dresiruoti. Sekėsi puikiai, pasak šeimininko, Estas protingas, lengvai dresiruojamas, darbui labai motyvuotas šuo, tad nesulaukus vienerių metų, jėgas imta bandyti šunų parodose, paklusnumo varžybose.
Anot kauniečio, Estas turbūt yra vienas tituluočiausių šunų Lietuvoje – turi net 18-kos šalių šunų parodų čempiono titulus: Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Ukrainos, Čekijos, Švedijos, Suomijos, Rusijos, Baltarusijos, Makedonijos ir kt.
„Vykstant į varžybas tenka sukarti tūkstančius kilometrų, būna, įsisodinu Estą į automobilį ir keliaujame 4 tūkst. km pirmyn ir atgal“, – pasakojo G. Mickevičius. Pašnekovas pridūrė, kad vidutinė Berno zenenhundų veislės šunų gyvenimo trukmė – 8 metai, kadangi Estui jau 6,5 m., vyras moraliai ruošiasi, kad vieną dieną į „amžinuosius medžioklės plotus“ iškeliaus ir šis keturkojis, bet tuomet jis neliks vienas – namo grįžtant lauks Jupiteris.
„Svarbu, kad namuose kas nors pasitiktų, tuomet ne taip skaudės“, – atviravo kaunietis Gintaras Mickevičius.
Tiesa, Estas turėjo dvejų metų pertrauką varžybose, nes gydėsi po 4 operacijų. Sugrįžimas buvo sėkmingas – keturkojis iškart pelnė III vietą paklusnumo varžybose.
Vykdo kaniterapiją
Kartą dresūros mokykloje G. Mickevičius išgirdo apie kaniterapijos egzaminui rengiamus šunis ir nusprendė į užsiėmimus užrašyti Estą. Gabus, tuomet dar tik 8 mėn. šuo pradžiugino puikiais rezultatais. Po kurio laiko Estas (dabar 6,5 m.) pradėjo vykdyti kaniterapiją Kauno klinikų vaikų ligų skyriuje. Į šią veiklą įsijungė ir vėliau įsigytas Jupiteris (dabar 2 m.).
„Kaniterapija – tai terapija, kurios metu savo apsilankymu šunys padeda sveikti. Ir man įdomu, ir šunis „veža“, o ir ligoniams, senoliams ar bausmę atliekantiems žmonėms padeda. Gera širdžiai“, – kilnia augintinių veikla džiaugėsi G. Mickevičius.
Kaniterapija pasaulyje atsirado dar Antrojo pasaulinio karo metais Amerikoje, o į Lietuvą atkeliavo gan neseniai, maždaug 2009-aisiais.
Kas vyksta kaniterapijos metu? Aktyvūs kauniečio Berno zenenhundai mėgsta kontaktą, tad apsilankymų metu leidžia ligoniams juos šukuoti, glostyti, myluoti ir pan., keturkojai pademonstruoja ir triukų. Anot pašnekovo, specialiai šiai veiklai parengtas šuo gerina fizinę, emocinę sveikatą, socialinius įgūdžius, o trumpiau tariant – tiesiog padeda sveikti.
Su Estu kaunietis lankėsi Kauno klinikų vaikų bei suaugusiųjų onkologijos skyriuose, senelių namuose, Kybartų pataisos namuose, Panevėžio moterų kalėjime, Kulautuvos reabilitacijos ligoninėje, o paskutinė aplankyta savanorystės vieta – Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, kur vaikai skaitė šunims.
Sukuria mažus stebuklus
Vizitų metu įvyksta nedideli stebuklai. Lankantis Panevėžio moterų kalėjime Estas sulaukė didelio dėmesio, ypač pradžiugo kalėjime augantys vaikai.
„Įsivaizduokite, į kalėjimą ateina didelis, gauruotas šuo ir visų veidai nušvinta, atsiveria šypsenos. Estas išmokintas nueiti prie žmogaus, atsiremti į jį ir laukti, kol žmogus sukiš pirštus į kailį ir pakedens, kaip vaikystėje. Juk tai toks malonumas! Po šunų vizito ten gyvenantys vaikai liko sužavėti“, – mena G. Mickevičius.
Klinikų onkologijos skyriuje tenka matyti sunkiai sergančių vaikų. „Kartą lankėmės palatoje, kur gulėjo mergaitė po operacijos, jos motorika buvo visiškai sutrikusi. Iš pradžių bandžiau kalbinti, tačiau ji nekalbėjo. Tuomet įdaviau į rankas Esto šepetį ir kartu pradėjome šukuoti šunį. Mažosios ligonės tėtis negalėjo atsistebėti ir ėmė verkti, pasakojo, kad iki tol dukra visai nejudėjo, nieko nedarė, o šuo – ją išjudino, paskatino parodyti emocijas. Šuo – puikus motyvatorius!“, – teigė G. Mickevičius.
Po savanorystės šunys keliauja atsipūsti: pasilakstyti, pabūti ramumoje, dažnai šis atokvėpis vyksta Panemunės šile.
„Šunims emociškai irgi sudėtinga, tad pirmiausia šioje veikloje man svarbu šuns gerovė. Jeigu atvykus į ligoninę, kalėjimą ar kitą įstaigą matau, kad jis patiria diskomfortą, šuo sukasi, traukiasi, nenori būti prie žmogaus – iškart jį išsivedu. Gerbiu savo augintinius, neverčiu jų daryti, ko nenori, nes tai – savanorystė“, – sakė G. Mickevičius.
Prieš įsigyjant – rimtai pagalvoti
Du Berno zenenhundų veislės šunis auginantis kaunietis teigia, kad šunų priežiūra, auklėjimas, dresiravimas, vedžiojimas, vežimas į varžybas bei parodas reikalauja nemažai laiko bei atsakomybės, tad prieš įsigyjant šunį ar pasiimant jį iš prieglaudos – ragina žmones stipriai pagalvoti.
„Būna žmonių, kurie perka šunį neatsižvelgdami į jo veislės ypatumus, neįsivaizduodami, kam ji skirta ir ką su ja daryti. Tad, patariu gerai pasidomėti būsimu augintiniu, pasverti, ar tikrai galėsite jam skirti tiek laiko, kiek būtina, reguliariai vedžioti, tarkim, net pliaupiant stipriam lietui vesti pasivaikščioti. Štai mes kasdien nueiname bent po 7-8 km. (…) Įsigydamas šunį, tu 10-15-kai metų save papildomai įdarbini“, – teigė G. Mickevičius.
Smagiąją trijulę galima sutikti ne tik savanorystės vietose, varžybose, parodose, bet ir Gintaro darbe Kauno senamiestyje – vienoje kelionių agentūroje, o sekmadieniais vyras su šunimis lėtai keliauja pasisėdėti į „Skliautą“ ar kt.
„Džiugu, kad sekmadieniais apsilankę „Skliaute“ sutinkame ir Esto bei Jupiterio gerbėjų klubą – tėvai su vaikais jau nekantriai laukia mūsų“, – šypsodamasis pasakojo G. Mickevičius.
